Teisingasis teisėjas
Yra tik vienas būdas teisti taip teisiai, kaip tai daro Jėzus Kristus, – būti tokiems, kaip Jis.
Mirtingajame gyvenime Jėzus Kristus buvo mylintis teisėjas, nepaprastai išmintingas ir kantrus. Raštuose Jis yra minimas kaip „teisingasis teisėjas“ (2 Timotiejui 4:8; Mozės 6:57) ir Jis pataria mums taip pat „teis[ti] teisiai“ (žr. Džozefo Smito Vertimo Mato 7:1–2) ir „pasitik[ėti] ta Dvasia, kuri veda daryti gera […] [ir] teisti teisiai“ (DS 11:12).
Šis dvylikai nefitų duotas patarimas padės mums teisti taip, kaip teisia Viešpats: „Jūs būsite šitos liaudies teisėjai, pagal teismą, kokį aš nurodysiu jums, kuris bus teisingas. Tad kokie vyrai jūs turėtumėt būti? Iš tiesų sakau jums – tokie, kaip aš esu“ (3 Nefio 27:27; kursyvas pridėtas). Kartais mes pamirštame, kad Jis nurodė mums būti tokiems kaip Jis, kalbėdamas apie tai, kaip teisti teisiai.
Neteisus teisimas
Neteisaus teisimo pavyzdys randamas palyginime apie prapuolusią avį, kai fariziejai ir Rašto aiškintojai neteisingai teisė tiek Gelbėtoją, tiek su juo pietavusius žmones, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“ (Luko 15:2). Jie nesuvokė, kad patys buvo nusidėjėliai. Būdami smerkiančios širdies, Rašto aiškintojai ir fariziejai nebuvo patyrę prapuolusios avies gelbėjimo džiaugsmo.
Taip pat būtent „Rašto aiškintojai ir fariziejai“ atvedė prie Gelbėtojo „moterį, sugautą svetimaujant“(Jono 8:3), kad pažiūrėtų, ar Jis nuteis ją pagal Mozės įstatymą (žr. 5eilutę). Jūs žinote likusią istoriją, kaip Jis nužemino juos dėl jų neteisaus teisimo ir kaip jie savo pačių sąžinės kaltinami „vienas po kito“ pasitraukė ( 9eilutė; kursyvas pridėtas). Tada Jis tarė moteriai: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk. Ir nuo to laiko moteris šlovino Dievą ir įtikėjo Jo vardą“ (Džozefo Smito Vertimo Jono 8:11).
Prigimtinis vyras arba moteris kiekviename iš mūsų yra linkęs smerkti kitus ir neteisiai, arba teisuoliškai, teisti. Taip nutiko net Jokūbui ir Jonui, dviem Gelbėtojo apaštalams. Jie pasipiktino, kada Samarijos kaimo gyventojai nepagarbiai pasielgė su Gelbėtoju (žr. Luko 9:51–54, Biblija, „Tikėjimo žodis“, 2004 m.):
„Tai girdėdami, [jie] sušuko: „Viešpatie, ar nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti, kaip ir Elijas padarė?
Bet jis atsigręžęs sudraudė juos: „Nežinote, kokios dvasios esate.
Juk Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, bet išgelbėti“ ( 54–56eilutės).
Šių laikų „bendrieji teisėjai“ (DS 107:74) – mūsų vyskupai ir skyrių prezidentai – turi vengti taip skubotai smerkti, kaip tąkart darė Jokūbas ir Jonas. Teisusis teisėjas su užuojauta ir supratimu reaguotų į išpažintį. Pavyzdžiui, klystantis jaunuolis iš vyskupo kabineto turėtų išeiti per vyskupą pajutęs Gelbėtojo meilę ir apgaubtas džiaugsmo bei gydančios Apmokėjimo galios, o ne sugėdintas ar paniekintas. Priešingu atveju vyskupas prapuolusią avį nesąmoningai nuvytų dar toliau į dykumą (žr. Luko 15:4).
