Poreikiai yra tiesiai prieš mus
Vieni iš svarbiausių poreikių, kuriuos galime patenkinti, yra mūsų šeimos, draugų, apylinkių ir bendruomenių poreikiai.
Pastarosiomis dienomis matėme, kaip viena po kitos stichinės nelaimės sudrebino Meksiką, Jungtines Valstijas, Aziją, Karibus ir Afriką. Jos atskleidė geriausias žmonių savybes: tūkstančiai ištiesė pagalbos ranką tiems, kurie pavojuje, stokoja ar patyrė netektis. Man malonu matyti, kaip merginos, apsivilkusios geltonus „Pagalbos rankos“ marškinėlius, Teksase ir Floridoje drauge su daugeliu kitų padeda išnešti neseniai praūžusių uraganų paliktas nuolaužas. Jei ne atstumas, prie pagalbos centrų mielai prisijungtų daugiau merginų, tūkstančiai jų. Negalėdamos to padaryti, kad palengvintumėte kenčiančiųjų naštą, jūs prisidėjote dosniomis aukomis. Jūsų dosnumas ir užuojauta įkvepia ir primena Kristų.
Šiandien noriu paminėti vieną tarnystės aspektą, kuris, manau, svarbus visiems, kad ir kur būtume. Tiems, kurie stebėjo pastarųjų įvykių naujienas ir pasijuto bejėgiai nežinodami, ką daryti, atsakymas gali būti tiesiai prieš akis.
Gelbėtojas mokė: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės.“1 Prezidentas Tomas S. Monsonas taip sakė apie šią eilutę: „Manau, Gelbėtojas mums sako, kad, jei neprarasime savęs tarnaudami kitiems, mūsų gyvenime liks mažai prasmės. Tie, kurie gyvena tik dėl savęs, galiausiai išdžiūsta ir perkeltine prasme praranda gyvybę, o tie, kurie praranda save tarnaudami kitiems, auga ir klesti ir taip išsaugo savo gyvybę.“2
Gyvename tokioje kultūroje, kai vis labiau susitelkiama į ekranėlį rankose, o ne į žmones aplink mus. Tiesą sakant, iškeitėme akių kontaktą, šypseną ar net retus „akis į akį“ pokalbius į SMS ir „Twitter“ žinutes. Dažnai mums labiau rūpi ne apkabinti draugą ir parodyti meilę, rūpestį bei nuoširdų susidomėjimą, o tai, kiek sekėjų ir kokį „patinka“ reitingą turime. Kad ir kokios nuostabios būtų šių dienų technologijos skleidžiant Jėzaus Kristaus Evangelijos žinią ir padedant mums palaikyti ryšį su šeima ir draugais, jei budriai nestebėsime, kaip naudojame savo asmeninius įrenginius, mes irgi pradėsime užsisklęsti ir pamiršti, kad gyvenimo pagal Evangeliją esmė yra tarnavimas.
Be galo myliu ir pasitikiu jumis, paaugliai ir jauni suaugusieji. Mačiau ir jaučiau jūsų troškimą tarnauti ir pakeisti pasaulį. Tikiu, kad daugelis narių mano, jog tarnystė yra jų sandorų ir mokinystės šerdis. Bet taip pat tikiu, kad kartais lengva praleisti didžiausias galimybes tarnauti kitiems dėl išsiblaškymo arba dėl to, kad ieškome ambicingų būdų pakeisti pasaulį ir nematome, kad vieni svarbiausių poreikių, kuriuos galime patenkinti, yra mūsų šeimos, draugų, apylinkių ir bendruomenių poreikiai. Mums suspaudžia širdį, kai matome kančias ir didžiulius poreikius žmonių, kurie gyvena kitoje pasaulio pusėje, bet galime nepastebėti pamokoje greta sėdinčio žmogaus, kuriam reikia mūsų draugystės.
