Pionieriai kiekvienoje šalyje
Filipinai – dvasinė stiprybė jūros salose
Per neilgus 53-ejus metus Bažnyčia Filipinuose, dar vadinamuose Rytų Perlu, patyrė nepaprastą stiprybę ir augimą.
Dviejų misionierių iš Jungtinių Valstijų Augustui A. Limui pateikta žinia, rodos, patvirtino principus, kuriuos jis jau ir taip laikė tikrais. Augustas, jaunas teisininkas ir krikščionis, pastebėjo, kad doktrinos, pvz., besitęsiantis apreiškimas, buvo „tai, kuo aš tikėjau dar būdamas vidurinėje mokykloje ir universitete“.1
Po kelių mėnesių Augustas sutiko apsilankyti sekmadieninėse pamaldose ir priėmė kvietimą skaityti Mormono Knygą ir pasimelsti dėl jos. „Mormono Knygą ėmiau skaityti rimtai, kaip tai mums patarė pats Moronis. Kai ją skaičiau trokšdamas žinoti, ar ji tikra – jau po kelių eilučių ėmiau gauti liudijimą“, – prisimena jis.2
Augustas Limas pasikrikštijo 1964 m. spalį ir taip tapo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios pionieriumi Filipinuose, o netrukus prisijungė jo žmona ir šeima. Šiandien, po dešimtmečius trukusios ištikimos tarnystės Bažnyčioje, įskaitant 1992 m. pašaukimą tarnauti Visuotiniu įgaliotiniu, pirmasis tokiame pašaukime tarnavęs filipinietis, brolis Limas prisimena šimtų tūkstančių Rytų Perle gyvenančių pastarųjų dienų šventųjų tikėjimą ir pasišventimą.
Derlinga žemė
Maždaug prieš 550 metų iki Jėzaus Kristaus gimimo Viešpats Mormono Knygos pranašui Nefiui pažadėjo: „Aš […] atsimenu tuos, kurie yra jūros salose; ir […] atnešu savo žodį žmonių vaikams, taip, net visoms žemės tautoms“ (2 Nefio 29:7). Daugeliui perskaičiusių šiuos rinktinius žodžius mintyse iškyla viena „jūros salų“ grupė – Filipinai.
Filipinų Respubliką, turinčią beveik 100 milijonų gyventojų, sudaro didelis, maždaug 7100 salų, archipelagas, išsidėstęs į pietryčius nuo Azijos žemyno. Tai nuostabi tropikų šalis, kurioje gyvena draugiški, linksmi ir nuolankūs žmonės. Tačiau šią šalį drebina žemės drebėjimai, taifūnai, vulkanų išsiveržimai, potvyniai ir kitos stichinės nelaimės; ji kenčia nuo įvairiausių socialinių ir ekonominių problemų. Paplitęs skurdas yra pastovus iššūkis – Filipinai išgyveno politinio nestabilumo ir ekonominių krizių protrūkius.
Tačiau susipažinusiems su Viešpaties keliais Filipinai yra derlinga žemė Evangelijos sėklų sėjimui. Be tagalų ir kitų gimtųjų šnektų, filipiniečiai dar kalba anglų kalba – viena iš nacionalinių kalbų. Kadangi juos ilgai valdė ispanai, tai daugiau nei 90 procentų gyventojų yra krikščionys; nemažą mažumos dalį sudaro musulmonai.
Pirmą kartą įkurdinti Bažnyčią Filipinuose 1898 metais, vykstant ispanų–amerikiečių karui, bandė Vilardas Kolas ir Džordžas Symanas, pastarųjų dienų šventųjų karininkai iš Jutos valstijos, kurie dar prieš išvykimą buvo paskirti misionieriais. Pasitaikius progai jie skelbė Evangeliją, tačiau niekas nesikrikštijo.
Antrojo pasaulinio karo metu per salas kėlėsi keli pastarųjų dienų šventieji iš laiminčių Sąjungininkų pajėgų. 1944 ir 1945 metais kariniai daliniai įvairiose vietovėse surengė Bažnyčios susirinkimus, o nemažai PDŠ karininkų ir darbininkų pasiliko Filipinuose net karui pasibaigus. Tarp jų buvo Maksin Teit ir naujas atsivertusysis Džeromas Horovicas. Jiedu su Evangelija supažindino Anicetą Fahardo. Padėdamas Anicetai atstatyti namą subombarduotame Manilos rajone, brolis Horovicas Anicetai ir jos dukrai Rūtai papasakojo apie surastą naują tikėjimą.