Drausminimas
Tačiau užuojauta nepanaikina poreikio drausminti. Angliškas žodis discipline (liet. drausminti) kilęs iš lotyniško žodžio discere – „mokytis“ arba iš discipulus – „mokinys“, t. y. susijęs su mokinyste.1 Drausminti Viešpaties būdu reiškia meiliai ir kantriai mokyti. Raštuose Viešpats dažnai vartoja žodį drausminti (pvz., žr Mozijo 23:21; DS 95:1). Angliškas žodis chasten (liet. taisyti, drausminti) kilęs iš lotyniško castus, reiškiančio „tyrą“ arba „skaistų“, tad drausminti reiškia „taurinti“.2
Pasaulyje žemiškasis teisėjas pasmerkia žmogų ir uždaro jį į kalėjimą. Mormono Knygoje, priešingai, mokoma, kad, kai sąmoningai nusidedame, mes patys nusprendžiame (Alma 41:7) ir nusiunčiame save į dvasių kalėjimą. Ironiška, bet bendrasis teisėjas šiuo atveju turi raktus, kurie atrakina kalėjimo vartus. Viešpats sakė: „Nes drausmindamas paruošiu kelią jiems išvaduoti iš visokios pagundos“ (DS 95:1; kursyvas pridėtas). Teisiojo teisėjo veiksmai yra gailestingi, iš meilės ir išperkantys, o ne smerkiantys.
Jaunasis Džozefas Smitas prieš gaudamas auksines plokšteles buvo drausminamas ketverių metų bandomuoju laikotarpiu, „kadangi nesilaik[ė] Viešpaties įsakymų“3. Vėliau, kai Džozefas prarado 116 rankraščio puslapių, jis buvo vėl drausminamas. Nors Džozefas nuoširdžiai gailėjosi, Viešpats vis tiek trumpam laikui paėmė jo privilegijas, sakydamas: „Kuriuos myliu, aš taip pat ir drausminu, kad jų nuodėmės būtų atleistos“ (DS 95:1).
Džozefas sakė: „Angelas džiaugėsi grąžindamas man Urimus ir Tumimus ir sakė, kad Dievas patenkintas mano ištikimybe ir nuolankumu ir myli mane už mano atgailavimą ir stropumą maldai.“4 Kadangi Viešpats norėjo mokyti Džozefą širdį keičiančios pamokos, Jis iš jo pareikalavo skausmingos aukos kaip esminės drausminimo dalies.
Auka
„Senovės dienomis aukoti reiškė padaryti ką nors šventą“5, kas siejasi su žodžio drausminti, reiškiančio „taurinti“, apibrėžimu. Taip pat senovės Izraelyje atleidimas buvo gaunamas per atnašą, tai yra auką, už nuodėmę ar nusižengimą.6 Auka ne tik „nurod[ydavo] į tą didžiąją ir paskutinę auką“ (Almos 34:14), bet ir sužadindavo didesnį dėkingumą už Gelbėtojo Apmokėjimą. Nenoras aukoti ir atlikti savąją atgailos dalį yra tyčiojimasis iš didžiosios Kristaus aukos už tą pačią nuodėmę ir Jo kančios niekinimas – bejausmis nedėkingumo ženklas.
Antra vertus, per aukojimo procesą mes iš tiesų įgyjame tai, kas turi amžiną vertę, – Jo gailestingumą bei atleidimą ir galiausiai „visk[ą], ką turi […] Tėvas“ (DS 84:38). Auka, kaip atgailos proceso dalis, taip pat veikia kaip gydantis balzamas ir padeda „sąžinės graužatį“ (Almos 42:18) pakeisti „sąžinės ramybe“ (Mozijo 4:3). Be aukos žmogui gali būti sunku atleisti sau dėl užsilikusio suvokimo, kad kažkas buvo neatlikta.7
Gimdytojas kaip teisusis teisėjas
Nors tik nedaugelis iš mūsų būsime pašaukti būti bendraisiais teisėjais, teisaus teisimo principai tinka mums visiems, ypač gimdytojams, kurie kasdien turi progų taikyti tuos principus savo vaikams. Veiksmingas vaikų mokymas yra gero vaikų auklėjimo esmė, o drausminimas su meile – buvimo teisiu teisėju esmė.