Sesuo Linda K. Burton papasakojo apie Paramos bendrijos prezidentę, kuri dvidešimto amžiaus dešimtame dešimtmetyje drauge su kitais surinko antklodes stokojantiems. „[Ji] kartu su savo dukterimi vairavo sunkvežimį, pakrautą tų antklodžių iš Londono į Kosovą. Pakeliui namo, ji gavo nenuginčijamą giliai į jos širdį įstrigusį dvasinį įkvėpimą. Štai koks buvo tas įkvėpimas: „Tai ką padarėte, yra labai gerai. Dabar grįžk namo, pereik per gatvę ir patarnauk savo kaimynui!“3
Kokia nauda iš mūsų pastangų gelbėti pasaulį, jei apleisime savo artimųjų ir tų, kuriuos mylime labiausiai, poreikius? Ar verta spręsti pasaulio problemas, jei mūsų aplinkiniai žlunga, o mes to nepastebime? Gali būti, kad Dangiškasis Tėvas padarė taip, kad tie, kuriems esame reikalingi, būtų arčiausiai mūsų, žinodamas, kad mes geriausiai patenkinsime jų poreikius.
Kiekvienas gali rasti būdų tarnauti taip, kaip tarnautų Kristus. Mano patarėja, sesuo Kerolė F. Makonki, neseniai papasakojo apie savo dešimtmetę anūkę Sarą, kuri supratusi, kad mama serga, pati nusprendė jai padėti. Ji prikėlė savo jaunesnę sesutę, padėjo jai apsirengti, išsivalyti dantis, susišukuoti ir papusryčiauti, kad mama galėtų ilsėtis. Tyliai niekieno neprašoma ji tarnavo todėl, kad matė poreikį ir troško padėti. Sara ne tik palaimino savo mamą, bet, esu tikra, džiaugėsi žinodama, kad palengvino savo mylimo žmogaus naštą ir taip pat sustiprino savo ryšį su sesute. Prezidentas Džeimsas E. Faustas sakė: „Tarnauti kitiems galime pradėti bet kokiame amžiuje. […] Tai neturi būti kažkas didingo, kilniausia tarnauti savo šeimai.“4
Vaikai, ar suvokiate, ką jūsų tėvams ir šeimos nariams reiškia, kai jūs ieškote būdų, kaip tarnauti namuose? Jums, paaugliai, savo šeimos narių stiprinimas ir tarnavimas jiems turėtų būti vienas iš svarbiausių prioritetų ieškant būdų, kaip pakeisti pasaulį. Gerumas savo broliams, seserims ir tėvams, rūpestis jais padeda sukurti vienybę ir pakviečia į namus Dvasią. Stiprindami savo šeimą, pradedame keisti pasaulį.
Dar viena mūsų tarnystės sritis gali būti mūsų apylinkės šeima. Kartais mūsų vaikai gali klausti: „Kodėl turiu eiti į bendrąją veiklą? Aš ne kažin ką ten gausiu.“
Jei pasinaudočiau gera ugdymo galimybe, atsakyčiau taip: „Kodėl manai, kad į bendrąją veiklą eini dėl to, kad tu iš to kažką gautum?“
Mano jaunieji draugai, galiu garantuoti, kad visuose Bažnyčios susirinkimuose visada rasite ką nors, kas yra vienišas, patiria sunkumus, kam reikia draugo arba kas jaučia, kad nepritampa. Visuose susirinkimuose ir veiklose galite reikšmingai prisidėti: Viešpats trokšta, kad apsižvalgytumėte tarp savo bendraamžių ir tarnautumėte taip, kaip Jis tarnautų.
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas mokė: „Viena didžiausių priežasčių, kodėl Viešpats turi bažnyčią, yra ta, kad Jis nori sukurti šventųjų bendruomenę, kurios nariai vieni kitus palaikytų „ankštame ir siaurame kelyje, vedančiame į amžinąjį gyvenimą. Šiai religijai rūpi ne tik savasis aš; atvirkščiai, visi esame šaukiami tarnauti. Esame Kristaus kūno akys, rankos, galva, kojos ir kiti nariai.“5
Tiesa, kad sekmadieniais ateiname į Bažnyčios susirinkimus, kad dalyvautume apeigose, mokytumės doktrinos ir būtume įkvėpti, bet dar viena labai svarbi atėjimo priežastis yra ta, kad mes, kaip apylinkės šeima ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus mokiniai, rūpinamės vieni kitais, padrąsiname vieni kitus ir randame, kaip vieni kitiems tarnauti ir stiprinti vieni kitus. Esame ne tik tam, kad gautume ir imtume tai, ką siūlo bažnyčia; mes reikalingi, kad duotume ir teiktume. Merginos ir vaikinai, kai kitą kartą būsite bendrojoje veikloje, užuot išsitraukę telefonus ir tikrinę, ką jūsų draugai daro, stabtelėkite, apsidairykite ir paklauskite savęs: „Kam šiandien esu reikalingas?“ Galbūt būsite tas, kuris išties pagalbos ranką ir pakeis bendraamžio gyvenimą arba padrąsins vienumoje kenčiantį draugą.
