„Dangiškasis Tėvas mane pažįsta“, Jaunimo stiprybės vardan, 2022 m. sausis.
Tema ir aš
Jaunimas dalijasi, kaip jiems sekasi laikytis Merginų ir Aarono kunigijos kvorumo temų žodžių
Dangiškasis Tėvas mane pažįsta
„Esu mylimas Dievo sūnus.“
Kai stovyklavau su tėčiu, išgyvenome akimirką, kurios niekada nepamiršiu. Vieną vėlyvą vakarą užkopėme į kalno šlaitą ir susiradome vietą, kurioje galėjome kartu pasėdėti. Nužvelgę naktinį dangų pastebėjome, kad mus supo ryškiausios kada nors matytos žvaigždės. Kartu ilgai sėdėjome ir vieną po kitos vardijome planetas bei žvaigždynus.
Žvelgdamas į priešais mane esančią visatą, pasijutau gana mažas ir nesvarbus. Negalėčiau net įsivaizduoti, kiek ten yra kitų planetų – „pasaulių be galo“, tiesa? Kas esu aš, palyginti su visu tuo?
Paklausiau tėčio, ar visatoje egzistuoja kita gyvybė, tačiau ši mintis mane iškart nustelbė. Jis, matyt, perskaitė mano mintis, nes paprasčiausiai pasakė: „Štai ką žinau. Kaip matai, Dangiškasis Tėvas sukūrė daugybę dalykų. Tačiau nepaisant visų tų kūrinių Jis myli būtent tave.
Jis mato viską, ką išgyveni, ir labiau už viską nori būti tavo gyvenimo dalimi. Jis nori suteikti tau džiaugsmo ir padėti sugrįžti gyventi su Juo amžinai.“
Vis dar jaučiausi nereikšmingas po didžiuliu nakties dangumi, tačiau patikėjau tėčio liudijimu. Aš rūpiu Dangiškajam Tėvui. Jis nori dalyvauti mano gyvenime.
Prisiminiau, ko mokė prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas, tuometinis antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje: „Toks žmogaus paradoksas: palyginti su Dievu, žmogus yra niekas; vis dėlto Dievui mes esame viskas.“1
Lyg tas žvaigždėtas dangus, Dievo kūrinija yra begalinė. Tačiau begalinė yra ir Jo meilė kiekvienam Savo vaikui. Kiekvienam iš mūsų. Kartais prisimenu tą akimirką, kai sėdėjau ant kalno ir žavėjausi. Galbūt esu niekas, palyginti su Dievu, tačiau Jis taip nemano. Esu Jo sūnus ir Jis mane pažįsta.
Autorius gyvena Kalifornijoje, JAV