Kristaus doktrina
Kristaus doktrina leidžia įgyti tokią dvasinę galią, kuri mus pakylės iš dabartinio dvasinio lygio į tą lygį, kuriame galime tapti tobuli.
Jėzaus apsilankymas pas nefitus po Jo Prisikėlimo buvo kruopščiai suorganizuotas, kad pamokytų mus to, kas svarbiausia. Jis prasidėjo nuo Tėvo paliudijimo žmonėms, kad Jėzus yra Jo Mylimasis Sūnus, kuriuo Jis labai patenkintas.1 Tada nusileidęs Jėzus paliudijo apie Savo apmokančiąją auką2 ir kvietė žmones, priėjus ir palietus žaizdos žymę Jo šone bei vinių žymes Jo rankose ir kojose, „tikrai sužinoti“, kad Jis yra Kristus.3 Šie liudijimai išsklaidė visas abejones dėl to, ar Jėzus užbaigė Apmokėjimą ir ar Tėvas įvykdė Savo sandorą parūpinti Gelbėtoją. Tada, pasitelkęs savo doktriną, Jėzus Kristus nefitus mokė, kaip gauti visas Tėvo laimės plano palaimas, mums prieinamas per Gelbėtojo Apmokėjimą.4
Mano šiandienos žinia yra apie Kristaus doktriną. Raštuose aiškinama, kad Kristaus doktrina – tai vadovavimasis tikėjimu Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu, atgaila, krikštas, Šventosios Dvasios dovanos priėmimas ir ištvėrimas iki galo.5
Per Kristaus doktriną galime įgyti Kristaus Apmokėjimo palaimas
Kristaus Apmokėjimas sukuria sąlygas kliautis Šventojo Mesijo nuopelnais, gailestingumu ir malone,6 tobulėti Kristuje,7 įgyti viską, kas gera,8 ir įgyti amžinąjį gyvenimą.9
Kita vertus, Kristaus doktrina yra priemonė – tik priemonė – įgyti visas per Jėzaus Apmokėjimą mums prieinamas palaimas. Būtent Kristaus doktrina leidžia įgyti tokią dvasinę galią, kuri mus pakylės iš dabartinio dvasinio lygio į tą lygį, kuriame galime tapti tobuli kaip Gelbėtojas.10 Vyresnysis D. Todas Kristofersonas apie šį atgimimo procesą mokė: „Gimimas iš naujo, skirtingai nuo mūsų fizinio gimimo, yra daugiau procesas negu įvykis. Dalyvavimas šiame procese yra pagrindinis mirtingumo tikslas.“11
Patyrinėkime kiekvieną Kristaus doktrinos elementą.
Pirma, tikėjimas Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu. Pranašai yra mokę, jog tikėjimas prasideda nuo Kristaus žodžio klausymosi.12 Kristaus žodžiai liudija apie Jo apmokančiąją auką ir atskleidžia, kaip galime gauti atleidimą, palaimas ir išaukštinimą.13
Išklausę Kristaus žodžių parodome tikėjimą rinkdamiesi sekti Gelbėtojo mokymais ir pavyzdžiu.14 Nefis mokė, kad tai padaryti galime tik „visiškai pasikliaudami nuopelnais [Kristaus], kuris yra galingas išgelbėti“15. Kadangi ikimirtingoje egzistencijoje Jėzus buvo Dievas,16 gyvenimą pragyveno be nuodėmės17 ir Savo Apmokėjimu patenkino visus teisingumo reikalavimus jums ir man,18 Jis turi galią ir raktus įvykdyti visų žmonių prikėlimą19 bei, su atgailos sąlyga, malone nugalėti teisingumą.20 Supratę, kad malonę galime įgyti per Kristaus nuopelnus, galėsime „turėti tikėjimą atgailai“21. Visiškai pasikliauti Kristaus nuopelnais reiškia pasitikėti, jog Jis atliko viską, kas būtina, kad būtume išgelbėti, o tada veikti pagal savo įsitikinimus.22
Tikėjimas taip pat skatina mus liautis jaudintis dėl kitų nuomonės apie mus ir imti labiau rūpintis tuo, ką apie mus galvoja Dievas.
