„Kas priima juos, priima mane“
Vyresnysis Nylas L. Andersenas
Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo
Šiais laikais vaikai atsiduria įvairiausiose sudėtingose šeimyninėse situacijose. Turime padėti tiems, kurie jaučiasi vieniši, apleisti ar atstumti.
Dievas myli vaikus. Jis myli visus vaikus. Gelbėtojas sakė: „Leiskite mažutėlius […] ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė“.1
Šiais laikais vaikai atsiduria įvairiausiose sudėtingose šeimyninėse situacijose.
Pavyzdžiui, šiandien Jungtinėse Valstijose tik su vienu iš tėvų gyvena du kartus daugiau vaikų, nei prieš 50 metų.2 Ir yra daug daugiau šeimų, kurias mažiau vienija meilė Dievui ir noras laikytis Jo įsakymų.
Šioje dvasinėje sumaištyje atkurtoji Evangelija ir toliau laikysis Viešpaties standarto, idealo ir modelio.
„Vaikams duota teisė gimti santuokoje ir būti auklėjamiems tėvo ir motinos, kurie ištikimai gerbia savo santuokos įžadus. […]
Vyras ir žmona turi šventą atsakomybę mylėti ir rūpintis vienas kitu bei savo vaikais. […] Tėvų šventa pareiga – išauklėti savo vaikus su meile ir teisumu, patenkinti jų fizinius bei dvasinius poreikius, mokyti juos mylėti ir tarnauti vienas kitam [ir] laikytis Dievo įsakymų.“3
Įvairiuose tikėjimuose visame pasaulyje atpažįstame gerus tėvelius, kurie su meile rūpinasi savo vaikais. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje su dėkingumu stebime vaikus, kuriais rūpinasi Gelbėtojui atsidavę tėtis ir mama, užantspauduoti kunigystės įgaliojimu, ir kurie savo šeimose mokosi mylėti ir pasitikėti Dangiškuoju Tėvu ir Jo Sūnumi, Jėzumi Kristumi.
Prašymas dėl jaunimo
Šiandien prašau dėl šimtų tūkstančių vaikų, jaunuolių ir jaunų suaugusiųjų, kurie kilę ne iš tokių, – nerandu geresnių žodžių, – „kaip iš paveikslėlio“ šeimų. Kalbu ne tik apie jaunimą, kuris patyrė artimo mirtį, skyrybas ar nusilpusį tikėjimą, bet taip pat ir apie dešimtis tūkstančių vaikinų ir merginų visame pasaulyje, kurie priėmė Evangeliją be mamos ar tėvo, su kuriais galėtų ateiti į Bažnyčią.4
Šie pastarųjų dienų jaunuoliai ateina į Bažnyčią su didžiu tikėjimu. Ateityje savo gyvenime jie viliasi sukurti šeimos idilę.5 Su laiku jie tampa svarbia misionieriškų pajėgų dalimi, mūsų teisiais jaunais suaugusiaisiais ir tais, kurie klaupiasi prie altoriaus pradėdami savo šeimas.
Jautrumas
Mes ir toliau mokysime Viešpaties šeimos modelio, tačiau dabar turime būti dar rūpestingesni ir jautresni su milijonais narių ir skirtingais Bažnyčios vaikais. Mūsų Bažnyčios kultūra ir kalba kartais būna unikalios. Pradinukai nesiliaus dainavę „Gali šeima drauge būt per amžius“6, tačiau kai jie dainuoja „Tėtis grįžta – man širdis netveria džiaugsmu“7 arba „veda švelniai tėtis [ir] mama“8, ne visi vaikai dainuos apie savo šeimą.
Mūsų draugė Betė pasidalino tuo, ką patyrė bažnyčioje būdama 10 metų. Ji pasakojo: „Mūsų mokytoja vedė pamoką apie santuoką šventykloje. Konkrečiai manęs ji paklausė: „Bete, tavo tėvai nesusituokę šventykloje, ar ne?“ [Mano mokytoja ir visi klasėje] žinojo atsakymą.“ Mokytoja tęsė pamoką, o Betė įsivaizdavo blogiausia. Betė sakė: „Daugelį naktų verkiau. Kai po poros metų turėjau problemų su širdimi ir maniau, kad mirsiu, apėmė panika, pagalvojus, kad liksiu vieniša per amžius.“
Mano draugas Leifas vienas pats lankė bažnyčią. Kartą Pradinukų organizacijoje jo paprašė trumpai pasisakyti. Bažnyčioje jis neturėjo nei mamos, nei tėčio, kad stovėtų šalia ir padėtų, jei jis pamirštų, ką turi sakyti. Leifas buvo persigandęs. Nenorėdamas gėdintis, jis tiesiog keletą mėnesių nebevaikščiojo į bažnyčią.
„Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų[…] [ir tarė:]
„Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima.“9
Tikinčios širdys ir dvasinės dovanos
Šie vaikai ir jaunuoliai yra palaiminti tikinčia širdimi ir dvasinėmis dovanomis. Leifas man pasakė: „Savo sąmonės kampelyje žinojau, kad Dievas yra mano Tėvas ir kad Jis pažinojo bei mylėjo mane“.
Mūsų draugė Veronika sakė: „Kai mokiausi Evangelijos principų ir studijavau Mormono Knygą, tai buvo tarsi dalykų, kuriuos žinojau, bet pamiršau, prisiminimas“.
Mūsų draugė Ziuleka yra kilusi iš Brazilijos miesto Alegretės. Nors jos šeima nebuvo religinga, Ziuleka būdama 12 metų pradėjo skaityti Bibliją ir lankyti vietines bažnyčias, ieškodama daugiau žinių apie Dievą. Jos tėvams nenoriai leidus, ji studijavo su misionieriais, įgijo liudijimą ir buvo pakrikštyta. Ziuleka man sakė: „Pamokų metu man parodė Solt Leiko šventyklos paveikslėlį ir papasakojo apie užantspaudavimo apeigas. Nuo tos akimirkos ėmiau trokšti įžengti į Viešpaties namus ir sukurti amžinąją šeimą.“
Nors vaikų žemiška padėtis gali būti neideali, tačiau dvasinė DNR yra tobula dėl to, kad jų tikroji tapatybė – Dievo sūnus arba dukra.
Prezidentas Tomas S. Monsonas yra pasakęs: „Padėkite vaikams suprasti, kas yra tikra ir svarbu šiame gyvenime. Padėkite jiems išsiugdyti stiprybę rinktis tai, kas išlaikys juos saugius kelyje į amžinąjį gyvenimą.“10 Dar plačiau išskėskime savo rankas ir atverkime savo širdis. Šiam jaunimui reikia mūsų laiko ir liudijimų.
Brendonas, kuris prisijungė prie Bažnyčios Kolorade, pasakojo man apie tuos, kurie jam ištiesė pagalbos ranką prieš ir po jo krikšto. Jis sakė: „Buvau pagal Evangeliją gyvenančių šeimų namuose. Pajutau, kad aš galėčiau turėti šeimą, pagal juose matytą modelį.“
Veronika gimė Olandijoje ir lankė mokyklą kartu su mūsų dukra Kristen, kai gyvenome Vokietijoje. Veronika pastebėjo: „Mokiniai, kurie buvo Bažnyčios nariai, tarsi švietė iš savęs. Ėmiau suprasti, kad ta šviesa sklinda iš jų tikėjimo Jėzumi Kristumi ir gyvenimo pagal Jo mokymus.“
Mano draugas Maksas buvo pakrikštytas aštuonerių. Jo tėvas nebuvo jokios bažnyčios narys, ir Maksas galėjo lankyti bažnyčią arba ne.
Paauglystėje, nesilankęs bažnyčioje keletą mėnesių, Maksas pajuto norą vėl į ją ateiti ir nusprendė vieną sekmadienio rytą sugrįžti. Tačiau jo apsisprendimas susilpnėjo artėjant prie bažnyčios durų, ir jis ėmė labai jaudintis.
Prie durų stovėjo naujasis vyskupas. Maksas jo nepažinojo ir buvo įsitikinęs, kad vyskupas nepažinojo Makso. Jam priėjus arčiau vyskupo veidas nušvito, jis ištiesė ranką ir pasakė: „Maksai, labai malonu tave matyti!”
Kai jis tai sakė, mane užliejo šilti jausmai, ir supratau, kad pasielgiau teisingai.“11
Vardo žinojimas gali daug ką pakeisti.
„Ir [Jėzus] įsakė atvesti jų mažus vaikus [pas Jį] […]
Jis ėmė [juos] vieną po kito ir laimino juos, ir meldėsi Tėvui dėl jų.
O tai padaręs, jis pravirko.“12
Dar nepakrikštyti jaunuoliai
Dėl tėvų reikalavimų, daugelis mylinčių Evangeliją jaunuolių laukia metų metus, kada bus pakrikštyti.
