Šventumas ir laimės planas
Didesnė laimė įgyjama per didesnį asmeninį šventumą.
Mano brangūs broliai ir seserys, meldžiau galios, padėsiančios jums ieškoti asmeninės laimės. Kai kurie iš jūsų galbūt jaučiatės pakankamai laimingi, tačiau tikrai nėra nė vieno, kuris nenorėtų būti laimingesnis. Visi sutiktų priimti garantuotos nesibaigiančios laimės pasiūlymą.
Būtent tai Dangiškasis Tėvas, Jo Mylimas Sūnus Jėzus Kristus ir Šventoji Dvasia siūlo kiekvienam dvasiniam Dangiškojo Tėvo vaikui, šiame pasaulyje gyvenančiam dabar ar gyvenusiam praeityje. Tas pasiūlymas kartais vadinamas laimės planu. Taip jį pavadino pranašas Alma, mokydamas savo į nuodėmės nelaimę įklimpusį sūnų. Alma žinojo, kad nelabumas jo sūnui – ar bet kuriam kitam Dangiškojo Tėvo vaikui – niekada nebus laimė.1
Savo sūnų jis mokė, kad tapimas šventesniam yra vienintelis kelias į laimę. Jis paaiškino, kad didesnis šventumas įmanomas per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą, kuris mus apvalo ir ištobulina.2 Tik per tikėjimą Jėzumi Kristumi, nuolatinę atgailą ir sandorų laikymąsi galime pretenduoti į tokią nesibaigiančią laimę, kurią visi trokštame patirti ir išlaikyti.
Šiandien meldžiuosi, kad padėčiau jums suprasti, jog didesnė laimė įgyjama per didesnį asmeninį šventumą, ir kad galėtumėte veikti pagal šį įsitikinimą. Po to pasidalysiu savo žiniomis apie tai, ką galėtume daryti, kad įgytume teisę gauti tą tapimo šventesniam dovaną.
Be kitų dalykų Raštai mus moko, kad būti pašventinti arba tapti šventesni galime tuomet, kai naudojame tikėjimą Kristumi3, rodome savo paklusnumą4, atgailaujame5, aukojamės dėl Jo6, priimame šventas apeigas ir laikomės su Juo sudarytų sandorų7. Kad galėtume pretenduoti į šventumo dovaną, reikalingas nuolankumas8, romumas9 ir kantrybė10.
Vienas iš tų kartų, kai panorau tapti šventesnis, susijęs su Solt Leiko šventykla. Kai į šią šventyklą žengiau pirmą kartą, nelabai žinojau, ko tikėtis. Mačiau, kad ant pastato užrašyta: „Pašvęsta Viešpačiui“ ir „Viešpaties namai“. Labai nekantravau. Tačiau abejojau, ar esu pasiruošęs įžengti.
Mums įeinant į šventyklą mano mama ir tėtis ėjo pirma manęs. Mūsų paprašė parodyti savo rekomendacijas, liudijančias mūsų vertumą.
Mano tėvai pažinojo prie rekomendacijų stalo stovintį vyrą. Tad jie liko šiek tiek su juo pasišnekučiuoti. Aš vienas nuėjau į didelę erdvę, kurioje viskas tviskėjo baltumu. Pažvelgiau į lubas, kurios man pasirodė esančios aukštai lyg dangus. Tą akimirką aiškiai pajutau, kad jau esu čia buvęs.
Bet tada išgirdau labai švelnų balsą – ne savo balsą. Tie švelniai ištarti žodžiai buvo: „Tu tikrai nesi čia buvęs. Prisimeni tą akimirką, kuri buvo prieš tau gimstant. Buvai šventoje vietoje, tokioje kaip ši. Jutai, kad Gelbėtojas netrukus ateis ten, kur tu esi. Ir tu jautei laimę, nes nekantravai Jį pamatyti.“
Šis patyrimas Solt Leiko šventykloje truko tik akimirką. Tačiau prisiminimai apie jį man vis dar teikia ramybės, džiaugsmo ir tylios laimės.
Tądien išmokau kelias pamokas. Viena jų – Šventoji Dvasia kalba tyliu ramiu balsu. Ją galiu girdėti tuomet, kai mano širdyje yra dvasinė ramybė. Ji atneša laimės jausmą ir patikinimą, kad tampu šventesnis. O man tai visuomet atneša tą laimę, kurią tomis pirmomis akimirkomis pajutau Dievo šventykloje.
Tiek savo pačių, tiek ir kitų gyvenime esate pastebėję stebuklą, kylantį iš tapimo šventesniam, tapimo panašesniam į Gelbėtoją. Pastarosiomis savaitėmis man teko būti prie lovų žmonių, kurie kupini tikėjimo Gelbėtoju laimingais veidais ėjo pasitikti savo mirties.
Šalia vieno tokio vyro buvo jo šeima. Jis su žmona tyliai šnekučiavosi, kai įėjau aš su savo sūnumi. Aš juos pažinojau daugelį metų. Mačiau, kaip Jėzaus Kristaus Apmokėjimas veikia jų gyvenime ir jų šeimos narių gyvenime.
