Ar žinome, ką turime?
Kerolė M. Stefans
Pirmoji patarėja visuotinės Paramos bendrijos prezidentūroje
Kunigystės apeigos ir sandoros suteikia mums galimybę gauti Dievo pažadėtų palaiminimų, kuriuos galime patirti dėl Gelbėtojo Apmokėjimo, pilnatvę.
Pareiškime „Šeima. Pareiškimas pasauliui“ Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas teigia: „Visos žmogiškos esybės – vyrai ir moterys – sukurti pagal Dievo atvaizdą. Kiekvienas yra mylimas dvasinis dangiškųjų tėvų sūnus ar duktė, ir, kaip toks, kiekvienas turi dievišką prigimtį ir paskirtį.“1 Kad pasiektų tą dievišką paskirtį kiekvienam Dievo sūnui ir dukteriai reikia kunigystės apeigų ir sandorų.
Mums reikia krikšto. Kai esame panardinami krikšto vandenyse, įsipareigojame priimti Kristaus vardą, visuomet Jį atminti, laikytis Jo įsakymų ir tarnauti Jam iki galo, kad Jo Dvasia nuolat būtų su mumis.2
Mums reikia Šventosios Dvasios dovanos. Po jos suteikimo apeigos galime turėti nuolatinę Dvasios bendrystę. Prezidentas Vilfordas Vudrafas mokė: „Kiekvienas vyras ar moteris, kurie prisijungė prie Dievo Bažnyčios ir buvo pakrikštyti nuodėmėms atleisti, turi teisę į apreiškimą, teisę į Dievo Dvasią, kad ši padėtų jiems darbuotis su savo vaikais, patarti jiems ir tiems, kuriems vadovauti jie pašaukti. Šventoji Dvasia skirta ne tik vyrams, apaštalams ar pranašams; ji skirta kiekvienam ištikimam vyrui, moteriai ir kiekvienam vaikui, kuris yra pakankamai suaugęs priimti Kristaus Evangeliją.“3
Mums reikia priimti šventyklos endaumentą. Vyresnysis M. Raselas Balardas sakė: „Kai vyrai ir moterys vyksta į šventyklą, jie apdovanojami ta pačia galia – kunigystės galia. <…> Endaumentas, tiesiogine prasme, yra galios dovana.“4
Mums reikia užantspaudavimo apeigų, kurios veda į amžinąjį gyvenimą, esantį „didžiausia iš visų Dievo dovanų“.5 Šios kunigystės apeigos suteikiamos tik vyrui ir moteriai kartu. Vyresnysis Raselas M. Nelsonas mokė: „Kunigystės įgaliojimas buvo sugrąžintas, kad šeimos būtų užantspauduojamos amžiams.“6
Mums reikia atnaujinti savo sandoras kas savaitę priimant sakramentą. Pastarųjų dienų pranašai ir apaštalai mokė, kad vertai priimdami sakramentą, mes atnaujiname ne tik savo krikšto sandoras, bet „visas su Viešpačiu sudarytas sandoras“.7
Šios kunigystės apeigos ir sandoros suteikia mums galimybę gauti Dievo pažadėtų palaiminimų, kuriuos galime patirti dėl Gelbėtojo Apmokėjimo, pilnatvę. Jie apginkluoja Dievo sūnus ir dukteris galia, Dievo galia,8 ir suteikia galimybę gauti amžinąjį gyvenimą – grįžti Dievo akivaizdon ir gyventi su Juo amžinojoje Jo šeimoje.
Neseniai Hondūre su kunigystės vadovais vykau aplankyti keturių moterų jų namuose. Šios seserys ir jų šeimos stokojo kunigystės raktų ir įgaliojimo, kunigystės apeigų ir sandorų, kunigystės galios ir palaiminimų.