Antra, atgaila. Samuelis Lamanitas mokė: „Jeigu tikėsite [Kristaus] vardą, jūs atgailausite dėl visų savo nuodėmių.“23 Atgaila – tai brangi mūsų Dangiškojo Tėvo dovana, suteikta per Jo Viengimio Sūnaus auką. Tai Tėvo mums parūpintas procesas, kurio metu mes keičiame, arba atgręžiame, savo mintis, veiksmus ir savo esybę, kad taptume panašesni į Gelbėtoją.24 Ji skirta ne tik didelėms nuodėmėms. Tai kasdieninis savęs įvertinimo ir tobulinimo procesas25, padedantis įveikti savo nuodėmes, savo netobulumus, savo silpnybes ir savo trūkumus.26 Per atgailą tampame tikraisiais Kristaus pasekėjais, o tai pripildo mus meilės27 ir išsklaido mūsų baimes.28 Atgaila nėra atsarginis planas, jei staiga neįstengtume įvykdyti plano gyventi tobulai.29 Nuolatinė atgaila – vienintelis kelias į nesibaigiantį džiaugsmą ir gyvenimą kartu su savo Dangiškuoju Tėvu.
Per atgailą mes tampame nuolankūs ir paklusnūs Dievo valiai. O tai nepadaroma pavieniui. Pripažindami Dievo gerumą ir savo niekumą,30 kaip įmanydami geriau elgdamiesi pagal Dievo valią,31 į savo gyvenimą įsileisime malonę.32 Malonė – tai „dėl apstaus Jėzaus Kristaus gailestingumo ir meilės […] geriems darbams daryti teikiama dieviška pagalba ar pastiprinimas, be kurio negalėtume jų toliau daryti, jei būtume palikti savo pačių valiai“33. Kadangi atgaila reiškia tapimą panašesniems į Gelbėtoją, o to neįmanoma pasiekti vien savo jėgomis, tai norint atlikti būtinus pakeitimus gyvenime mums labai reikia Gelbėtojo malonės.
Per atgailą savo seną, neteisingą elgesį, silpnybes, netobulumus ir baimes keičiame nauju elgesiu ir įsitikinimais, artinančiais mus prie Gelbėtojo ir padedančiais tapti panašesniems į Jį.
Trečia, krikštas ir sakramentas. Pranašas Mormonas mokė, kad „pirmieji atgailos vaisiai yra krikštas“34. Nuodugni atgaila reikalauja krikšto apeigų, atliekamų žmogaus, turinčio Dievo kunigystės įgaliojimą. Bažnyčios nariai krikšto ir kitu metu sudarytas sandoras atnaujina priimdami sakramentą.35
Per krikštą ir sakramento apeigas mes sudarome sandorą laikytis Tėvo ir Sūnaus įsakymų, visuomet atminti Kristų ir būti pasiryžusiems prisiimti Kristaus vardą (tai yra Jo darbą ir savybes36).37 Gelbėtojas, Savo ruožtu, sudaro sandorą atleisti mūsų nuodėmes38 ir gausiau ant mūsų išlieti Savosios Dvasios.39 Be to, padėdamas mums tapti panašiems į Jį, Kristus pažada mus paruošti amžinajam gyvenimui.40
Daglas D. Holmsas, pirmasis patarėjas visuotinėje Vaikinų organizacijos prezidentūroje, rašė: „Krikšto ir sakramento apeigos simbolizuoja tiek galutinį gimimo iš naujo rezultatą, tiek procesą. Krikšto metu mes palaidojame senąjį kūniškąjį žmogų ir pradedame gyventi atnaujintą gyvenimą.41 Per sakramentą sužinome, kad šis pasikeitimas yra lėtas procesas, kurio metu po truputėlį, savaitė po savaitės mes keičiamės, – per atgailą, sandorų atnaujinimą ir didesnius Dvasios apdovanojimus [panašėjame į Gelbėtoją].“42
Kristaus doktrinoje apeigos ir sandoros yra būtini dalykai. Tik vertai priimant kunigystės apeigas ir laikantis su jomis susijusių sandorų, mūsų gyvenimuose pasireiškia dieviškumo galia.43 Vyresnysis D. Todas Kristofersonas paaiškino, kad ši „dieviškumo galia“ pasireiškia per Šventosios Dvasios asmenį ir Jos poveikį“44.
Ketvirta, Šventosios Dvasios dovana. Po krikšto, patvirtinimo apeigomis mums yra suteikiama Šventosios Dvasios dovana.45 Ši dovana, jei ją priimame, leidžia mums turėti nuolatinę Dievo bendrystę46 ir nuolatinę prieigą prie malonės, kuri natūraliai ateina kartu su Jo įtaka.
