Nežymūs ir paprasti dalykai
Turime atminti, kad galiausiai, dėl, regis, nežymių dalykų įvyksta dideli dalykai.
I.
Mano brangūs broliai ir seserys, mane, kaip ir jus, labai sujaudino, praturtino ir įkvėpė žinios, muzika ir jausmai, patirti per šį kartu praleistą laiką. Esu tikras, kad leisite jūsų vardu išreikšti dėkingumą mūsų broliams ir seserims, kurie būdami įrankiai Viešpaties rankose stiprino mus šiuo metu.
Esu dėkingas galėdamas kalbėti šiai auditorijai Velykų sekmadienį. Šiandien mes kartu su kitais krikščionimis švenčiame Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimą. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariams tiesioginis Jėzaus Kristaus prisikėlimas yra tikėjimo ramstis.
Kadangi tikime Biblijos ir Mormono Knygos pasakojimais apie tiesioginį Jėzaus Kristaus prisikėlimą, mes taip pat tikime daugybe kitų Raštuose esančių mokymų, kad panašus prikėlimas laukia visų mirtingųjų, kurie tik gyvens žemėje. Tas prikėlimas suteikia mums tai, ką apaštalas Petras pavadino „gyva viltimi“ (1 Petro 1:3). Ši gyva viltis yra mūsų įsitikinimas, kad mirtis nėra mūsų tikrojo aš pabaiga, bet tiktai būtinas žingsnis gailestingajame Dangiškojo Tėvo plane, skirtame Jo vaikams išgelbėti. Tas planas reikalauja perėjimo iš mirtingumo į nemirtingumą. Per šį perėjimą svarbūs yra mirties saulėlydis ir šlovingas rytas, įmanomas dėl Viešpaties ir Gelbėtojo prisikėlimo, kurį švenčiame šį Velykų sekmadienį.
II.
Nuostabioje giesmėje, kuriai žodžius parašė Eliza R. Snou, mes giedame:
Koks tobulas ir koks šlovingas yra
mūs Tėvo sumanymas šis!
Teisybės, malonės, meilės darna –
tai dieviška mūsų lemtis.1
Įgyvendindami šį dievišką sumanymą ir darną, mes renkamės susirinkimuose, kaip ir šioje konferencijoje, mokyti ir raginti vieni kitus.
Šį rytą kalbėdamas noriu remtis Mormono Knygoje užrašytais Almos mokymo jo sūnui Helamanui žodžiais: „Nežymiais ir paprastais dalykais įvykdomi dideli dalykai“ (Almos 37:6).
Jėzaus Kristaus Evangelijoje esame mokomi daugybės nežymių ir paprastų dalykų. Turime atminti, kad galiausiai, dėl tų, regis, nežymių dalykų įvyksta dideli dalykai. Visuotiniai įgaliotiniai ir kiti gerbiami mokytojai šia tema yra pasakę daug kalbų. Ji tokia svarbi, kad jaučiu, jog turėčiau apie ją dar kartą kalbėti.
Nežymių ir paprastų dalykų galią laikui bėgant man priminė tai, ką kartą pastebėjau vaikščiodamas ryte. Štai mano padaryta nuotrauka. Storas ir sunkus betoninis šaligatvis sulūžo. Ar tai kokių nors didelių ir galingų smūgių rezultatas? Ne, šį lūžį sukėlė lėtas, nežymus vienos gretimo medžio šaknies augimas. Čia panašus pavyzdys to, ką mačiau kitoje gatvėje.
Stumianti jėga, pralaužusi šiuos sunkius betoninius šaligatvius, buvo labai nežymi, jei matuotume ją dieną ar mėnesį, bet jos poveikis ilgainiui buvo nepaprastai galingas.
Toks galingas yra nežymių ir paprastų dalykų, kurių esame mokomi Raštuose ir kurių moko gyvieji pranašai, ilgalaikis poveikis. Pagalvokite apie Raštų studijavimą, kurį mus moko įtraukti į savo kasdieninį gyvenimą. Arba pagalvokite apie asmenines maldas ir atsiklaupimą šeimos maldai, įprastą pastarųjų dienų šventiesiems. Pagalvokite apie jaunimo seminarijos lankymą arba instituto pamokas jauniems suaugusiesiems. Nors visi šie dalykai gali atrodyti nežymūs ir paprasti, laikui bėgant jie sąlygoja galingą dvasinį pakylėjimą ir augimą. Tai nutinka todėl, kad visi šie nežymūs ir paprasti dalykai, kaip paaiškino prezidentas Airingas, skatina Šventosios Dvasios, mus apšviečiančio ir vedančio į tiesą Liudytojo, bendrystę.
