Išdidumas ir kunigystė

Dyteris F. Uchtdorfas

Antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje

Išdidumas – tai kunigystės galią išjungiantis jungiklis. Nuolankumas – tai ją įjungiantis jungiklis.

Mano brangūs broliai, dėkojame jums, kad visame pasaulyje susirinkote į šią visuotinės konferencijos kunigijos sesiją. Tai, kad atvykote, rodo, jog, kur bebūtumėte, esate pasiryžę būti su šventą kunigystę turinčiais broliais, tarnauti Viešpačiui ir Išpirkėjui Jėzui Kristui ir Jį gerbti.

Dažnai savo gyvenimą nužymime mūsų prote ir širdyje įsirėžusiais įvykiais. Mano gyvenime buvo daug tokių įvykių. Vienas iš jų nutiko 1989 metais, kai išgirdau nesenstantį prezidento Ezros Tafto Bensono pamokslą „Saugokitės išdidumo“. Įžangoje prezidentas Bensonas paminėjo, kad ta tema ilgą laiką sunkiai slėgė jo sielą.¹

Pastaruosius mėnesius jaučiau panašią naštą. Šventosios Dvasios kuždesiai ragino mane tapti dar vienu prieš 21 metus prezidento Bensono perduotos žinios liudytoju.

Kiekvieną mirtingąjį su išdidumo nuodėme sieja atsitiktinis, o gal ir artimas ryšys. Niekas jos neišvengė ir nedaugelis ją įveikė. Kai žmonai pasakiau, kad kalbėsiu apie tai, ji nusišypsojo ir tarė: „Kaip gerai, kad kalbėsi apie tai, ką taip gerai žinai.“

Kitos išdidumo reikšmės

Taip pat prisimenu vieną įdomų šalutinį šios įtakingos prezidento Bensono kalbos poveikį. Kurį laiką pasidarė beveik tabu Bažnyčios nariams sakyti, kad jie „didžiuojasi“ savo vaikais arba savo šalimi arba kad „didžiuojasi“ savo darbu. Atrodė, kad pats žodis pasididžiavimas mūsų žodyne tapo atstumtuoju.

Raštuose gausu pavyzdžių, kaip geri ir dori žmonės džiaugėsi teisumu ir tuo pačiu šlovino Dievo gerumą. Pats Dangiškasis Tėvas Savo Mylimąjį Sūnų pristatė žodžiais: „Kuriuo aš labai patenkintas“².

Alma didžiavosi galvodamas, kad gali „būti įrankis Dievo rankose“³. Apaštalas Paulius didžiavosi Bažnyčios narių ištikimybe.⁴ Didis misionierius Amonas didžiavosi sėkme, kuri lydėjo jį ir jo brolius misionieriškoje tarnystėje.⁵

Manau, kad yra skirtumas tarp didžiavimosi kai kuriais dalykais ir puikybės. Daug kuo didžiuojuosi. Didžiuojuosi savo žmona. Didžiuojuosi mūsų vaikais ir vaikaičiais.

Didžiuojuosi Bažnyčios jaunimu ir džiūgauju dėl jų gerumo. Didžiuojuosi jumis, mano brangūs ištikimi broliai. Didžiuojuosi galimybe stovėti petys į petį su jumis kaip turintis šventą Dievo kunigystę.

Išdidumas yra savęs aukštinimo nuodėmė

Taigi, kuo tie jausmai skiriasi nuo išdidumo, kurį prezidentas Bensonas pavadino „visuotine nuodėme“⁶? Išdidumas yra nuodėmingas, – taip įsimintinai mokė prezidentas Bensonas, – nes sėja neapykantą arba priešiškumą ir supriešina mus su Dievu bei aplinkiniais. Iš esmės, išdidumas yra lyginimo nuodėmė, ir nors dažnai prasideda nuo „Pažvelk, koks esu nuostabus ir kokių didžių dalykų padariau“, jis visada baigiasi „Todėl esu geresnis už tave“.

