Bažnyčios istorija
Pasakojimai apie Pirmąjį regėjimą


Paveikslėlis
pro medžius besiveržiantys saulės spinduliai

Pasakojimai apie Pirmąjį regėjimą

Apžvalga

Džozefas Smitas užrašė, jog, kai jam buvo apie keturiolika metų, giraitėje netoli tėvų namų Niujorko valstijos vakaruose jam pasirodė Dievas Tėvas ir Jėzus Kristus. Nerimaudamas dėl savo nuodėmių ir nebūdamas tikras, kuriuo dvasiniu keliu pasukti, Džozefas siekė patarimo lankydamasis įvairiuose susirinkimuose, skaitydamas Raštus ir melsdamasis. Kaip atsakymą jis išvydo dangišką apsireiškimą. Džozefas daug kartų pasakojo ir aprašė tą įvykį, kuris tapo žinomas kaip Pirmasis regėjimas. Jis pats arba jo pavesti raštininkai užrašė keturis skirtingus regėjimo pasakojimus.

Per savo gyvenimą Džozefas Smitas išleido du pasakojimus apie Pirmąjį regėjimą. Pirmasis jų, dabar žinomas kaip Džozefas Smitas – Istorija, buvo kanonizuotas Brangiajame Perle ir taip tapo geriausiai žinoma pasakojimo versija. Kiti du nepublikuoti pasakojimai, užrašyti ankstyviausioje Džozefo Smito autobiografijoje ir vėlesniame dienoraštyje, buvo visuotinai pamiršti, kol 20 amžiaus septintajame dešimtmetyje Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai dirbantys istorikai atrado ir paskelbė juos. Nuo tada šie pasakojimai buvo ne kartą aptarti Bažnyčios žurnaluose, Bažnyčiai priklausančių ar su ja susijusių leidyklų išleistose knygose ir kituose pastarųjų dienų šventųjų mokslininkų leidiniuose.1 Be šių tiesiogiai gautų pasakojimų, dar yra penki Džozefo Smito regėjimo aprašymai, kuriuos užrašė Džozefo amžininkai.2

Skirtingi Pirmojo regėjimo pasakojimai perteikia nuoseklią istoriją, nors, savaime suprantama, juose akcentuojamos skirtingos tų įvykių detalės. Istorikai mano, kad žmogus skirtingomis aplinkybėmis ir skirtingoms auditorijoms perpasakodamas įvykius, bėgant laikui, pasakojimuose pabrėš skirtingus įvykio aspektus ir pateiks skirtingas detales. Tikrai, skirtumai, panašūs į esančius Pirmojo regėjimo pasakojimuose, randami ir skirtinguose Raštų pasakojimuose apie Pauliaus regėjimą kelyje į Damaską ir apie apaštalų patyrimą ant Atsimainymo kalno.3 Tačiau, nors ir yra skirtumų, visus Pirmojo regėjimo pasakojimus sieja ta pati esminė gija. Kai kurie žmonės klaidingai teigia, kad bet koks atpasakotoje istorijoje esantis nesutapimas įrodo, kad pasakojimas išgalvotas. Priešingai, gausūs istoriniai metraščiai mums leidžia įsigilinti į šį nepakartojamą įvykį labiau, nei būtų įmanoma, jeigu apie jį būtų parašyta mažiau.

Pasakojimai apie Pirmąjį regėjimą

Kiekvienas Džozefo Smito ir jo amžininkų užrašytas pasakojimas apie Pirmąjį regėjimą turi savo istoriją ir kontekstą, kurie paveikė tai, kaip įvykis buvo atkurtas atmintyje, papasakotas ir užrašytas. Šie pasakojimai aptariami tolimesniame tekste.

1832 m. pasakojimas. Tai anksčiausiai žinomas pasakojimas apie Pirmąjį regėjimą, vienintelis, užrašytas paties Džozefo Smito ranka, pateikiamas trumpoje nepublikuotoje autobiografijoje, kurią Džozefas Smitas parašė antroje 1832 metų pusėje. Šiame pasakojime Džozefas Smitas aprašė savo nuodėmių suvokimą ir nusivylimą, kad negali rasti bažnyčios, kuri atitiktų tą, apie kurią jis skaitė Naujajame Testamente, ir kuri vestų jį į išpirkimą. Jis pabrėžė Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir jo teikiamą asmeninį išpirkimą. Jis rašė, kad apsireiškė „Viešpats“ ir jam atleido jo nuodėmes. Dėl šio regėjimo Džozefas patyrė džiaugsmą ir meilę, nors, kaip pats pastebėjo, nesutiko nė vieno žmogaus, kuris būtų tikėjęs jo pasakojimu. 1832 m. pasakojimą skaitykite čia.

