Jaunimas
Kai mirė mano draugė
Autorė gyvena Jutos valst., JAV.
Kai mokykloje mokiausi dešimtoje klasėje, mano draugę ištiko smegenų aneurizma, ir po dienos ji mirė. Nors buvau Bažnyčios narė, man vis tiek buvo sunku. Visą gyvenimą buvau mokoma, kad dėl įvairiausių dalykų galiu kreiptis į Dangiškąjį Tėvą bei Gelbėtoją, tačiau iki tol man neteko patirti nieko panašaus.
Valandų valandas aš verkiau, bandžiau surasti bet ką, kas teiktų man nusiraminimą. Kitą vakarą po jos mirties pasiėmiau giesmyną. Bevartydama jį apsistojau ties giesme „Lik su manim, jau vakaras“ (Giesmės, nr. 87). Mano dėmesį patraukė trečiasis posmas:
Lik su manim, jau vakaras.
Bus naktį man ilgu,
jei nekalbėsiu su Tavim,
kad sieloj būt jauku.
Be Tavo dieviškos šviesos
namus užims tamsa.
O, Gelbėtojau, lik šalia,
pažvelk, naktis juoda.
Šis posmas užliejo mane ramybe. Supratau, kad Gelbėtojas tą naktį ne tik galėjo likti su manimi, bet ir kad Jis tiksliai žinojo, kaip jaučiausi. Žinau, kad per tą giesmę pajausta meilė man padėjo ne tik tą naktį, bet ir padėjo per daugybę kitų mano ištvertų išbandymų.