Kai mūsų širdys prisipildo išdidumo, padarome sunkią nuodėmę, nes nusižengiame dviem didiems įsakymams.⁷ Užuot garbinę Dievą ir mylėję savo artimą, mes parodome, ką iš tikrųjų garbiname ir mylime – atvaizdą, kurį matome veidrodyje.

Išdidumas yra didelė savęs aukštinimo nuodėmė. Daug kam tai asmeninis rameumptomas, šventoji pakyla, ant kurios pateisinamas pavydas, godumas ir tuštybė.⁸ Tam tikra prasme išdidumas yra pirminė nuodėmė, nes dėl išdidumo prieš žemės sukūrimą puolė Liuciferis, aušros sūnus, „kuris turėjo valdžią Dievo akivaizdoje“⁹. Jeigu išdidumas galėjo sugadinti tokį gabų ir perspektyvų kaip jis, argi neturėtume išsitirti taip pat ir savo sielą?

Išdidumas yra daugiaveidis

Išdidumas – tai mirtinas vėžys. Ši nuodėmė – tai vartai, vedantys prie daugybės kitų žmogiškų silpnybių. Tiesą sakant, galima teigti, jog visos kitos nuodėmės iš esmės yra išdidumo apraiškos.

Ši nuodėmė yra daugiaveidė. Vieniems ji leidžia mėgautis sureikšminta savigarba, pasiekimais, talentais, turtais ar padėtimi. Šiuos palaiminimus jie laiko įrodymu, kad yra „išrinkti“, „geresni“ arba „teisesni“ už kitus. Tą nuodėmę galima išreikšti žodžiais: „Dėkui Dievui, kad esu ypatingesnis už tave.“ Jos gelmėje yra troškimas, kad tavimi žavėtųsi arba tau pavydėtų. Tai savęs šlovinimo nuodėmė.

Kitiems išdidumas pavirsta pavydu – jie su kartėliu žiūri į tuos, kurie užima aukštesnes pareigas, turi daugiau talentų arba didesnius turtus, nei turi jie. Jie stengiasi įskaudinti, sumenkinti arba pažeminti kitus, klaidingai ir nevertai stengdamiesi iškelti save. Jie slapta džiūgauja, kai tie, kuriems jie pavydi, suklumpa arba kenčia.

Sporto laboratorija

Ko gero nėra geresnės laboratorijos, kurioje būtų galima stebėti išdidumo nuodėmę, nei sporto pasaulis. Man visada patiko dalyvauti ir lankytis sporto renginiuose. Tačiau prisipažinsiu, kad būna akimirkų, kada civilizuotumo stoka sporte glumina. Kaip žmonės, kurie paprastai yra malonūs ir atjaučiantys, gali būti tokie netolerantiški ir pikti ant priešininkų komandos ir jos gerbėjų?

Mačiau sporto gerbėjus šmeižiant ir juodinant savo priešininkus. Jie ieško bet kokio trūkumo ir jį išpučia. Savo neapykantą jie pateisina plačiais apibendrinimais, kuriuos taiko kiekvienam susijusiam su kita komanda. Kai bėda nutinka jų varžovams, jie džiūgauja.

Broliai, deja šiais laikais per dažnai tokį pat požiūrį matome liejantis viešuose politikos aptarimuose, etninių grupių reikaluose ir religijoje.

Mano brangūs kunigijos broliai, mano mylimi bendražygiai ir maloningojo Kristaus mokiniai, ar neturėtume laikytis aukštesnių standartų? Mes, kaip kunigystę turintieji, turime suvokti, kad visi Dievo vaikai dėvi tos pačios spalvos aprangą. Mūsų komanda – tai žmonijos brolija. Šis mirtingasis gyvenimas – mūsų žaidimų aikštelė. Mūsų tikslas išmokti mylėti Dievą ir ta pačia meile mylėti savo artimą. Esame čia, kad gyventume pagal Jo įstatymus ir įtvirtintume Dievo karalystę. Esame čia, kad ugdytume, stiprintume ir drąsintume visus Dangiškojo Tėvo vaikus ir elgtumės su jais sąžiningai.

