Jaunimo balsai
Mano valgymo sutrikimas ir mano tikroji tapatybė
Ilgą laiką kovojau su valgymo sutrikimu, vadinamu nervine anoreksija, kai valgai vis mažiau ir mažiau, nes nerimauji, kad priaugsi svorio. Tai veikia psichologiškai – pradedi jaustis kaltas, kad valgai, ir nesupranti savo kūno poreikių. Visai nepadėjo ir tai, kad internete ar mokykloje nuolat matydavau nerealius standartus, lyginau save su savo šeima ir aplinkiniais.
Savo valgymo sutrikimą tikrai slėpiau. Tačiau mama pastebėjo mano mitybos įpročių pokyčius. Ji atsisėdo su manimi ir skyrė tiek laiko, kiek man reikėjo, kad papasakočiau, kas su manimi darosi. Buvo daug ašarų, bet manau, kad Dvasia padėjo jai suprasti, jog man reikia pagalbos. Kartu sudarėme planą ir pradėjome palengva jį įgyvendinti.
Tuo metu taip pat nusprendžiau gauti patriarcho palaiminimą. Norėjau išsiaiškinti, koks gali būti mano gyvenimas už mano patiriamos tamsos ribų. Atėjau klausdama Dievo: „Kas aš esu?“, „Ar Tu mane myli?“ ir „Kodėl aš esu čia?“ Pats pirmas patriarcho pasakytas dalykas buvo atsakymas į šiuos klausimus. Mano palaiminimas padeda man suvokti savo tikrąją tapatybę ir tai, ką Dievas yra man paruošęs. Kaskart jį skaitydama pajuntu Gelbėtojo meilę ir prisimenu, kuo galiu tapti drauge su Juo.
Net ir gavusi patriarcho palaiminimą, palaikoma šeimos, Dangiškojo Tėvo ir Gelbėtojo, ilgai negalėjau susidoroti su jausmais, kuriuos jaučiau savo kūnui. Kartais man vis dar sunku priimti save tokią, kokia esu ir kaip atrodau. Tačiau dėl tokių tamsių laikų pradedu labiau vertinti augimą ir šviesą, atsirandančią suvokus savo tikrąją tapatybę. Esu Dangiškojo Tėvo dukra. Esu Jėzaus Kristaus mokinė. Jie žvelgia į mane su meile ir padrąsinimu, ir tai yra svarbiau nei kieno nors kito nuomonė.
Analisa B., 17 m., Džordžija, JAV
Patinka atlikti praktiką ligoninėje ir kurti meną bei muziką, skirtą pagerbti Dievui ir Jo kūrinijai.