Aniceta įgijo liudijimą ir troško pasikrikštyti, tačiau Bažnyčia neleido krikštyti filipiniečių, nes tuomet salose dar nebuvo nė vieno nuolatinio Bažnyčios padalinio. Vyresnysis Haroldas B. Ly (1899–1973) iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo sužinojo apie Anicetos troškimą; būdamas Visuotinio karininkų komiteto pirmininku vyresnysis Ly leido Anicetai pasikrikštyti. 1946 metų Velykų rytą Anicetą Fahardo pakrikštijo karininkas Lorenas Ferėjus ir dabar ji laikoma pirmąja Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nare filipiniete.
Misionieriško darbo pradžia
Po karo dviejose karinėse bazėse (Klarko oro bazėje ir Subiko įlankos jūros bazėje) buvo įkurtos dvi Bažnyčios grupės, nes pastarųjų dienų šventųjų karininkai tikėjosi Filipinuose tvirčiau įkurdinti Bažnyčią. 1955 m. rugpjūčio 21 d. Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas (1876–1972) pašventino Filipinus Evangelijos skelbimui. Tačiau iki 1961 metų dėl teisinių kliūčių ten negalėjo vykti misionieriai.
1960 metais vyresnysis Gordonas B. Hinklis (1910–2008), tuomet tarnavęs padėjėju Dvylikos Apaštalų Kvorume, kelias dienas lankėsi Filipinuose. „Pasakiau, kad misionieriškas darbas […] bus toks pat derlingas, kaip ir daugumoje kitų pasaulio šalių.“3 Praėjus metams, po daugybės pasiruošimų ir susirašinėjimų, kuriuos atliko tokie nariai kaip Maksin Teit Grim, Tolimųjų Rytų pietinės misijos prezidentas Robertas S. Teiloras ir kiti Bažnyčiai net nepriklausantys žmonės, į salas sugrįžo vyresnysis Hinklis ir dar kartą pašventino Filipinus misionieriško darbo pradžiai.
1961 m. balandžio 28 d. Manilos priemiestyje vyresnysis Hinklis susitiko su grupele narių: Amerikos karininkais ir Deividu Legmanu – vieninteliu nariu iš Filipinų – ir sukalbėjo ypatingą maldą, „kad šią žinią išgirs tūkstančiai žmonių ir bus jos palaiminti“.4 Šie žodžiai, ištarti tikrojo Viešpaties tarno, netrukus tapo pranašiški.
Po kelių savaičių į Manilą atvyko pirmieji keturi misionieriai: Reimondas L. Gudsonas, Haris Dž. Murėjus, Kentas K. Lovas ir Nesteris O. Ledesma. Vyresnysis Lovas pažymėjo, kad „filipiniečiai Evangeliją priėmė labai greitai. Jei šeimos galva nuspręsdavo prisijungti prie Bažnyčios, tai labai dažnai prie Bažnyčios prisijungdavo ir likusioji šeimos dalis.“5
Bažnyčia auga
Bažnyčia augo taip, kad 1967 metais buvo įkurta Filipinų misija. Tų metų pabaigoje misijoje buvo 3193 nariai, o 631 iš jų atsivertė dar tais pačiais metais. Iki 1973 metų Bažnyčia Filipinuose išaugo beveik iki 13 000 narių. 1973 metų gegužės 20 dieną buvo įkurtas Manilos Filipinų kuolas, kurio prezidentu tapo Augustas A. Limas. 1974 metais misija buvo padalinta į Filipinų Manilos misiją ir Filipinų Sebu Sičio misiją.
1975 metų rugpjūtį prezidentas Spenseris V. Kimbolas (1895–1985) atvyko į Manilą pirmininkauti pirmai Filipinų krašto konferencijai. Rugpjūtis buvo vėjuotas, tad vykti į Manilą buvo sudėtinga. Sausakimšas šventųjų iš Laoago miesto autobusas užstrigo kelyje, tačiau šventieji stūmė purvyne įklimpusį autobusą ir maldavo vairuotoją neapsigrįžti. Kita šventųjų grupė jūroje su audra grūmėsi net tris dienas, nes, pasak vienos sesers, viskas, kas jiems rūpėjo, tai pamatyti ir išgirsti gyvąjį Dievo pranašą.