1835 m. pasakojimas. 1835 m. rudenį Džozefas Smitas savo Pirmąjį regėjimą perpasakojo Kertlande, Ohajo valst., apsilankiusiam Robertui Metjusui. Šiame perpasakojime, kurį Džozefo Smito dienoraštyje užrašė jo raštininkas Varenas Perišas, pabrėžiamas Džozefo mėginimas išsiaiškinti, kuri bažnyčia tikra, pasipriešinimas, kurį jis jautė melsdamasis, ir pasirodymas vienos dieviškos esybės, paskui kurią netrukus apsireiškė ir antroji. Šiame pasakojime taip pat minimas ir angelo pasirodymas regėjime. 1835 m. pasakojimą skaitykite čia.

1838 m. pasakojimas. Pastarųjų dienų šventiesiems geriausiai žinomas 1838 m. pasakojimas apie Pirmąjį regėjimą. Pirmiausiai paskelbtas 1842 metais Navū, Ilinojaus valst., leistame Bažnyčios laikraštyje Times and Seasons, šis pasakojimas yra dalis ilgesnio pasakojimo, kurį Džozefas Smitas padiktavo tarp stipraus pasipriešinimo laikotarpių. 1832 m. pasakojime labiau pabrėžiama asmeninė Džozefo Smito, atleidimo ieškančio vaikino, istorija, o 1838 m. pasakojimas į tą regėjimą sutelktas kaip į „Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios iškilim[o] ir pažang[os]“ pradžią. Kaip ir 1835 metų pasakojime, pagrindinis šiame pasakojime užduodamas klausimas – kuri bažnyčia teisinga. 1838 m. pasakojimą skaitykite čia.

1842 m. pasakojimas. Parašytas atsakant į laikraščio Chicago Democrat redaktoriaus Džono Ventvorto prašymą suteikti informacijos apie pastarųjų dienų šventuosius, šis pasakojimas buvo paskelbtas laikraštyje Times and Seasons 1842 metais. („Laiškas Ventvortui“, kaip paprastai vadinamas šis dokumentas, taip pat yra Tikėjimo Teiginių šaltinis.)4 Šiame pasakojime, kuris skirtas su mormonų įsitikinimais nesusipažinusiai publikai, viskas pateikiama glaustai ir paprastai. Kaip ir ankstesniuose pasakojimuose, Džozefas Smitas kalba apie patirtą sumaištį ir apie dviejų asmenybių pasirodymą, atsakant į jo maldą. Kitais metais šį pasakojimą su nedideliais pakeitimais Džozefas Smitas nusiuntė istorikui vardu Izraelis Danielius Rupas, kuris jį išleido kaip skyrių savo knygoje He Pasa Ekklesia: An Original History of the Religious Denominations at Present Existing in the United States (liet. „Visa Bažnyčia. Tikra šiuo metu Jungtinėse Valstijose egzistuojančių religinių konfesijų istorija“)5. 1842 m. pasakojimą skaitykite čia.

Pasakojimai iš antrų lūpų. Be šių paties Džozefo Smito pateiktų pasakojimų, dar penkis pasakojimus užrašė amžininkai, kurie girdėjo Džozefą Smitą kalbant apie tą regėjimą. Šiuos pasakojimus skaitykite čia.

Su Džozefo Smito pasakojimais apie Pirmąjį regėjimą susiję argumentai

Pirmojo regėjimo pasakojimų įvairovė ir jų kiekis kai kuriems kritikams sukėlė abejonių, ar Džozefo Smito pateiktas įvykio aprašymas atitinka tai, kas įvyko iš tikrųjų. Prieš jo žodžių patikimumą dažnai pateikiami du argumentai: pirmasis, abejojama tuo, ką Džozefas Smitas atsiminė apie tą įvykį; antrasis, keliamas klausimas, ar bėgant laikui jis nepagražino tos istorijos detalių.