Paprašykite savo Dangiškojo Tėvo parodyti jums tuos šalia esančius žmones, kuriems reikia jūsų pagalbos, ir įkvėpti jus, kaip geriausiai jiems tarnauti. Atminkite, kad Gelbėtojas dažniausiai vienu metu tarnaudavo vienam asmeniui.
Mūsų anūkui Etanui septyniolika metų. Šią vasarą mane labai sujaudino jo žodžiai, kad įkvėptas mamos pavyzdžio, jis kasdien meldžia galimybės kam nors tarnauti. Leisdama laiką su jo šeima mačiau, kaip Etanas, kupinas kantrybės, meilės ir gerumo, elgiasi su savo broliu ir seserimis, padeda savo tėvams ir ieško būdų padėti kitiems. Mane žavi, kad jis toks dėmesingas aplinkiniams ir taip trokšta jiems tarnauti. Jis man – pavyzdys. Jei elgsimės kaip Etanas – prašysime Viešpaties padėti mums surasti būdus, kaip tarnauti, tai leis Dvasiai atverti mums akis, kad išvystume aplinkinių poreikius, pamatytume tą vienintelį, kuriam tą dieną reikia mūsų, ir žinotume, kaip jam ar jai patarnauti.
Be tarnystės savo šeimai ir apylinkės nariams, ieškokite galimybių tarnauti savo kaimynystėje ir bendruomenėje. Nors kartais esame kviečiami pagelbėti po didžiulių stichinių nelaimių, kasdien esame raginami ieškoti galimybių pakylėti ir padėti stokojantiems, kurie yra šalia mūsų. Sunkumų apimtoje šalyje tarnaujantis Krašto prezidentas neseniai mane pamokė, kad geriausias būdas padėti stokojantiems kituose pasaulio kraštuose yra mokėti dosnias pasninko atnašas, paremti Bažnyčios humanitarinės pagalbos fondą ir ieškoti galimybių tarnauti savo vietinėse bendruomenėse, kad ir kur gyventumėte. Tik įsivaizduokite, kaip būtų palaimintas pasaulis, jei visi sektų šiuo patarimu.
Broliai ir seserys, ypač jūs jaunuoliai, jei stengsitės tapti panašesni į Gelbėtoją Jėzų Kristų ir gyvensite pagal savo sandoras, būsite laiminami troškimu palengvinti kančias tų, kuriems ne taip pasisekė, ir jiems padėti. Atminkite, kad didžiausi poreikiai gali būti tiesiai prieš jus. Pradėkite tarnauti savo namuose ir savo šeimose. Šie santykiai gali būti amžini. Net jeigu, – o galbūt, ypač jeigu – jūsų šeimos aplinkybės nėra tobulos, galite rasti būdų tarnauti, pakylėti ir sustiprinti. Pradėkite nuo ten, kur esate, mylėkite juos tokius, kokie jie yra, ir ruoškitės savo būsimai šeimai.
Melskite pagalbos, kad savo apylinkės šeimoje atpažintumėte asmenis, kuriems reikia meilės ir padrąsinimo. Užuot ėję į bažnyčią su klausimu: „Ką aš gausiu iš to susirinkimo?“, klauskite: „Kam šiandien esu reikalingas? Kaip galiu prisidėti?“
Laimindami savo šeimas ir apylinkės narius dairykitės būdų, kaip palaiminti savo vietinę bendruomenę. Nepaisant to, ar turite laiko tęstinei tarnystei, ar galite skirti vos kelias valandas per mėnesį, jūsų pastangos palaimins žmonių gyvenimą ir taip pat palaimins jus taip, kaip net negalite įsivaizduoti.
Prezidentas Spenseris V. Kimbolas mokė: „Dievas tikrai mus pastebi ir mus sergi. Bet dažniausiai Jis patenkina mūsų poreikius per kitus žmones“6. Meldžiu, kad kiekvienas suvoktume, kokia privilegija ir palaiminimas yra dalyvauti mūsų Dangiškojo Tėvo darbe, tenkinant Jo vaikų poreikius. Jėzaus Kristaus vardu, amen.