Prezidentas Kimbolas 1980 metais vėl apsilankė Filipinuose ir pirmininkavo kitoje krašto konferencijoje; tuomet jis trumpai susitiko su Filipinų prezidentu Ferdinandu Markosu. Po šio susitikimo Bažnyčiai galiausiai atsivėrė kelias – 1983 m. Filipinuose atidarytas misionierių ruošimo centras, o po metų pašventinta Filipinų Manilos šventykla. 1987 metais buvo įkurtas Filipinų-Mikronezijos kraštas su centru Maniloje.
1987 metais į tagalų kalbą išverstos Mormono Knygos ištraukos. Šiuo metu Mormono Knyga yra išversta į kelias Filipinų kalbas, įskaitant sebuanų kalbą.
Šventyklos palaiminimai
1980 metų gruodį prezidentas Spenseris V. Kimbolas į Manilą pasiuntė Bažnyčios nekilnojamojo turto departamento direktorių, kad šis surastų tinkamą vietą šventyklai statyti. Apsvarstęs kelias vietoves, direktorius pateikė prašymą nupirkti 1,4 hektarus žemės Kesono mieste. Iš tos vietovės atsiveria vaizdas į Marikinos slėnį, į ją nesunku patekti daugumai Bažnyčios narių. Prašymas buvo patenkintas ir 1981 metų sausį žemė buvo nupirkta. Bažnyčiai prašant gatvės pavadinimas buvo pakeistas į Templ Draiv (angl. Šventyklos kelias).
Į 1982 m. rugpjūčio 25 dieną vykusią statybų pradžios ceremoniją, nepaisant grėsusio taifūno, susirinko apie 2 000 narių, kurie iš įvairių salų atvyko laivais, traukiniais ir autobusais. Netrukus prasidėjo šventyklos statyba, o 1984 metų rugpjūtį ji buvo paruošta pašventinimui.
Prieš šios šventyklos pašventinimą joje apsilankė beveik 27 000 narių ir nenarių. Jie lankėsi nepaisydami dviejų taifūnų, pro Filipinus praūžusių prieš kelias dienas 48 valandų skirtumu. Šventieji iš tolimų provincijų atvyko išvargę, tačiau džiaugsmingai nusiteikę. Daugelis į Manilą buvo priversti keliauti aplinkkeliais, nes tiesiai einantys keliai buvo užtvindyti, o tiltai apsemti išsiliejusių upių.
Šventyklos grožis pakerėjo lankytojus, tarp jų daugelį žymių filipiniečių. Rašytojas Kelsis Karununganas rašė, kad buvo „juntamas šventumas ir rodėsi, kad patekęs į vidų, pateksi į susitikimą su savo Kūrėju“. Pulkininkas Bienvenidas Kastilijus, vyriausiasis Filipinų policijos kapelionas, sakė, kad ši šventykla yra „vieta, kur galima susimąstyti apie dangiškus dalykus, nes būtent tokioje aplinkoje esi“. Dvi vienuolės pajuto, kad ši šventykla „tikrai Viešpaties namai“. Eva Estrada-Kalov, Filipinų parlamento narė, gidams prasitarė: „Norėčiau, kad jūs čia pastatytumėte daugiau tokių šventyklų.“6
Prezidentas Hinklis, tuometinis antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, vadovavo 1984 m. rugsėjo 25 dieną, antradienį, vykusiems kertinio akmens padėjimo darbams. Po to buvo surengtos devynios pašventinimo sesijos, kurios vyko celestialiniame kambaryje. Tose sesijose dalyvavo apie 6 500 narių iš 16 kuolų ir 22 apygardų, esančių Ramiojo vandenyno krašte.
Vos pasibaigus paskutinei pašventinimo sesijai, Polas V. Malitis Jaun. ir Edna A. Jasona tapo pirmąja pora, 1984 m. rugsėjo 27 dieną susituokusia Filipinų Manilos šventykloje. Pirmasis tos šventyklos prezidentas V. Gertas Endrius iškilmingai atliko santuokos ceremoniją.