Aplankėme brangią seserį, kuri yra ištekėjusi ir turi du gražius vaikus. Ji yra ištikima bei aktyvi Bažnyčioje ir moko savo vaikus rinktis, kas teisu. Jos vyras pritaria jos dalyvavimui Bažnyčioje, bet pats nėra narys. Jų šeima yra stipri, bet kad džiaugtųsi didesne stiprybe, jiems reikia kunigystės palaiminimų. Jiems reikia, kad tėvas priimtų krikšto apeigas, gautų Šventosios Dvasios dovaną ir kad jam būtų suteikta kunigystė. Jiems reikia kunigystės galios, kuri įmanoma per endaumentą ir užantspaudavimą.
Po to aplankėme dvi vienišas seseris – didžio tikėjimo moteris. Viena sesuo turi sūnų, kuris ruošiasi misijai. Kita gydoma nuo vėžio. Kai ateina abejonės ir neviltis, jos prisimena Gelbėtojo Apmokėjimą ir prisipildo tikėjimo bei vilties. Joms abiem reikia papildomų palaiminimų ir galios, pasiekiamų per šventyklos apeigas. Mes paskatinome jas ruoštis gauti šias apeigas kartu su būsimu jų šeimos misionieriumi.
Mūsų paskutinis apsilankymas buvo pas seserį, kurios vyras neseniai žuvo tragiškoje avarijoje. Būdama nauja Bažnyčios narė, ji nesuprato, kad gali gauti savo endaumentą ir būti užantspauduota su savo vyru. Kai mokėme ją, kad šie palaiminimai yra skirti jai ir jos velioniui vyrui, ji prisipildė vilties. Žinodama, kad per šventyklos apeigas bei sandoras jos šeima gali būti užantspauduota kartu, ji pasiruošusi su tikėjimu ir ryžtu priimti būsimus išbandymus.
Šios našlės sūnus ruošiasi priimti Aarono kunigystę. Jo įšventinimas bus didelis palaiminimas jai ir jos šeimai. Jų namuose bus kunigystę turintis asmuo.
Susitikusi su šiomis ištikimomis hondūrietėmis, mačiau, kad jos stengiasi išlaikyti savo šeimas aktyvias Evangelijoje. Jos išreiškė dėkingumą už sandorų besilaikančius apylinkės narius, kurie rūpestingai jas globoja ir padeda patenkinti jų fizinius ir dvasinius poreikius. Vis dėlto, kiekviena iš tų seserų turėjo poreikių, kurie nebuvo visiškai patenkinti.
Kiekvienuose mūsų aplankytuose namuose išmintingas kunigystės vadovas kiekvienos sesers klausė, ar jos gavo kunigystės palaiminimą. Kaskart atsakymas buvo – ne. Tą dieną kiekviena sesuo prašė ir gavo kunigystės palaiminimą. Kiekviena graudinosi išreikšdama dėkingumą už paguodą, vadovavimą, padrąsinimą ir įkvėpimą, kurie atėjo iš Dangiškojo Tėvo per vertą kunigystę turintį asmenį.
Šios seserys mane įkvėpė. Jos parodė pagarbumą Dievui ir Jo galiai bei įgaliojimui. Taip pat buvau dėkinga už kunigystės vadovus, kurie lankė tuos namus su manimi. Išėję iš kiekvienų namų, tardavomės, kaip padėti šioms šeimoms gauti apeigas, kurių joms reikia, kad toliau laikytųsi sandorų ir stiprintų savo namus.
Šiomis dienomis labai reikia vyrų ir moterų, kurie puoselėtų pagarbą vienas kitam kaip Dievo sūnums ir dukterims bei pagarbumą mūsų Dangiškajam Tėvui ir jo kunigystei – Jo galiai ir įgaliojimui.
Jis turi mums planą, ir kai panaudojame savo tikėjimą bei pasitikime Jo planu, mūsų pagarbumas Jam bei Jo kunigystės galiai ir įgaliojimui stiprėja.