Atmintis. Vienas iš argumentų prieš Džozefo Smito Pirmojo regėjimo pasakojimus yra tas, kad istoriniai įrodymai neparemia Džozefo Smito aprašymo apie 1820 metais Palmyroje, Niujorko valst., ir jos apylinkėse kilusį religinį atgimimą. Kai kurie žmonės įtikinėja, kad tai griauna tiek Džozefo teiginius apie neįprastą religinį sujudimą, tiek ir patį pasakojimą apie regėjimą.

Tačiau iš tikrųjų dokumentiniai įrodymai paremia Džozefo Smito teiginius apie religinius atgimimus. Sritis, kurioje jis gyveno, tapo žinoma dėl joje vykusio religinio sujudimo ir neabejotinai buvo vienu iš religinio atgimimo židinių. Istorikai tą sritį vadino „išdegusia apygarda“, nes 19 amžiaus pradžioje pamokslininkai, rengdami religinių atgimimų stovyklas ir siekdami atversti žmones, ten nutrypė žemę.6 Pavyzdžiui, 1818 m. birželį metodistų religinė stovykla vyko Palmyroje, o kitą vasarą metodistai vėl susirinko Vienoje (dabar Felpsas), Niujorko valst., už 24 kilometrų nuo Smitų šeimos ūkio. Keliaujančio metodistų pamokslininko dienoraščiuose rašoma apie 1819-aisiais ir 1820-aisiais metais vykusį didelį religinį sujudimą geografinėje vietovėje, kur gyveno Džozefas. Juose pasakojama, kad tikėjimo atgaivintojas, metodistų dvasininkas Džordžas Leinas abejais tais metais buvo šioje srityje ir kalbėjo „apie Dievo metodą, kaip įvykdyti reformacijas“7. Šis istorinis įrodymas atitinka Džozefo pateiktą aprašymą. Jis pasakojo, kad jo apygardoje ar srityje neįprastas religinis sujudimas „prasidėjo nuo metodistų“. Iš tiesų Džozefas net teigė, kad jis pats „ėmė kažkiek linkti prie“ metodizmo8.

Pagražinimai. Antras dažnai prieš Džozefo Smito Pirmojo regėjimo pasakojimus pateikiamas argumentas yra tas, kad Džozefas laikui bėgant gražino savo istoriją. Šis argumentas remiasi dviem detalėmis: tuo, kiek dangiškųjų esybių Džozefas Smitas sakė matęs, ir tuo, kas jos buvo. Bėgant laikui Džozefo pasakojimuose apie Pirmąjį regėjimą dangiškos esybės apibūdinamos vis detaliau. 1832 m. pasakojime sakoma: „Viešpats man atvėrė dangus ir aš pamačiau Viešpatį.“ Jo 1838 m. pasakojime teigiama: „Pamačiau dvi Asmenybes“, viena kurių pristatė kitą taip: „mano Mylimasis Sūnus“. Todėl kritikai ėmė įrodinėti, kad Džozefas Smitas pradėjo pranešdamas, jog matė viena esybę – „Viešpatį“, o baigė skelbdamas, kad matė ir Tėvą, ir Sūnų.9

Tačiau yra ir kitų, nuoseklesnių, būdų pažvelgti į įrodymus. Būtina pripažinti, kad pasakojimai iš esmės sutampa: trijuose pasakojimuose iš keturių aiškiai teigiama, kad per Pirmąjį regėjimą Džozefui Smitui pasirodė dvi asmenybės. Išimtis yra Džozefo Smito 1832 m. pasakojimas, kuriame galima suprasti minint tiek vieną, tiek ir dvi asmenybes. Jeigu jį suprantame minint tik vieną dangišką esybę, tai turėtų būti asmenybė, atleidusi Džozefo nuodėmes. Pagal vėlesnius pasakojimus, pirma dieviška asmenybė liepė Džozefui Smitui „klausyti“ antrosios, Jėzaus Kristaus, kuris tada perdavė pagrindinę žinią, apimančią ir žinią apie atleidimą.10 Todėl Džozefo Smito 1832 m. pasakojimas galbūt yra sutelktas į atleidimą suteikusį Jėzų Kristų.