Kartu jie nusprendė nutraukti medikų bandymus prailginti jo gyvenimą. Jam kalbant vyravo ramuma. Šypsodamasis jis reiškė dėkingumą už Evangeliją ir jos apvalantį poveikį jam ir jo mylimai šeimai. Jis kalbėjo apie laimingus šventykloje ištarnautus metus. To vyro paprašytas mano sūnus patepė jo galvą pašventintu aliejumi. O aš tą patepimą užantspaudavau. Kai tai dariau, aiškiai pajutau turįs jam pasakyti, kad jis visai netrukus susitiks su savo Gelbėtoju veidas į veidą.
Jam pažadėjau, kad jis jaus laimę, meilę ir Gelbėtojo pritarimą. Mums išeinant jis šiltai nusišypsojo. Jo paskutiniai man ištarti žodžiai buvo: „Perduok Keitei, kad ją myliu.“ Mano žmona Keitlin daugelį metų ištisas jo šeimos kartas ragino priimti Gelbėtojo kvietimą ateiti pas Jį, sudaryti ir laikytis šventų sandorų, kad įgytų teisę į laimę – į didesnio šventumo rezultatą.
Po kelių valandų jis mirė. Po jo mirties praėjus kelioms savaitėms, jo našlė mano žmonai ir man atnešė dovaną. Mums kalbantis ji šypsojosi. Ji tarė maloniu balsu: „Maniau, kad aš liūdėsiu ir jausiuosi vieniša. Bet jaučiuosi tokia laiminga. Ar manote, kad tai teisinga?“
Žinodamas, kaip stipriai ji mylėjo savo vyrą ir kaip jiedu pažino, pamilo Viešpatį ir Jam tarnavo, pasakiau jai, kad laiminga ji jaučiasi dėl gautos dovanos, pažadėtos už tai, jog per savo ištikimą tarnystę ji pasidarė šventesnė. Dėl to šventumo ji gavo teisę į tą laimę.
Kai kurie šiandien besiklausantys gali klausti: „O kodėl aš nejaučiu tos ištikimiesiems pažadėtos ramybės ir laimės? Baisių negandų akivaizdoje išlikau ištikimas, bet laimės nejaučiu.“
Pats pranašas Džozefas Smitas buvo susidūręs su tokiu išbandymu. Įkalintas Liberčio kalėjime, Misūryje, jis meldė pagalbos. Jis buvo ištikimas Viešpačiui. Jis augo šventume. Tačiau jautėsi, lyg laimė nebuvo jam skirta.
Viešpats jį pamokė pamokos apie kantrybę, kurios patiriant žemiškuosius išbandymus mums visiems prireiks, galbūt net ilgesnį laiką. Štai kokia Viešpaties žinia Savo ištikimam ir kenčiančiam pranašui:
„Ir jei būsi įmestas į duobę ar į žmogžudžių rankas ir tau bus paskelbtas mirties nuosprendis; jei būsi įmestas į gelmę; jei sukilusios bangos susitelks prieš tave; jei siautulingi vėjai atsigręš prieš tave; jei dangūs sutelks juodumą ir visos stichijos susijungs pastoti kelią; ir, galiausiai, jei patys pragaro nasrai plačiai išsižios tavęs praryti, žinok, mano sūnau, kad visa tai suteiks tau patirties ir išeis tau į gera.
Žmogaus Sūnus nusileido žemiau viso to. Argi tu didesnis už jį?
Todėl laikykis savo kelio, ir kunigystė liks su tavimi; nes ribos jiems yra nustatytos, jie negali peržengti. Tavo dienos yra žinomos, ir tavo metų nebus atskaičiuota mažiau; todėl nebijok to, ką gali padaryti žmogus, nes Dievas bus su tavimi per amžių amžius.“11
Tokią pačią pamoką Viešpats davė Jobui, sumokėjusiam milžinišką kainą už tai, kad Apmokėjimas jį padarytų šventesnį. Mes žinome, kad Jobas buvo šventas, nes taip apie jį parašyta įžangoje: „Uco krašte gyveno vyras, vardu Jobas. Jis buvo tobulas ir teisus vyras, bijojo Dievo ir vengė pikto.“12
Vėliau Jobas neteko turto, šeimos ir net sveikatos. Turbūt prisimenate, kaip Jobas abejojo, jog jo didesnis šventumas, įgytas per didesnes negandas, suteikė jam teisę į didesnę laimę. Jobui atrodė, kad tas šventumas jam atnešė vien nelaimes.
Tačiau Viešpats Jobui davė tą pačią pamokančią pamoką, kaip ir Džozefui Smitui. Jis leido Jobui į savo širdį veriančią situaciją pažvelgti dvasinėmis akimis. Jis pasakė:
„Susijuosk dabar kaip vyras; Aš klausiu tave, o tu atsakyk man.
Kur buvai, kai Aš dėjau žemės pamatus? Atsakyk, jei supranti.