Pasauliniame vadovų mokyme Šeimos ir Bažnyčios stiprinimas per kunigystę buvome mokomi, kad seserys, kurių namuose nėra kunigystę turinčio asmens, niekada neturėtų jaustis vienišos. Jos yra laiminamos ir stiprinamos per apeigas, kurias jau yra gavusios, ir sandoras, kurių laikosi. Jos turėtų nedvejodamos kreiptis, kai reikia pagalbos. Vyresnysis M. Raselas Balardas mokė, kad kiekvienai Bažnyčios moteriai reikia atminti, kad ji turi vyskupą, vyresniųjų kvorumo prezidentūrą, namų mokytojus bei kitus vertus kunigystę turinčius asmenis, kuriais gali pasikliauti, kurie ateis į jos namus ir patarnaus jai – kaip sakė sesuo Rozmari M. Viksom – „suteiks palaiminimą“.9
Vyresnysis Balardas taip pat mokė: „Mūsų Dangiškasis Tėvas yra dosnus savo galios. Visi vyrai ir visos moterys gali gauti šios galios mūsų gyvenimui pagerinti. Visi, kurie sudarė šventas sandoras su Viešpačiu ir kurie gerbia šias sandoras, turi teisę gauti apreiškimą, būti palaiminti angelų tarnavimu, [ir] bendrauti su Dievu.“10
Mums visiems reikia vienas kito. Dievo sūnums reikia Dievo dukterų, o Dievo dukterims reikia Dievo sūnų.
Turime skirtingas dovanas ir skirtingas stiprybes. Pirmame laiške Korintiečiams 12-ame skyriuje akcentuojama, jog Dievo sūnūs ir dukterys, kiekvienas iš mūsų, turi vykdyti savo asmeninę paskirtį ir atsakomybę pagal Viešpaties planą bendram labui.11
Dievo sūnūs, ar žinote, kas esate? Ar žinote, ką turite? Ar esate verti naudoti kunigystę ir gauti kunigystės galią bei palaiminimus? Ar visa širdimi priimate savo vaidmenį ir atsakomybę stiprinti namus kaip tėvai, seneliai, sūnūs, broliai ir dėdės? Ar rodote pagarbą moterims, moteriškumui bei motinystei?
Dievo dukterys, ar žinome, kas esame? Ar žinome, ką turime? Ar esame vertos priimti kunigystės galią ir palaiminimus? Ar priimame mums duodamas dovanas su dėkingumu, malone ir kilnumu? Ar visa širdimi priimame savo vaidmenį ir atsakomybę stiprinti namus kaip motinos, močiutės, dukterys, seserys ir tetos? Ar rodome pagarbą vyrams, vyriškumui bei tėvystei?
Kaip sandoros sūnūs ir dukterys, ar tikime mūsų Dangiškuoju Tėvu ir Jo amžinuoju planu mums? Ar tikime Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu? Ar tikime, kad turime dievišką prigimtį ir paskirtį? Ir stengdamiesi įvykdyti šią paskirtį ir gauti viską, ką turi Tėvas,12 ar suvokiame kunigystės apeigų bei savo sandorų su Viešpačiu sudarymo, laikymosi ir atnaujinimo svarbą?
Esame mylimi dangiškųjų tėvų dvasiniai sūnūs ir dukterys, turintys dievišką prigimtį ir paskirtį. Mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus taip mus mylėjo, kad atidavė savo gyvybę už mus. Jo Apmokėjimas padeda mums tobulėti kelyje, grįžtant į mūsų dangiškus namus, per šventas kunigystės apeigas bei sandoras.
Šios kunigystės apeigos ir sandoros buvo sugrąžintos į žemę per pranašą Džozefą Smitą ir šiandien prezidentas Tomas S. Monsonas turi visus kunigystės raktus.
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas mokė: „Jėzaus Kristaus Pastarųjų Dienų Šventųjų Bažnyčioje yra kunigystės įgaliojimas vykdyti apeigas, per kurias galime sudaryti įpareigojančias sandoras su mūsų Dangiškuoju Tėvu Jo Šventojo Sūnaus vardu. <…> Dievas ištesės savo pažadus jums, jei gerbsite savo sandoras su Juo.“13
Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.