Dar 1832 m. pasakojimą galime suprasti taip: Džozefas Smitas jame paminėjo dvi esybes, kurias abi vadino „Viešpats“. Pagražinimo argumentas remiasi prielaida, kad 1832 m. pasakojime aprašomas tik vienos dieviškos esybės pasirodymas. Bet 1832 m. pasakojime nesakoma, kad pasirodė tik viena esybė. Atkreipkite dėmesį, kad du „Viešpaties“ paminėjimus skiria šiek tiek laiko: iš pradžių „Viešpats“ atveria dangus, tada Džozefas Smitas mato „Viešpatį“. Toks šio pasakojimo supratimas atitinka Džozefo 1835 m. pasakojimą, kuriame pradžioje pasirodo viena asmenybė, o netrukus po to apsireiškia antroji. Taigi 1832 m. pasakojimą pagrįstai galime suprasti reiškiantį tai, kad Džozefas Smitas matė vieną esybę, kuri tada apreiškė antrąją, o jis abi jas pavadino „Viešpats“: „Viešpats man atvėrė dangus ir aš pamačiau Viešpatį“11.

Taip Džozefo vis daugiau detalių suteikiančius apibūdinimus galime įtikinamai priimti kaip vis didėjančios, bėgant laikui besikaupiančios ir patirtimi paremtos įžvalgos įrodymą. Iš dalies skirtumai tarp 1832 m. ir vėlesnių pasakojimų gali būti susiję su skirtumais tarp to, kaip istorija pasakojama ir kaip užrašoma. 1832 m. pasakojimas yra pirmasis Džozefo Smito mėginimas jį užrašyti. Tais pačiais metais jis rašė draugui, kad jaučiasi „popieriaus rašiklio, rašalo ir iškraipytos, laužytos, padrikos ir netobulos kalbos“ įkalintas. Rašytinį žodį jis vadino „mažu siauru kalėjimu“12. Vėlesnių pasakojimų ilgėjimą lengviau galime suprasti ir netgi to tikėtis, kai suvokiame, kad tai greičiausiai buvo diktuoti pasakojimai – lengvas ir patogus Džozefui Smitui bendravimo būdas, leidžiantis žodžiams lietis laisviau.

Išvada

Džozefas Smitas pakartotinai paliudijo, kad patyrė nepaprastą Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, regėjimą. Nei Pirmojo regėjimo tiesos, nei argumentų prieš jį negalima patvirtinti tik istorijos tyrinėjimu. Džozefo Smito liudijimo tiesos žinojimas reikalauja iš kiekvieno nuoširdaus tiesos ieškotojo studijuoti aprašymą ir po to, parodant pakankamą tikėjimą Kristumi, nuoširdžioje ir nuolankioje maldoje klausti Dievo, ar aprašymas yra tikras. Jei ieškotojas klaus su tikru ketinimu veikti pagal Šventosios Dvasios apreikštą atsakymą, Džozefo Smito regėjimo tikrumas bus apreikštas. Tokiu būdu kiekvienas žmogus gali žinoti, kad Džozefas Smitas kalbėjo sąžiningai teigdamas: „Aš mačiau regėjimą; aš žinojau tai, ir aš žinojau, kad tai žino Dievas, ir aš negalėčiau to paneigti, nė nedrįsčiau.“13

Bažnyčia pripažįsta, kad prie šiame straipsnyje pateikiamos istorinės informacijos gavimo labai prisidėjo įvairūs mokslininkai; jų darbais remiamasi gavus leidimą.

Pirmą kartą paskelbta 2013 m. lapkritį.