Nesureikšminkime

Kai mane pašaukė visuotiniu įgaliotiniu, buvau palaimintas galimybe būti mokomas daugelio vyresnių Bažnyčios brolių. Vieną dieną pasitaikė galimybė pavėžėti prezidentą Džeimsą E. Faustą į kuolo konferenciją. Prezidentas Faustas pasinaudojo automobilyje praleistomis valandomis, kad pamokytų mane keleto svarbių su mano paskyrimu susijusių principų. Jis taip pat paaiškino, kokie malonūs Bažnyčios nariai yra visuotiniams įgaliotiniams. Jis pasakė: „Jie elgsis su tavimi labai maloniai. Jie gražiai atsilieps apie tave.“ Tada nusijuokė ir pasakė: „Dyteri, būk už tai dėkingas. Bet nesureikšmink to.“

Broliai, tai gera pamoka mums visiems, tinkanti bet kokiam pašaukimui, bet kokiai situacijai. Galime būti dėkingi už sveikatą, turtą arba nuosavybę, bet kai pradedame sureikšminti tai – kai apninka mintys apie mūsų statusą, kai susitelkiame į savo pačių svarbą, galią arba reputaciją, kai sureikšminame tai, kaip atrodome, ir patikime savo pačių susikurtu šablonu – štai tada prasideda bėdos, štai tada išdidumas pradeda mus gadinti.

Raštuose apstu perspėjimų apie išdidumą: „Išdidumas sukelia ginčus, išmintingieji klauso patarimo.“¹⁰

Apaštalas Petras perspėjo: „Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę.“¹¹ Mormonas paaiškino, kad „niekas kitas nėra priimtinas Dievui, kaip tik romus ir nusižeminęs širdimi“¹². Viešpats tikslingai pasirenka tai, „kas pasaulyje silpna, kad sugėdintų, kas galinga“¹³. Taip darydamas Viešpats parodo, kad Jo ranka yra Jo darbe, idant mes „nepasitikėt[ume] kūno ranka“¹⁴.

Esame mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus tarnai. Kunigystė mums duota ne tam, kad būtume gerbiami ir giriami. Čia esame tam, kad pasiraitotume rankoves ir imtumėmės darbo. Esame įtraukti į neeilinį darbą. Esame pašaukti paruošti pasaulį mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus atėjimui. Nesiekiame sau garbės, bet giriame ir šloviname Dievą. Žinome, kad mūsų indėlis yra menkas. Tačiau, jei teisiai naudojame kunigystės galią, Dievas mūsų pastangomis gali įvykdyti didį ir nuostabų darbą. Turime suprasti, kaip suprato Mozė, kad pats „žmogus yra niekas“¹⁵, o „Dievui viskas įmanoma“¹⁶.

Jėzus Kristus yra tobulas nuolankumo pavyzdys

Čia, kaip ir visame kame, Jėzus Kristus yra mūsų tobulas pavyzdys. Kai Liuciferis bandė pakeisti Tėvo duotą išgelbėjimo planą ir pats gauti šlovę, Gelbėtojas sakė: „Tėve, tebus tavo valia, ir šlovė tebus tavo per amžius.“¹⁷ Nepaisant nuostabių Gelbėtojo pasiekimų, Jis visad buvo romus ir nuolankus.

Broliai, mes turime „šventąj[ą] kunigyst[ę] pagal Dievo Sūnaus tvarką“¹⁸. Tai galia, kurią Dievas davė žmonėms žemėje, kad veiktų Jo vardu. Norėdami naudoti šią galią, turime stengtis būti tokie kaip Gelbėtojas. Tai reiškia, kad visame kame turime siekti vykdyti Tėvo valią taip, kaip tai darė Gelbėtojas.¹⁹ Tai reiškia, kad visą šlovę turime atiduoti Tėvui, kaip tai darė Gelbėtojas.²⁰ Tai reiškia, kad turime pasinerti į tarnystę kitiems, kaip tai darė Gelbėtojas.

Išdidumas – tai kunigystės galią išjungiantis jungiklis.²¹ Nuolankumas – tai ją įjungiantis jungiklis.

Būkite nuolankūs ir kupini meilės

Taigi, kaip nugalėti tokią gają ir pražūtingą išdidumo nuodėmę? Kaip galime tapti nuolankesni?

