Draugės įtaka

Džoli Heč

Mano paauglystė buvo sunki, tačiau Dievas atsiuntė draugę, kuri man padėjo ją išgyventi.

Džiudės Blumfild iliustracija

Visada jaučiausi gana vieniša pasaulyje. Kai buvau kūdikis, išsiskyrė mano tėvai, o po kelerių metų mama vėl ištekėjo, tad iš Džordžijos valstijos persikraustėme į už 4000 mylių (6400 km) esančią Oregono valstiją (JAV). Devynerių metų mergaitei, ypač kalbančiai kitiems vaikams nelabai priimtinu pietietišku akcentu, tai buvo didžiulis pokytis.

Tačiau perėjusi į pagrindinę mokyklą susipažinau su Nikole.^* Iš karto pajutau iš jos sklidusį pozityvumą ir ramybę – tai, ko man trūko. Supratau, kad turiu su šia mergina susidraugauti!

Mums vis dažniau susitikinėjant, Nikolė tapo lyg saugi priebėga nuo mano vienatvės. Įžengti į jos namus buvo tarsi įžengti į visiškai kitokį gyvenimą: Dievo Dvasia buvo pripildžiusi kiekvieną kampelį. Visur buvo paveikslai su Gelbėtoju ir kažkokiais dideliais statiniais. (Vėliau sužinojau, kad tai buvo šventyklos.) Nors Nikolė pati to nesuprato, tačiau jos misionieriškas darbas prasidėjo nuo to, kad ji tiesiog pasikvietė mane pas save.

Draugystė ir tikėjimas

Nikolė man tarnavo tiesiog būdama mano drauge. Ji man padovanojo Mormono Knygą, kurią po pamokų kartu pradėjome skaityti jos automobilyje.

Mormono Knyga pradėjo užpildyti mano gyvenimo spragas. Tačiau vis tiek jaučiausi vieniša. Nebuvau Nikolės bažnyčios narė, bet ir nebuvau pasinėrusi į savo tėvų religiją.

Nikolė mane maloniai paragino melstis ir paklausti Dievo, ar Mormono Knyga yra tikra. Niekada nebuvau meldusis garsiai, tad neįsivaizdavau, ką turėčiau sakyti. Tačiau aš tiesiog išėjau į lauką ir pradėjau kalbėti. Paklausiau Dievo, ar Nikolės bažnyčia yra tinkama ir man. Vos tik baigiau savo klausimą, per visą kūną perbėgo šiurpuliukai. Kažkaip neabejodama žinojau, kad Mormono Knyga yra tikra ir kad ši Bažnyčia tinkama ir man.

Šį liudijimą gavau, kai man buvo 15 metų. Po to kelerius metus tikėjau, nors tėvai nesidomėjo šia Bažnyčia. Tačiau savo tikėjime nebuvau viena, nes Nikolė vis dar buvo šalia ir mane palaikė.

Naujas tikėjimas, nauji klausimai

Baigusi vidurinę mokyklą persikrausčiau į Jutos valstiją. Nikolė ten jau buvo ir nekantriai laukė, kol atvažiuosiu ir pradėsiu dalyvauti misionierių pamokėlėse. Pasikrikštyti nusprendžiau per savo 19-ąjį gimtadienį (iki kurio buvo likusios vos šešios savaitės), o Nikolė patikino, kad visą laiką bus su manimi.

Misionieriams pradėjus mane mokyti greitai supratau, kiek iš tikrųjų nedaug žinojau apie Bažnyčią. Skaičiau Mormono Knygą ir ji man patiko, bet staiga jie man ėmė pasakoti apie Šventosios Dvasios dovaną, išgelbėjimo planą, tapimą panašiam į Dievą ir daugybę kitų naujų dalykų. Visko iš karto negalėjau suprasti.

Tačiau Nikolė gerai mane pažinojo. Vyresniųjų mokymus ji man paaiškindavo taip, kad ir aš suprasčiau. Jos kantrūs paaiškinimai per tas pirmąsias pamokas ir buvo priežastis, dėl kurios pasilikau.

Galiausiai sava

Taip dvasiškai Nikolė mane palaikė iki mano krikšto dienos, taip pat ir vėliau. Ji padėjo apylinkės nariams ir misionieriams viską taip suplanuoti, kad galėčiau pasikrikštyti per savo 19-ąjį gimtadienį. Kai išnirau iš vandens ir pamačiau dešimtis spinduliuojančių žmonių, nebesijaučiau tokia vieniša. Niekada nepamiršiu to jausmo, kad pagaliau priklausau Viešpačiui ir Jo Bažnyčiai.

Vis dar mokausi iš nuoseklaus Nikolės tikėjimo ir draugystės. Nuo pat pradžių ji man parodė, kad misionieriškam darbui nereikalinga vardinė kortelė. Nikolės misionieriška veikla prasidėjo jos širdyje, kai ji atkreipė dėmesį į mergaitę iš pietų, kuriai reikėjo šypsenos.

Autorė gyvena Jutos valstijoje, JAV.

• Vardas pakeistas.