Vertumo teikiamas pasitikėjimas
Iš 2006 m. gruodį vykusios jaunimo vakaronės.
Noriu kalbėti pabrėžtinai apie tai, kaip įgyti ypatingą pasitikėjimą.
Šia savo žinia noriu jums suteikti vilties ir padrąsinti – dabar ir likusiam gyvenimui. Pasaulyje yra daug problemų, bet problemų buvo kiekviename amžiuje ir epochoje. Per daug nesirūpinkite jomis ir nenusiminkite dėl jų. Ateinantys metai bus kupini nuostabių galimybių ir didžių palaiminimų. Ir toliau sieksime pažangos mokslo ir technologijų srityse, medicinoje ir ryšiuose – visose srityse, kurios ypač praturtina mūsų gyvenimus. Gyvenate tokiame šlovingame amžiuje, kokio pasaulis nėra regėjęs, kai labiau nei bet kuriuo kitu istorijos metu vis daugiau šio meto palaimų tampa prieinamos vis didesniam skaičiui žmonių. Atminkite – jūsų senelė, būdama jūsų amžiaus, net nesvajojo apie planšetinį kompiuterį, o jūsų senelis vis dar nemoka siųsti žinučių. Taigi, būkite laimingi ir sveiki, ir optimistiškai nusiteikę.
Sakau tai iš dalies dėl to, kad neseniai mano skaitytame straipsnyje buvo rašoma, jog labiausiai paplitusi jaunų žmonių liga yra ne cukraligė, širdies ligos ar vėžys. (Tokios problemos paprastai yra skirtos mano, o ne jūsų amžiui.) Ne, liga, nuo kurios labiausiai kenčia paaugliai ir 20-mečiai, kaip buvo rašoma, yra nepasitikėjimas savimi, ateities baimė, žema savigarba ir bendras pasitikėjimo savimi ir juos supančiu pasauliu trūkumas.
Nors ir esu daug vyresnis už jus, bet tokius rūpesčius suprantu todėl, kad didžiąją savo jaunystės dalį atsidurdavau situacijose, kuriose mažai pasitikėjau savimi. Pamenu, kaip siekiau gerų pažymių trokšdamas pelnyti galimybę gauti stipendiją ir stebėjausi, kodėl kiti klasėje atrodė už mane daug gabesni. Galiu prisiminti metų metus sporto varžybų, kai stengiausi žaisti su pasitikėjimu, būtinu vidurinės mokyklos ir koledžo sportininkui, stengdamasis žūtbūt laimėti svarbias varžybas ar parsinešti namo prestižinį čempiono vardą. Gerai pamenu dažną vaikinų nerimo šaltinį – pasitikėjimo trūkumą bendraujant su merginomis. Esu labai dėkingas, kad sesuo Holland suteikė man šansą. Taip, galiu prisiminti visus tuos dalykus, kuriuos prisimenate ir jūs – nežinojimą, kaip atrodau, ar buvau priimtas kitų, kas manęs laukia ateityje.
Neturiu tikslo čia kalbėti apie visas problemas, su kuriomis susiduria jaunas žmogus ir kurios kelia šiokias tokias abejones savimi ir šiokį tokį nepasitikėjimą, bet noriu kalbėti pabrėžtinai apie tai, kaip įgyti ypatingą pasitikėjimą – tokį pasitikėjimą, kuris, jei pelnome jį teisiai, stebuklingai veikia visus kitus mūsų gyvenimo aspektus, o ypač savigarbą ir tai, kokią matome savo ateitį. Norėdamas tai paaiškinti, turiu papasakoti istoriją.
Asmeninio vertumo svarba
Prieš daugelį metų, daug anksčiau nei buvau paskirtas visuotiniu įgaliotiniu, dalyvavau jaunų nesusituokusiųjų konferencijoje kaip kalbėtojas. Konferenciją užbaigė liudijimų susirinkimas, per kurį gražus jaunas, misiją baigęs misionierius išėjo pasidalinti savo liudijimu. Jis atrodė gerai – tvarkingas ir pasitikintis savimi – taip, kaip ir turi atrodyti iš misijos grįžęs misionierius.
Jam pradėjus kalbėti, akyse pasirodė ašaros. Jis pasakė, kad buvo dėkingas už galimybę būti tokioje puikioje jaunų pastarųjų dienų šventųjų grupėje ir džiaugtis gyvenimu, kurį jis bando susikurti. Bet, pasak jo, šis jausmas buvo įmanomas dėl prieš keletą metų įvykusio nutikimo, pakeitusio jį visam laikui.
Tada jis papasakojo, kaip netrukus po to, kai sulaukęs 18 metų buvo įšventintas į vyresniuosius, grįžo namo iš pasimatymo. Per tą pasimatymą įvyko kažkas, kuo jis nesididžiavo. Jis nepasakojo smulkmenų, nes ir neturėjo to daryti viešumoje. Iki šios dienos aš nežinau to incidento pobūdžio, bet jam tai buvo pakankamai svarbus dalykas, paveikęs jo dvasią ir savigarbą.