Ar žinai, kas nustatė jos dydį, kas ją išmatavo?
Ant ko pritvirtintas jos pamatas arba kas padėjo jos kertinį akmenį,
kai kartu giedojo ryto žvaigždės ir šaukė iš džiaugsmo visi Dievo sūnūs?“13
Tada Jobui, atgailavusiam už tai, kad išvadino Dievą neteisingu, buvo leista į savo išbandymus pažvelgti iš aukštesnės ir šventesnės perspektyvos. Jis atgailavo.
„Jobas atsakė Viešpačiui, tardamas:
„Žinau, kad Tu esi Visagalis; niekas nesutrukdys Tau padaryti, ką sumanei.
Kas paniekina patarimą, neturėdamas supratimo? Aš kalbėjau tai, ko nesuprantu, kas man per daug nuostabu ir nežinoma.
Paklausyk, ir aš kalbėsiu, aš klausiu, o Tu man atsakyk.
Anksčiau savo ausimis girdėjau apie Tave, o dabar mano akys mato Tave.
Todėl aš baisiuosi savimi ir atgailauju dulkėse ir pelenuose.“14
Per atgailą šventesnį tapusį Jobą Viešpats palaimino gausiau, nei jis buvo netekęs. Tačiau turbūt didžiausias palaiminimas Jobui buvo per negandas ir atgailą įgytas didesnis šventumas. Jis įgijo teisę į didesnę laimę per visas likusias savo dienas.
Didesnio šventumo neįgysite vien jo paprašę. Jį įgysite darydami tai, ko Dievui reikia jums pakeisti.
Manau, prezidentas Raselas M. Nelsonas yra davęs patį geriausią patarimą, kaip einant sandoros keliu judėti link didesnio šventumo. Jis parodė kelią ragindamas taip:
„Patirkite stiprinančią kasdienės atgailos galią – galią kasdien elgtis geriau ir būti geresniems.
Kai pasirenkame atgailauti, pasirenkame keistis! Leidžiame Gelbėtojui mus transformuoti į geresnę mūsų versiją. Pasirenkame dvasiškai augti ir patirti džiaugsmą – išpirkimo džiaugsmą Jame. Kai pasirenkame atgailauti, pasirenkame tapti panašesni į Jėzų Kristų!“
Ir tada prezidentas Nelsonas taip paragino stengtis tapti šventesniems: „Viešpats iš mūsų nesitiki tobulumo šiame […] etape. Bet Jis tikisi, kad darysimės vis tyresni. Kasdienė atgaila yra kelias į tyrumą.“15
Prezidentas Dalinas H. Ouksas vienoje anksčiau vykusioje konferencijoje man taip pat padėjo geriau suprasti, kaip didinti savo šventumą ir kaip žinoti, ar prie jo artėjame. Jis pasakė: „Kaip pasiekti dvasingumą? Kaip pasiekti tokį šventumo laipsnį, kad su mumis visuomet būtų Šventoji Dvasia? Kaip į šio pasaulio dalykus pradėti žvelgti ir juos vertinti iš amžinybės perspektyvos?“16
Prezidento Oukso atsakymas prasideda nuo didesnio tikėjimo, kad Jėzus Kristus yra mūsų mylintis Gelbėtojas. O tai mus skatins kasdien siekti atleidimo ir atminti Jį per Jo įsakymų laikymąsi. Tas didesnis tikėjimas Jėzumi Kristumi ateina per kasdieninį sotinimąsi Jo žodžiu.
Giesmėje „Duok man dar šventumo“ užsimenama, kaip melsti pagalbos, kad taptume šventesni. Jos autorius išmintingai sako, kad mūsų siekiamas šventumas yra mylinčio Dievo dovana , suteikiama po to, kai padarome viską, kas mūsų galioje. Ar prisimenate paskutinį jos posmą:
„Teik daugiau tyrumo,
ilgesio namų;
duok įveikti viską,
likti be dėmių.
Teik daugiau vertumo,
Dvasios dovanų,
kad per tai galėčiau
toks kaip Kristus būt.“17
Kad ir kokios išskirtinės būtų mūsų aplinkybės, kad ir kur sandoros kelyje į namus būtume, tebūna atsakyta į mūsų maldas dėl didesnio šventumo. Žinau, kad mūsų laimė išaugs, kai bus atsakyta į mūsų maldavimus. Galbūt tai įvyks negreitai, bet tikrai įvyks. Tokį patikinimą gavau iš mylinčio Dangiškojo Tėvo ir Jo Mylimo Sūnaus Jėzaus Kristaus.
Liudiju, kad Džozefas Smitas buvo Dievo pranašas ir kad prezidentas Raselas M. Nelsonas šiandien yra mūsų dabartinis pranašas. Dievas Tėvas yra gyvas ir mus myli. Jis nori, kad pas Jį namo sugrįžtume kartu su šeimomis. Mūsų mylintis Gelbėtojas kviečia, kad savo čionykštėje kelionėje sektume Juo. Jiedu tam yra paruošę kelią. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.