Būdama mūsų nuolatinė bendražygė, Šventoji Dvasia suteikia mums papildomos jėgos ir stiprybės laikytis savo sandorų.47 Ji mus pašventina,48 o tai reiškia, kad padaro „laisv[us] nuo nuodėmės, tyr[us], švar[ius] ir švent[us] per Jėzaus Kristaus apmokėjimą“49. Pašventinimo procesas mus ne tik apvalo, bet ir apdovanoja reikalingomis dvasinėmis dovanomis ar dieviškomis Gelbėtojo savybėmis50, mūsų prigimtį pakeičia tiek,51 „kad mes jau nebelink[stame] daryti pikta“52. Kaskart per tikėjimą, atgailą, apeigas, krikščionišką tarnystę bei kitokius teisumo darbus į savo gyvenimą priimdami Šventąją Dvasią mes palaipsniui, pamažu keičiamės ir tampame panašesni į Kristų.53
Penkta, ištvėrimas iki galo. Pranašas Nefis mokė, kad priėmę Šventosios Dvasios dovaną turime ištverti „iki galo, sekdam[i] gyvojo Dievo Sūnaus pavyzdžiu“54. Vyresnysis Deilas G. Renlandas ištvėrimo iki galo procesą apibūdino taip: „Galime būti ištobulinti, jei dažnai ir vis labiau […] vadovausimės tikėjimu [Kristumi], atgailausime, priimdami sakramentą atnaujinsime krikšto sandoras bei palaiminimus ir nuolat stiprinsime bendrystę su Šventąja Dvasia. Tai darydami panašėjame į Kristų ir galime iki galo ištverti visa, kas reikalinga.“55
Kitaip tariant, Šventosios Dvasios priėmimas ir dėl to mumyse įvykstantis pokytis toliau stiprina mūsų tikėjimą. Stipresnis tikėjimas veda į papildomą atgailą. Taip simboliškai ant sakramento altoriaus aukodami savo širdį ir nuodėmes mes stipriname bendrystę su Šventąja Dvasia. Stipresnė bendrystė su Šventąja Dvasia padeda mums toliau eiti gimimo iš naujo keliu. Tęsdami šį procesą ir atlikdami visas gelbstinčias Evangelijos apeigas ir sandoras, mes gauname „malonę už malonę“ – tol, kol įgyjame pilnatvę.56
Kristaus doktriną turime taikyti savo gyvenime
Broliai ir seserys, jei savo gyvenime taikysime Kristaus doktriną, tai būsime laiminami tiek materialiai, tiek dvasiškai, netgi per išbandymus. Galiausiai sugebėsime laikytis „visko, kas gera“57. Liudiju, kad šis procesas vyko ir vis dar vyksta mano paties gyvenime, palaipsniui, pamažu.
Tačiau daug svarbiau yra tai, kad Kristaus doktriną savo gyvenime turime taikyti todėl, jog tai yra vienintelis kelias atgal pas mūsų Dangiškąjį Tėvą. Tai yra vienintelis būdas priimti Gelbėtoją ir tapti Jo sūnumis ir dukromis.58 Tiesą sakant, vienintelis kelias būti išpirktiems iš nuodėmės ir dvasiškai tobulėti yra savo gyvenime taikyti Kristaus doktriną.59 Antraip, kaip mokė apaštalas Jonas, „kas tik … nesilaiko Kristaus mokslo, neturi Dievo“60. Net pats Jėzus nefitų Dvylikai yra pasakęs, kad jei nesivadovausime tikėjimu Kristumi, neatgailausime, nepasikrikštysime ir neištversime iki galo, būsime nukertami ir įmetami į ugnį, iš kur mes daugiau negalėsime sugrįžti.61
Tad kaip savo gyvenime galėtume dar labiau taikyti Kristaus doktriną? Vienas iš būdų – kiekvieną savaitę sąmoningai stengtis ruoštis priimti sakramentą skiriant laiko pamaldžiai pamąstyti apie tai, kaip turėtume pasitaisyti. Tada ant sakramento altoriaus turėtume paaukoti bent vieną dalyką, trukdantį mums tapti panašiems į Jėzų Kristų, su tikėjimu melsti pagalbos, prašyti reikalingų dvasinių dovanų ir sudaryti sandorą, kad per ateinančią savaitę pasitaisysime.62 Jei taip darysime, tai Šventoji Dvasia stipriau reikšis mūsų gyvenime, ir mes turėsime daugiau jėgos savo netobulumams įveikti.
Liudiju, kad Jėzus Kristus yra pasaulio Gelbėtojas ir kad tik per Jo vardą mes galime būti išgelbėti.63 Viskas, kas gera, mums prieinama tik per Jį.64 Tačiau, jei tikrai norime [gauti] visa, kas gera,65 įskaitant amžinąjį gyvenimą, tai savo gyvenime turime nuolat taikyti Kristaus doktriną. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.