Beveik neįmanoma būti išdidžiam, kai širdis kupina tikrosios meilės. „Šiame darbe negalės padėti niekas kitas, kaip tik tas, kuris bus nuolankus ir kupinas meilės.“²² Kai aplinkinį pasaulį matome pro tyros Kristaus meilės prizmę, pradedame suprasti, kas yra nuolankumas.

Kai kas mano, kad nuolankumas tai savęs peikimas. Nuolankumas nėra savęs įtikinėjimas, kad esame niekam tikę, nereikšmingi ar beverčiai. Taip pat tai nereiškia, kad neigiame ar sulaikome talentus, kuriais Dievas mus apdovanojo. Nuolankumo neatrandame blogiau galvodami apie save. Nuolankumą atrandame mažiau galvodami apie save. Jis pasireiškia, kai dirbame savo darbą nusiteikę tarnauti Dievui ir savo artimui.

Nuolankumas nukreipia mūsų dėmesį ir meilę į kitus žmones ir į Dangiškojo Tėvo tikslus. Išdidumas veikia priešingai. Išdidumas semiasi energijos ir stiprybės iš gilių savanaudiškumo šaltinių. Kada liaunamės pernelyg rūpintis savimi ir pasineriame į tarnystę, mūsų išdidumas sumažėja ir pradeda nykti.

Mano brangūs broliai, yra tiek daug žmonių, kuriems reikia pagalbos, apie kuriuos turėtume galvoti, užuot galvoję apie save. Ir niekada nepamirškite savo šeimos, savo žmonos. Yra daug būdų tarnauti. Neturime laiko atsidėti tik sau.

Kartą turėjau rašiklį, kuriuo mėgau naudotis dirbdamas oro linijų kapitonu. Paprastu tūtelės pasukimu galėjau pasirinkti vieną iš keturių spalvų. Rašiklis nesiskundė, kai norėjau naudoti raudoną spalvą, o ne mėlyną. Jis nesakydavo man: „Nenorėčiau rašyti po 10 val. vakaro, tirštame rūke ar dideliame aukštyje.“ Rašiklis nesakydavo: „Naudok mane tik labai svarbiems dokumentams, o ne kasdienėms paprastoms užduotims.“ Jis kuo patikimiausiai atlikdavo kiekvieną reikiamą užduotį, kokia svarbi ar kokia nesvarbi ji bebūtų. Jis visad buvo pasiruošęs tarnauti.

Panašiai ir mes esame įrankiai Dievo rankose. Kai mūsų širdis tinkamai nusiteikusi, nesiskundžiame, kad mums skirta užduotis neverta mūsų sugebėjimų. Džiugiai tarnaujame ten, kur mūsų paprašo. Kai tai darome, Viešpats gali panaudoti mus taip, kad vykdydami Jo darbą pranoktume savo supratimą.

Leiskite man užbaigti įkvėptos prezidento Bensono kalbos, pasakytos prieš 21 metus, žodžiais:

„Išdidumas yra didis Sionės suklupimo akmuo.

Turime išvalyti indo vidų, nugalėdami išdidumą […]²³.

Turime pasiduoti „Šventosios Dvasios vilionėms“, nusivilkti išdidųjį „prigimtinį žmogų“, tapti „šventuoju per Viešpaties Kristaus apmokėjimą“ ir tapti „kaip vaikas – klusnus, romus, nuolankus“ […]²⁴.

Dievo žmonės bus nuolankūs. […] Palaiminti tie, kurie nusižemina neverčiami būti nuolankūs. […]²⁵

Nuspręskime būti nuolankūs. Mes galime tokie tapti. Žinau, kad galime.“²⁶

Mano mylimi broliai, sekime Gelbėtojo pavyzdžiu ir stenkimės tarnauti užuot siekę žmonių gyriaus ir garbės. Meldžiu, kad savo širdyse atpažintume ir išrautume nedorą išdidumą ir pakeistume jį teisumu, maldingumu, tikėjimu, meile, kantrumu, romumu.²⁷ Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.