Dar vienas dvasinio pakylėjimo ir augimo šaltinis – tai nuolatinis atgailos, netgi dėl, rodos, nežymių nusižengimų, taikymas. Įkvėptas savęs vertinimas gali padėti mums matyti, kada suklydome ir kaip galime pasitaisyti. Tokia atgaila turėtų įvykti anksčiau, nei priimsime savaitinį sakramentą. Giesmėje „Ar šiandieną ką gero kam padariau?“ siūlomos kelios temos, kurias verta apsvarstyti šiame atgailos procese:
Ar šiandieną ką gero kam padariau?
Ar padėjau kam bėdoje?
Ar pradžiuginau tą, kam nemiela gyvent?
Jei ne, tai diena tuščia.
Ar naštą kam nešt dabar jau lengviau
dėl to, kad skubėjau padėt?
Ar ligonis ir vargšas jau jaučias geriau,
kad spėjau jiems ranką ištiest?2
Tikrai, tai nežymūs dalykai, bet jie yra geri pavyzdžiai to, ko Alma mokė savo sūnų Helamaną: „Ir Viešpats Dievas dirba, panaudodamas priemones savo didiems ir amžiniems tikslams įgyvendinti; ir labai nežymiomis priemonėmis Viešpats […] įgyvendina daugelio sielų išgelbėjimą“ (Almos 37:7).
Prezidentas Styvenas Č. Vylraitas Brigamo Jango universiteto Havajų filiale susirinkusiems klausytojams pateikė tokį įkvėptą Almos mokymo apibūdinimą: „Alma patvirtina savo sūnui, kad Viešpats tikrai laikosi modelio: kai panaudojame tikėjimą Juo ir sekame Jo patarimu nežymiuose ir paprastuose dalykuose, Jis laimina mus kasdieniais nežymiais stebuklais ir ilgainiui nuostabiais darbais.“3
Prezidentas Hovardas V. Hanteris mokė, kad „dažniausiai būtent […] įprasti darbai kitiems žmonėms padaro didžiausią teigiamą poveikį, palyginus juos su tais dalykais, kuriuos pasaulis laiko didybės matu“4.
Įtaigų pasaulietinį to paties principo mokymą pateikė buvęs Indianos senatorius Denas Koutsas, kai rašė: „Vienintelis pasiruošimas tam vienam išmintingam sprendimui, kuris gali pakeisti gyvenimą arba net tautą, yra tie šimtai ir tūkstančiai ne visai sąmoningų, mus charakterizuojančių, rodos, nereikšmingų kitiems nematomų sprendimų.“5
Tie „rodos nereikšmingi“ kitiems nematomi sprendimai apima tai, kaip mes leidžiame laiką, ką žiūrime per televizorių arba internetą, ką skaitome, tą meną ir muziką, kuriais save supame darbe arba namuose, kokių pramogų ieškome ir kaip laikomės įsipareigojimo būti sąžiningi ir teisingi. Kitas, rodos, nežymus ir paprastas dalykas – asmeniškai bendraujant būti mandagiam ir maloniam.
Nė vienas iš šių pageidaujamų nežymių ir paprastų dalykų nepakylės mūsų link didžių, jei jie nebus daromi nuosekliai ir pastoviai. Pasakojama, kad prezidentas Brigamas Jangas sakė: „Mūsų gyvenimas susideda iš paprastų, nežymių aplinkybių, kurias sudėjus kartu susidaro kai kas reikšmingo ir apibūdina visą vyro arba moters gyvenimą.“6
Mus supa žiniasklaidos įtaka ir kultūrinis gedimas, kuris pasroviui nusineš mūsų vertybes, jeigu nuolat nesipriešinsime. Kad kiltume prieš srovę link savo amžinojo tikslo, turime nepaliaujamai irtis. Dar geriau, jei esame dalis komandos, kuri iriasi, kaip ši irkluojanti komanda. Toliau plėtojant šį pavyzdį, socialinės srovės yra tokios stiprios, kad vos tik liausimės yręsi, būsime nunešti pasroviui link tikslo, kurio nesiekiame, bet kuris tampa neišvengiamas, jeigu nuolat nesistengsime judėti pirmyn.
Paminėjęs, rodos, nežymų įvykį, kurio pasekmės buvo didelės, Nefis rašė: „Taigi matome, kad mažomis priemonėmis Viešpats gali įvykdyti didžius dalykus“ (1 Nefio 16:29). Senajame Testamente yra įsimintinas to pavyzdys. Ten mes skaitome, kaip izraelitus vargino nuodingos gyvatės. Daug žmonių nuo jų įkandimų mirė (žr. Skaičių 21:6). Kai Mozė meldė pagalbos, jis buvo įkvėptas padaryti „varinę gyvatę ir iškel[ti] ją ant stulpo“. Tada „į ją pažvelgę, įgeltieji likdavo gyvi“ (9 eil.). Koks nežymus dalykas ir koks stebuklingas rezultatas! Tačiau, kaip paaiškino Nefis, mokydamas to pavyzdžio tuos, kurie maištavo prieš Viešpatį, net kai Viešpats paruošė paprastą būdą, kaip jie galėjo būti išgydyti, „dėl kelio paprastumo, arba lengvumo, buvo daug tokių, kurie žuvo“ (1 Nefio 17:41).