Emilės tėvai išsiskyrė, kai ji buvo maža, ir ji negavo leidimo krikštytis, kol jai nesukako 15 metų. Mūsų draugė Emilė kalba labai pozityviai apie Merginų organizacijos vadovę, kuri „nuolat rūpindavosi ir padėdavo stiprinti [jos] liudijimą“.13
Koltenas ir Prestonas yra paaugliai, gyvenantys Jutoje. Jų tėvai yra išsiskyrę, ir šie paaugliai dar negavo leidimo krikštytis. Nors jie negali dalinti sakramento, jie kas sekmadienį atneša duonos. Ir nors negali įžengti į šventyklą, kad atliktų krikštus su kitais jaunuoliais, kai jų apylinkė vyksta į šventyklą, šie du broliai ieško šeimos vardų kaimynystėje esančiame šeimos istorijos centre. Labiausiai jaunuoliams padeda pasijusti priimtiems kiti teisūs jaunuoliai.
Vyresnysis Džozefas Senguba
Noriu baigti pateikdamas savo naujo draugo, su kuriuo susipažinau prieš keletą savaičių lankydamasis Zambijos Lusakos misijoje, pavyzdį.
Vyresnysis Džozefas Senguba yra kilęs iš Ugandos. Jo tėvas mirė, kai jam buvo septyneri. Devynerių jis liko vienas, kai jo mama ir kiti giminaičiai negalėjo juo pasirūpinti. Dvylikos jis sutiko misionierius ir buvo pakrikštytas.
Džozefas papasakojo man apie savo pirmąją dieną bažnyčioje: „Po sakramento susirinkimo maniau, kad jau laikas eiti namo, tačiau misionieriai supažindino mane su Džošua Volusimba. Džošua pasakė man, kad jis bus mano draugas, ir padavė man Vaikiškų dainelių knygą, kad į pradinukų klasę eičiau ne tuščiomis rankomis. Pradinukų klasėje Džošua pastatė papildomą kėdę šalia savosios. Pradinukų organizacijos prezidentė pakvietė mane į priekį ir paprašė visų pradinukų sudainuoti man „Dievo vaikas aš“. Pasijutau ypatingas.“
Skyriaus prezidentas nusivedė Džozefą pas Pjiero Mangoza šeimą, kuri tapo jo namais ateinantiems ketveriems metams.
Po aštuonerių metų, kai vyresnysis Džozefas Senguba pradėjo savo misiją, jo treneriu, jo didžiai nuostabai, tapo Džošua Volusimba, berniukas, kuris padėjo jam pasijusti priimtam jo pirmą dieną Pradinukų klasėje. Kas yra jo misijos prezidentas? Prezidentas Leifas Eriksonas, berniukas, kuris keletą mėnesių nelankė Pradinukų dėl to, kad bijojo pasisakyti. Dievas myli Savo vaikus.
Vaikai bėgte atbėgo
Kai prieš keletą savaičių mudu su mano žmona Kete buvome Afrikoje, aplankėme Mabudžimėjos miestelį Kongo Demokratinėje Respublikoje. Kadangi maldos namai negalėjo sutalpinti 2 tūkstančių narių, mes susitikome lauke po didele plastikine pastoge, ištempta ant bambukinių kuolų. Susirinkimui prasidėjus galėjome matyti tuzinus vaikų, stebinčių mus, besilaikančių už metalinės tvoros, kuri juosė tą nuosavybę, strypų. Ketė sušnibždėjo man: „Nylai, ar nenorėtum pakviesti tų vaikų ateiti vidun?“ Priėjau prie apygardos prezidento Kalondži, buvusio prie sakyklos, ir paklausiau, ar jis galėtų pakviesti tuos vaikus už tvoros ateiti ir prisijungti prie mūsų.
Mano nuostabai, prezidentui Kalondži pakvietus, tie vaikai, daugiau nei 50 jų, gal net visas 100, kai kurie apdriskusiais drabužiais ir basi, bet besišypsantys ir džiugūs, ne tik atėjo, jie bėgte atbėgo.
Mane labai sujaudino šis nutikimas. Priėmiau jį kaip nurodymą, kad turime padėti tiems, kurie jaučiasi vieniši, apleisti ar atstumti. Pagalvokime apie juos, pakvieskime juos, apkabinkime juos ir darykime viską, ką galime, kad sustiprintume jų meilę Gelbėtojui. Jėzus sakė: „Kas priima tokį vaikelį, … tas mane priima“.14 Jėzaus Kristaus vardu, amen.