Kai jis sėdėjo automobilyje, šalia namo esančiame įvažiavime, apmąstydamas viską, kas atsitiko, ir nuoširdžiai dėl to apgailestaudamas, iš namų prie jo mašinos lyg paklaikusi atbėgo jo mama, kuri nebuvo Bažnyčios narė. Ji skubotai papasakojo, kad jaunesnysis jo brolis ką tik parkrito, smarkiai susitrenkė galvą ir jam prasidėjo traukuliai. Tėvas, kuris taip pat nebuvo Bažnyčios narys, buvo ką tik iškvietęs greitąją pagalbą, bet teko laukti, kol ji atvyks.
„Eikš, daryk ką nors! – šaukė ji. – Juk yra kažkas, ką tokiais atvejais darote savo Bažnyčioje? Tu turi jų kunigystę! Eikš, daryk ką nors!“
Tuo metu jo motina apie Bažnyčią žinojo nedaug, bet ji šiek tiek žinojo apie kunigystės palaiminimus. Vis dėlto tą naktį, kai tam, kurį jis labai mylėjo, prireikė jo tikėjimo ir galios, šis vaikinas negalėjo padėti. Atsižvelgdamas į jausmus, su kuriais jam teko grumtis, ir į tai, kad jautėsi susikompromitavęs, – kokia bebūtų to priežastis – jis negalėjo stoti prieš Viešpatį ir prašyti reikiamo palaiminimo.
Jis šoko iš automobilio ir nulėkė gatve prie namo, kuriame gyveno senyvas vyriškis, draugavęs su juo apylinkėje nuo pat atsivertimo, įvykusio prieš dvejus ar trejus metus. Po paaiškinimo juodu grįžo prie namo gerokai anksčiau nei atvyko medikai. Šiame liudijimų susirinkime papasakota istorijos pabaiga buvo laiminga, nes pagyvenęs vyras tuojau pat suteikė švelnų, galingą kunigystės palaiminimą dar prieš atvykstant greitajai pagalbai ir paliko nurimusį sužeistą vaiką ilsėtis. Kruopštus patikrinimas po skubios kelionės į ligoninę parodė, kad nebuvo jokių rimtų sužalojimų. Šią šeimą išgąsdinęs gyvenimo epizodas baigėsi.
Tada grįžęs misionierius, apie kurį kalbėjau, pasakė: „Niekas, kas nepatyrė to, ką tą naktį patyriau aš, nežino, kokią gėdą jaučiau ir kokį liūdesį išgyvenau nesijausdamas vertas panaudoti turimą kunigystę. Šis prisiminimas yra dar skausmingesnis dėl to, kad tada mano mažam broliukui reikėjo mano pagalbos, o mano mylimi tėvai, kurie nebuvo Bažnyčios nariai, buvo persigandę ir turėjo teisę iš manęs tikėtis daugiau. Bet šiandien stovėdamas prieš jus galiu pažadėti štai ką, – pasakė jis. – Esu netobulas, bet nuo to vakaro aš niekada nedariau nieko, kas prireikus neleistų man stoti prieš Viešpatį ir su pasitikėjimu prašyti Jo pagalbos. Asmeninis vertumas – tai kova šiame pasaulyje, kuriame gyvename, – pripažino jis, – bet tai kova, kurią aš laimiu. Kartą gyvenime jaučiau smerkiantį pirštą, rodantį į mane, ir neketinu to pajusti dar kartą, jei tik galiu kažką dėl to padaryti. Ir, be abejo, – tęsė jis, – dėl to aš galiu daryti viską, ką reikia.“
Baigęs savo liudijimą jis atsisėdo. Vis dar galiu jį prisiminti. Vis dar galiu prisiminti tą aplinką. Taip pat galiu prisiminti po jo žodžių stojusią visišką tylą, kai kiekvienas, buvęs toje patalpoje, gavo galimybę šiek tiek giliau ištirti savo sielą, šiek tiek stipriau pasižadėti gyventi pagal šiuos Viešpaties ištartus žodžius:
„Tegul dorybė nepaliaujamai puošia tavo mintis; tada tavo pasitikėjimas Dievo akivaizdoje augs; ir kunigystės doktrina leisis ant tavo sielos kaip rasa iš dangaus.
Šventoji Dvasia bus tavo nuolatinė bendražygė, ir tavo skeptras bus nekintantis teisumo ir tiesos skeptras“ (DS 121:45–46; kursyvas pridėtas).
Džiaukimės Dievo Dvasia
Mano mylimi jaunieji draugai, gyvenkite nuostabų gyvenimą. Galvokite apie geriausia, tikėkitės geriausio ir tikėkite ateitimi. Ateityje jūsų laukia nuostabus gyvenimas. Jūsų Dangiškasis Tėvas jus myli. Jei padarėte kokių nors klaidų, galite dėl jų atgailauti ir gauti atleidimą, kaip tai atsitiko su šiuo jaunuoliu. Turite viską, kad gyventumėte, planuotumėte ir tikėtumėte. Jei likę vieni su savo prisiminimais gaunate sąžinės patvirtinimą, Dievo Dvasią galite jausti labai asmeniškai. Noriu, kad mėgautumėtės Dvasia, visada jaustumėte pasitikėjimą Viešpaties akivaizdoje. Tegu doros mintys išlaiko mūsų veiksmus tyrus šiandien, rytoj ir visada.