Tas pavyzdys ir tas mokymas primena mums, kad kelio paprastumas arba įsakytos atlikti užduoties lengvumas negali reikšti, kad nesvarbu siekti mūsų teisaus troškimo.
Panašiai net nežymūs nepaklusnumo veiksmai arba nežymūs nuklydimai nuo doro kelio gali patraukti mus žemyn link rezultato, kurio mums buvo patarta vengti. Išminties Žodis yra to pavyzdys. Veikiausiai negalima išmatuoti vienos cigaretės, vieno alkoholinio gėrimo arba vienos narkotikų dozės poveikio. Tačiau laikui bėgant poveikis yra galingas ir gali būti negrįžtamas. Prisiminkite tą šaligatvio skilimą, kurį padarė palengva auganti medžio šaknis. Viena yra aišku: galime visiškai išvengti baisių bet ko, kas gali sukelti priklausomybę, pavyzdžiui, narkotikų, kurie kenkia mūsų kūnams, ir pornografinės medžiagos, kuri žemina mūsų mintis, vartojimo pasekmių, jeigu niekada nebandysime jų pirmą kartą – būtent nė karto.
Prieš daug metų prezidentas M. Raselas Balardas visuotinės konferencijos auditorijai apibūdino, „kaip nežymūs ir paprasti dalykai gali neigiamai ir griaunančiai veikti žmogaus išgelbėjimą“. Jis mokė: „Kaip kad silpni siūleliai sudaro siūlą, o po to giją ir galiausiai virvę, tie nežymūs dalykai kartu sujungti gali tapti per stiprūs, kad būtų galima pertraukti. Turime visada žinoti, kokią galią nežymūs ir paprasti dalykai turi stiprinant dvasingumą. Tuo pat metu turime žinoti, kad Šėtonas pasitelks nežymius ir paprastus dalykus, kad nuvestų mus į neviltį ir nelaimingumą.“7
Prezidentas Vylraitas panašiai perspėjo BJU Havajų auditoriją: „Būtent liovusis daryti nežymius ir paprastus dalykus, tikėjimas susvyruoja, stebuklai liaunasi ir pažanga link Viešpaties ir Jo karalystės iš pradžių sustabdoma, o po to pradeda griūti, nes Dievo karalystės siekimą pakeičia materialiniai siekiai ir pasaulietiškos ambicijos.“8
Kad apsisaugotume nuo mūsų dvasinei pažangai kenksmingo suminio neigiamo poveikio, turime laikytis dvasinio nežymių ir paprastų dalykų modelio. Vyresnysis Deividas E. Bednaris BJU moterų konferencijoje šį principą apibūdino taip: „Apie šio dvasinio modelio svarbą galime daug išmokti iš lėto vandens lašėjimo ant dirvos“, palyginę tai su didelio kiekio vandens užpylimu ar purškimu ten, kur to nereikia.
Jis paaiškino: „Pastoviai lašantis vanduo įsismelkia gilyn į žemę ir dirvoje sudaro didelę drėgmės koncentraciją, kurioje gali vešėti augalai. Panašiai jeigu jūs ir aš susitelksime ir dažnai gausime pastovius dvasinio peno lašus, tada Evangelijos šaknys galės giliai įsismelkti į mūsų sielas, galės įsitvirtinti ir įsišaknyti ir duoti nepaprastą ir skanų vaisių.
Dvasinis modelis, kada nežymūs ir paprasti dalykai sukelia didelius dalykus, sukuria tvirtumą ir pastovumą, stiprina pasišventimą ir nuodugnesnį atsivertimą į Viešpatį Jėzų Kristų ir Jo Evangeliją.“9
Pranašas Džozefas Smitas mokė šio principo žodžiais, kurie dabar įtraukti į Doktriną ir Sandoras: „Niekas tenelaiko jų mažmožiais; nes […] yra daug kas, susijusio su šventaisiais, kas priklauso nuo šių dalykų (DS 123:15).
Kalbėdamas apie pirmuosius bandymus įkurti Bažnyčią Misūryje, Viešpats patarė būti kantriems, nes „viskas turi įvykti savo laiku“ (DS 64:32). Po to Jis davė šį didį pamokymą: „Todėl nepailskite daryti gera, nes jūs dedate didelio darbo pamatą. Ir iš mažų dalykų kyla tai, kas didinga“ (DS 64:33).
Tikiu, kad visi trokštame priimti prezidento Raselo M. Nelsono iššūkį veržtis pirmyn „sandoros keliu“10. Mūsų įsipareigojimas tai daryti stiprėja nuosekliai laikantis „nežymių dalykų“, kurių mus moko Jėzaus Kristaus Evangelija ir Jo Bažnyčios vadovai. Liudiju apie Jį ir meldžiu Jo palaimų visiems, kurie stengiasi laikytis Jo sandoros kelio, Jėzaus Kristaus vardu, amen.