Jis gali išgydyti mane!
Gelbėtojo gydanti ir išperkanti galia taikoma netyčinėms klaidoms, netinkamiems sprendimams, sunkumams ir visų rūšių išbandymams, taip pat ir mūsų nuodėmėms.
Moronis žada, kad jei perskaitysime Mormono Knygą ir tada paklausime Dievo, Amžinojo Tėvo, nuoširdžiai, su tikru ketinimu, tikėdami Kristų, ar ji yra tikra, Dievas apreikš jos tikrumą Šventosios Dvasios galia.1 Milijonai žmonių įgyvendino šį pažadą ir gavo patvirtinantį liudijimą apie Jėzaus Kristaus Evangelijos pilnatvės Sugrąžinimą.
Moronis ragina mus skaitant Mormono Knygą „prisimin[ti], koks gailestingas buvo Viešpats žmonių vaikams nuo Adomo sukūrimo net iki [šio] laiko, […] ir apmąsty[ti] tai savo širdyse“2. Mormono Knygos istorijos ir mokymai mums primena ir liudija apie Gelbėtojo meilę, užuojautą ir gailestingumą.
Mano tėvas mirė 2013 m. balandį. Kai ruošiausi kalbėti jo laidotuvėse, supratau, koks palaimintas esu, kad žinau ir mėgstu jo mėgstamiausias Raštų eilutes. Jis dalydavosi jomis šeimos susibūrimuose ir skaitydavo su manimi, kai man reikėjo patarimo, nukreipimo ar tikėjimo pastiprinimo. Girdėjau jį dalijantis jomis sakant kalbas ir vykdant pavedimus. Aš ne tik jas žinojau, bet vis dar prisimenu jo balso skambesį ir dvasinius jausmus, kuriuos patyriau, kai jis jomis dalijosi. Dalydamasis Raštų ištraukomis ir jausmais, mano tėvas padėjo man pakloti tvirtą tikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi pamatą.
Mano tėvui ypač patiko pasakojimas apie Gelbėtojo apsilankymą pas Nefio žmones.3 Tai šventas pasakojimas yra apie prisikėlusį ir išaukštintą Viešpatį Jėzų Kristų. Jis išgėrė karčią taurę ir viską iškentėjo, kad mes nekentėtume, jei atgailausime.4 Jis apsilankė dvasių pasaulyje ir organizavo ten Evangelijos skelbimą.5 Jis prisikėlė iš numirusių, buvo su Tėvu ir gavo Jo įsakymus dalytis su nefitais Raštų ištraukomis, kurios palaimins būsimas kartas.6 Jis buvo išaukštintas ir turėjo visą savo amžinąją galią ir pajėgumą. Galime pasimokyti iš kiekvienos Jo mokymų detalės.
3 Nefio 11 skyriuje skaitome, kaip Gelbėtojas nužengė iš dangaus mokyti nefitus, kad Jis yra Jėzus Kristus, apie kurio atėjimą į pasaulį liudijo pranašai. Jis paskelbė esąs pasaulio šviesa ir kad Jis pašlovino Tėvą, prisiimdamas pasaulio nuodėmes. Jis pakvietė žmones prieiti ir paliesti Jo šoną, pajausti vinių žymes ant Jo rankų ir kojų. Jis norėjo, kad jie žinotų, jog Jis yra Izraelio Dievas, nužudytas už pasaulio nuodėmes. Žmonės džiaugsmingai atsiliepė, prieidami po vieną, kol visi pamatė ir pajuto, kad tai tikrai Jis, apie kurio atėjimą rašė pranašai.7
Jėzus mokė nefitus apie atgailos svarbą, apie tai, kaip tapti mažu vaiku ir apie poreikį būti pakrikštytam Jo įgaliojimą turinčio žmogaus. Tada jis daug ko mokė iš tos doktrinos, kurią šiais metais studijuojame Naujajame Testamente.
3 Nefio 17 skyriuje skaitome, jog Jėzus pasakė žmonėms, kad atėjo metas Jam eiti pas Tėvą ir taip pat pasirodyti prarastoms Izraelio gentims.8 Nukreipęs žvilgsnį į minią, Jis pastebėjo, kad jie ašarojo ir neatsitraukdami žiūrėjo į Jį, tarsi prašytų Jo dar truputėlį su jais pabūti.9
Gelbėtojo atsakymas nefitams buvo jaudinantis ir pamokantis. Jis pasakė: „Štai mano vidus pilnas užuojautos jums.“ 10
Tikiu, kad Jo užuojauta buvo daug daugiau nei reakcija į žmonių ašaras. Regis, Jis juos matė žiūrėdamas savo apmokančios aukos akimis. Jis matė visus jų skausmus, kančias ir pagundas. Jis matė jų ligas. Jis matė jų negalias ir dėl savo patirtos agonijos ir kančios Getsemanėje ir Golgotoje žinojo, kaip padėti jiems jų negaliose.11
Panašiai, kai į mus žvelgia mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus, Jis mato ir supranta mūsų nuodėmių skausmą ir naštą. Jis mato mūsų priklausomybes ir iššūkius. Jis mato mūsų kovas ir visokias kančias – ir yra kupinas užuojautos mums.