Prezidentas Džozefas F. Smitas mokė: „Jeigu vaikai yra nepaklusnūs ir sunkiai kontroliuojami, būkite kantrūs su jais, kol pajėgsite juos nugalėti meile […], o tada galėsite [formuoti] jų charakterį, kaip panorėję.“8
Pastebėtina, kad mokydami apie drausminimą pranašai, regis, visuomet remiasi Kristaus savybėmis. Doktrinoje ir Sandorose mums yra pateikiamas toks gerai žinomas patarimas, kaip drausminti:
„Jokia galia ar įtaka negali, arba neturi, būti palaikoma kunigyste, kitaip kaip tik įtikinimu, didžiu kantrumu, gerumu, romumu ir neveidmainiška meile,
maloningumu ir tyru žinojimu, kurie didžiai išplečia sielą be veidmainystės ir klastos, –
tinkamu laiku, kai įkvepia Šventoji Dvasia, griežtai papeikiant, o po to parodant dar didesnę meilę“ (DS 121:41–43).
Šioje Raštų ištraukoje esame mokomi papeikti, „kai įkvepia Šventoji Dvasia“, o ne tuomet, kai „įkvepia“ pyktis. Šventoji Dvasia ir pyktis yra nesuderinami, nes „tas, kuris turi nesutarimo dvasią, yra ne iš manęs, bet iš velnio, kuris yra nesutarimo tėvas, ir jis sukursto žmonių širdis piktai ginčytis vieną su kitu“ (3 Nefio 11:29). Prezidentas Džordžas Albertas Smitas mokė, kad „nemalonūs dalykai paprastai nėra sakomi Viešpaties įkvėpimu. Viešpaties Dvasia yra gerumo dvasia; Ji yra kantrybės dvasia; Ji yra maloningumo, meilės, susilaikymo ir didžio kantrumo dvasia.
[…] Bet jei esame kaltės ieškojimo, destruktyv[ioje] […] dvasioje, […] tai niekada nekyla iš bendrystės su mūsų Dangiškojo Tėvo Dvasia, ir tai visada žalinga.
[…] Gerumas – tai Dievo mums duota galia atrakinti kietas širdis ir nuramdyti užsispyrusias sielas.“9
Mūsų vaikų tikroji tapatybė
Kai Gelbėtojas aplankė nefitus, Jis vaikams padarė kažką nepaprasto:
„Ir buvo taip, kad jis mokė ir tarnavo minios […] vaikams ir atrišo jiems liežuvius, ir jie kalbėjo savo tėvams didžius ir nuostabius dalykus. […]
Ir jie tiek matė, tiek ir girdėjo vaikus; taip, netgi kūdikiai atvėrė savo burnas ir kalbėjo nuostabius dalykus“ (3 Nefio 26:14, 16).
Galbūt ne tiek svarbu, kad Viešpats atvėrė burnas kūdikiams, kiek tai, kad jis atvėrė akis ir ausis nustebusiems jų gimdytojams. Tiems gimdytojams buvo suteikta nepaprasta dovana žvilgtelėti į amžinybę ir pamatyti tikrąją savo vaikų tapatybę ir vertę, kurią jie turėjo jau prieš gimdami žemėje. Ar tai amžiams nepakeistų to, kaip gimdytojai mato savo vaikus ir su jais elgiasi? Man patinka ši Gėtei priskiriamų žodžių variacija: „Jūsų požiūris į [vaikus] lemia tai, kaip su jais elgiatės, o jūsų elgesys su jais lemia tai, kuo jie taps.“10 Atminti tikrąją vaiko tapatybę yra įžvalgumo dovana, kuri dieviškai įkvepia teisiojo teisėjo viziją.
Apibendrinimas
Prezidentas Tomas S. Monsonas mokė mus: „Niekada neleiskite, kad spręstina problema taptų svarbesnė už žmogų, kuriam reikia meilės.“11 O koks tai gyvybiškai svarbus principas tampant teisiais teisėjais, ypač savo vaikams.
Yra tik vienas būdas teisti taip teisiai, kaip tai daro Jėzus Kristus, – būti tokiems, kaip Jis. Todėl, „kokie vyrai [ir moterys] jūs turėtumėt būti? Iš tiesų sakau jums – tokie, kaip aš esu“ (3 Nefio 27:27). Jėzaus Kristaus vardu, amen.