Pulkai Bažnyčios narių, pradedant nuo apeigų darbuotojų, išsirikiavo norėdami gauti savo šventyklos apdovanojimus. Darbas šventykloje tęsėsi visą naktį, iki ryto.
Išaugo narių troškimas įžengti į šventyklą. Gyvenantieji toli nuo Manilos turėjo aukotis, kad laivais ir autobusais įveiktų didelius atstumus. Tačiau jie vis tiek atvyko ir su savimi atsivežė tikėjimo ir ryžto kupinus pasakojimus.
Bernardui ir Leonidai Obedozoms iš Cheneral Santoso kelionė į tolimąją Manilą atrodė neįmanoma. Lyg koks pirklys, norėjęs įsigyti brangųjį perlą ir dėl to pardavęs visą savo turtą (žr. Mato 13:45–46), ši pora nusprendė parduoti savo namą tam, kad susimokėtų už kelionę – vien tam, kad jie galėtų su savo vaikais būti užantspauduoti kaip amžina šeima. Pardavę savo namą ir didelę dalį turto, jie šiaip ne taip sugebėjo sukaupti reikiamą sumą savo devynių narių šeimos bilietams į Manilą plaukiančiame laive. Leonida sielojosi, nes jie nebeturėjo namų, į kuriuos galės grįžti. Tačiau Bernardas ją ramino, sakydamas, kad tuo pasirūpins Viešpats. 1985 metais toji šeima šventykloje buvo užantspauduota laikui ir visai amžinybei. Tas įvykis buvo vertas visų jų aukų, nes toje šventykloje jie patyrė neapsakomą džiaugsmą, surado neįkainojamą perlą. Pasitvirtino ir Bernardo žodžiai – Viešpats tikrai jais pasirūpino. Kai grįžo namo, pastogę jiems suteikė malonūs pažįstami. Jų vaikai baigė mokyklas, o šeima galiausiai nusipirko naujus namus kitoje vietoje.
2006 m. balandžio 18 dieną Pirmoji Prezidentūra paskelbė apie Filipinų Sebu Sičio šventyklos statybą. Išgirdę šią naujieną, daug Bažnyčios narių verkė iš džiaugsmo. Cezaris Peresas Jaun., Sebu Sičio religijos instituto direktorius, pasakė: „Esame palaiminti, kadangi Viešpats Sebu Sitį pasirinko kitos šventyklos vieta.“
Nuo Filipinų Sebu Sičio šventyklos pašventinimo tepraėjus vos keliems mėnesiams, Filipinų pastarųjų dienų šventieji vėl džiūgavo. 2010 m. spalio 2 dieną visuotinės konferencijos įžanginėje kalboje prezidentas Tomas S. Monsonas paskelbė apie Filipinų Urdanetos šventyklos Pangasinane statybas.
Geriausia dar priešaky
Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia Filipinuose yra palyginti jauna, jei lyginsime su kitomis šalimis, tačiau jos likimas toje salų tautoje yra šlovingas. Bažnyčios augimas yra nepaprastas, o geriausia dar priešaky. Vyresnysis Maiklas Džonas U. Techas iš Septyniasdešimties, antrasis visuotinis įgaliotinis iš Filipinų, pasakė: „Mes [filipiniečiai, pastarųjų dienų šventieji] turime labiau nei bet kada anksčiau ruoštis dvasiškai, nes šis darbas plėsis mums padedant arba be mūsų.“7
Tikrai, prasidėjus XXI amžiui atstatytoji Bažnyčia ir toliau augs skaičiumi ir įtaka, nes vis daugiau filipiniečių priims jos žinią ir taps palaima šiems rinktiniams žmonėms jūros salose. Vyresniajam Techui ir Filipinų šventiesiems jau pildosi „didingi […] Viešpaties pažadai […] jūros salose“ (2 Nefio 10:21).
Bažnyčios narių skaičiaus augimas Filipinuose
1967 m.: 3 193
1970 m.: 13 000
1980 m.: 17 424
1990 m.: 237 000
2000 m.: 373 000
2012 m.: 661 598