Susijusios temos

  • Atsakymai į klausimus apie Evangeliją

  • Dievybė

  • Dievas Tėvas

  • Jėzus Kristus

  • Džozefas Smitas

  • Bažnyčios atkūrimas

  • Kunigystės sugrąžinimas

Raštai

Raštų nuorodos

Bažnyčios vadovų pranešimai

Filmai

„Sugrąžinimas“

„Joseph Smith: The Prophet of the Restoration“ (liet. „Džozefas Smitas – Sugrąžinimo pranašas“)

„Mission Preparation Track 14: Gordon B. Hinckley“

Mokymosi priemonės

Bendros priemonės

History, circa Summer 1832,” The Joseph Smith Papers

Journal, 1835–1836,” The Joseph Smith Papers

History, circa June 1839–circa 1841 [Draft 2],” The Joseph Smith Papers

‘Church History,’ 1 March 1842,” The Joseph Smith Papers

‘Latter Day Saints,’ 1844,” The Joseph Smith Papers

Primary Accounts of Joseph Smith’s First Vision of Deity,” The Joseph Smith Papers

Bažnyčios žurnalai

Preparing for the Restoration,” Ensign, June 1999

Book of Mormon Personalities Known by Joseph Smith,” Ensign, December 1983

Studijavimo vadovėliai

  1. Žr., pavyzdžiui, James B. Allen, “Eight Contemporary Accounts of the First Vision—What Do We Learn from Them?” Improvement Era, 73 (1970): 4–13; Richard L. Anderson, “Joseph Smith’s Testimony of the First Vision,” Ensign, Apr. 1996, 10–21; Milton V. Backman, Joseph Smith’s First Vision: The First Vision in Its Historical Context (Salt Lake City: Bookcraft, 1971; 2nd ed., 1980); Steven C. Harper, Joseph Smith’s First Vision: A Guide to the Historical Accounts (Salt Lake City: Deseret Book, 2012).

  2. Visi šie pasakojimai buvo perteikti Dean C. Jessee, “The Earliest Documented Accounts of Joseph Smith’s First Vision,” in John W. Welch, ed., with Erick B. Carlson, Opening the Heavens: Accounts of Divine Manifestations, 1820–1844 (Provo and Salt Lake City: Brigham Young University Press and Deseret Book, 2005), 1–33.

  3. ApD 9:3–9; 22:6–21; 26:12–18; Mato 17:1–13; Morkaus 9:2–13; Luko 9:28–36.

  4. Visą laišką galima rasti Džozefo Smito parašytoje „Church History“ (liet. „Bažnyčios istorijoje“), laikraštyje Times and Seasons 3 (Mar. 1, 1842): 706–710.

  5. Joseph Smith, “Latter Day Saints,” in I. Daniel Rupp, He Pasa Ekklesia: An Original History of the Religious Denominations at Present Existing in the United States (Philadelphia: J. Y. Humphreys, 1844), 404–10.

  6. Whitney R. Cross, The Burned-Over District: The Social and Intellectual History of Enthusiastic Religion in Western New York, 1800–1850 (Ithaca, N.Y.: Cornell University Press, 1950); Paul E. Johnson, A Shopkeeper’s Millennium: Society and Revivals in Rochester, New York, 1815–1837 (New York: Hill and Wang, 1983); Nathan O. Hatch, The Democratization of American Christianity (New Haven: Yale University Press, 1989).

  7. Beneidžos Viljamso dienoraštis, 1820 m. liepos 15 d. įrašas, kopija Bažnyčios istorijos bibliotekoje, Solt Leik Sityje; rašyba taisyta.

  8. 1838 m. pasakojimas (Džozefo Smito – Istorijos 1:5, 8).

  9. 1832 m. pasakojimas (Joseph Smith History, ca. Summer 1832, 3, in Joseph Smith, “Letter Book A,” Joseph Smith Collection, Church History Library, Salt Lake City); 1838 m. pasakojimas (Džozefo Smito – Istorijos 1:17).

  10. 1838 m. pasakojimas (Džozefo Smito – Istorijos 1:17); 1835 m. pasakojimas (Joseph Smith, “Sketch Book of the use of Joseph Smith, jr.,” Journal, Nov. 9–11, 1835, Joseph Smith Collection, Church History Library, Salt Lake City).

  11. 1832 m. pasakojimas (Joseph Smith History, ca. Summer 1832, 3, in Joseph Smith, “Letter Book A,” Joseph Smith Collection, Church History Library, Salt Lake City).

  12. Joseph Smith to William W. Phelps, Nov. 27, 1832, Joseph Smith Collection, Church History Library, Salt Lake City; available at www.josephsmithpapers.org.

  13. 1838 m. pasakojimas (Džozefo Smito – Istorijos 1:25).