Tada Jis maloningai kvietė nefitus: „Ar yra tarp jūsų ligonių? Atveskite juos čionai. Ar yra luošų ar aklų, ar raišų, ar sužalotų, ar raupsuotų arba sudžiūvusių, arba kurčių ar bet kaip varginamų? Atveskite juos čionai, ir aš juos išgydysiu, nes aš atjaučiu jus; mano vidus kupinas gailestingumo.“ 12
Ir žmonės atėjo „su visais tais, kurie buvo kaip nors varginami; ir kai jie buvo atvesti pas jį, jis išgydė kiekvieną jų“13.
1990 m. gyvenome mažame Seilo miestelyje Viktorijos valstijoje, Australijoje. Buvome laimingi, užsiėmę šeimos, bažnyčios ir darbo įsipareigojimais. Gražų vasaros šeštadienį prieš pat Kalėdas nusprendėme aplankyti keletą parkų ir mėgstamą paplūdimį. Pasimėgavę nuostabia diena, kai žaidėme su šeima, susodinome visus į automobilį ir patraukėme namo. Važiuodamas akimirkai užsnūdau ir kaktomuša sukėliau automobilio avariją. Po kelių akimirkų atsikvošėjęs apsidairiau automobilyje. Mano žmonai Maksinai buvo sunkus kojos lūžis ir ji sunkiai kvėpavo. Jai lūžo krūtinkaulis. Mūsų tris dukras ištiko šokas, bet, laimei, atrodė, kad viskas gerai. Aš patyriau nedidelių sužalojimų. Tačiau mūsų penkių mėnesių sūnus nereagavo.
Streso ir sumaišties metu mūsų vyresnioji dukra, 11-metė Keitė, skubiai pasakė: „Tėti, tu turi palaiminti Džeromą.“ Po tam tikrų pastangų mums su dukromis pavyko išlipti iš automobilio. Maksinai nebuvo galima judėti. Atsargiai pakėliau Džeromą. Tada gulėdamas ant žemės ant nugaros švelniai padėjau jį ant krūtinės ir suteikiau jam kunigystės palaiminimą. Maždaug po 40 minučių atvykus greitajai pagalbai Džeromas jau buvo sąmoningas.
Tą naktį tris šeimos narius palikau ligoninėje ir tyliai taksi parvažiavome namo su dviem dukromis. Tą ilgą naktį meldžiau Dangiškojo Tėvo, kad mano šeima ir sužeistieji kitoje transporto priemonėje pasveiktų. Laimei, į mano maldas ir į daugelio kitų karštas maldas buvo atsakyta. Laikui bėgant visi pasveiko, tai buvo didelė palaima ir švelnus pasigalėjimas.
Tačiau ir toliau jaučiau gilų kaltės jausmą ir sielojausi, kad sukėliau tokią baisią avariją. Pabusdavau naktį ir išgyvendavau tuos siaubingus įvykius. Daug metų stengiausi atleisti sau ir rasti ramybę. Tada, būdamas kunigijos vadovas, padėdamas kitiems atgailauti ir pajusti Gelbėtojo užuojautą, gailestingumą ir meilę, supratau, kad Jis gali mane išgydyti.
Gelbėtojo gydanti ir išperkanti galia taikoma netyčinėms klaidoms, netinkamiems sprendimams, sunkumams ir visų rūšių išbandymams, taip pat ir mūsų nuodėmėms. Kreipiantis į Jį, mano kaltės ir sąžinės graužaties jausmą pamažu pakeitė ramybė ir atilsis.
Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė: „Apmokėjęs už visą žmoniją, Gelbėtojas atvėrė kelią, kad tie, kurie seka Juo, galėtų naudotis Jo gydančia, stiprinančia ir gelbėjančia galia. Šios dvasinės privilegijos yra prieinamos visiems, kurie siekia Jį išgirsti ir Juo sekti.“ 14
Broliai ir seserys, nesvarbu, ar nešate neišspręstos nuodėmės naštą, kenčiate dėl jums seniai padarytos skriaudos, ar nesugebate atleisti sau už netyčinę klaidą, jūs turite prieigą prie Gelbėtojo Jėzaus Kristaus gydančios ir išperkančios galios.
Liudiju, kad Jis gyvas. Jis mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Jis mus myli. Jis užjaučia mus, yra kupinas gailestingumo ir gali jus išgydyti. Jėzaus Kristaus vardu, amen.