„Lapkričio 1–7. Doktrinos ir Sandorų 125–128. „Džiugesio balsas gyviesiems ir mirusiesiems“,“ „Ateik ir sek paskui mane“ – pavieniams asmenims ir šeimoms. Doktrina ir Sandoros 2021 (2020)
„Lapkričio 1–7. Doktrinos ir Sandorų 125–128“, „Ateik ir sek paskui mane“ – pavieniams asmenims ir šeimoms. 2021
Mes su jais ir jie su mumis, aut. Keitlin Konoli
Lapkričio 1–7
Doktrinos ir Sandorų 125–128
„Džiugesio balsas gyviesiems ir mirusiesiems“
Studijuodami Doktrinos ir Sandorų 125–128 skyrius, nepamirškite užsirašyti savo jausmų, kad po to galėtumėte juos apmąstyti ir pasidalyti su kitais.
Užsirašykite įkvėptas mintis
1840 m. rugpjūtį sielvartaujanti Džeinė Neiman klausėsi, kaip pranašas Džozefas pamokslauja savo draugo Seimūro Bransono laidotuvėse. Pačios Džeinės paauglys sūnus Kyras irgi buvo neseniai miręs. Džeinės sielvartą dar labiau gilino faktas, jog Kyras nebuvo pakrikštytas, ir ji nerimavo dėl to, ką tai galėtų reikšti jo amžinajai sielai. Džozefas žinojo, kaip ji jautėsi; jis irgi panašiai nerimavo dėl savo mylimo brolio Alvino, kuris irgi mirė nepasikrikštijęs. Taigi pranašas nusprendė su Džeine ir visais kitais, buvusiais laidotuvėse, pasidalyti tuom, ką Viešpats jam yra apreiškęs apie tuos, kurie mirė nepriėmę Evangelijos apeigų, ir kaip mes galėtume jiems padėti.
Krikštas už mirusiuosius labai sujaudino šventuosius; savo mintis jie tuojau pat atgręžė į mirusius tėvus, senelius ir kitus šeimos narius. Dabar ir jiems atsirado viltis! Kartu su šventaisiais džiūgavo ir Džozefas. Jis linksmai, entuziastingai kalbėjo apie tai, ko Viešpats jį išmokė apie mirusiųjų išgelbėjimą: „Tesušunka iš džiaugsmo kalnai ir visi jūs, slėniai, garsiai šaukite; ir visos jūs, jūros ir sausumos, bylokite savo Amžinojo Karaliaus stebuklus!“ (Doktrinos ir Sandorų 128:23).
Pasiūlymai, kaip studijuoti Raštus asmeniškai
Viešpats nori, kad rūpinčiausi savo šeima.
Grįžęs namo po paskiausios iš kelių misijų Anglijoje, Brigamas Jangas iš Viešpaties gavo kitą svarbų pašaukimą – „ypatingai rūpint[is] savo šeima“ (3 eil.), nes ji daug vargo jam nesant. Mąstydami apie tai, kaip šį ir kitus 126 skyriuje esančius patarimus galėtumėte pritaikyti sau, atsižvelkite į šiuos buvusios visuotinės Merginų organizacijos prezidentės Bonės L. Oskarson žodžius:
„Atminkite, kad didžiausi poreikiai gali būti tiesiai prieš jus. Pradėkite tarnauti savo namuose ir savo šeimose. Šie santykiai gali būti amžini. Net jeigu, – o galbūt, ypač jeigu – jūsų šeimos aplinkybės nėra tobulos, galite rasti būdų tarnauti, pakylėti ir sustiprinti. Pradėkite nuo ten, kur esate, mylėkite juos tokius, kokie jie yra, ir ruoškitės savo būsimai šeimai“ (Poreikiai yra tiesiai prieš mus, 2017 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Viešpats žino apie mano džiaugsmus ir sielvartus.
Melagingi kaltinimai ir arešto grėsmė 1842 m. rugpjūčio mėn. vėl privertė Džozefą Smitą slapstytis. Tačiau žodžiai, kuriuos jis tokiu metu rašė šventiesiems (dabartiniame 127 skyriuje), yra kupini optimizmo ir džiaugsmo. Ko 2–4 eilutės moko jus apie Dievą? apie tai, kaip pasitikti asmeninius išbandymus?
Jei norite, galite užrašyti, kaip, atsidūrus „giliame vandenyje“, jus palaiko Viešpats.
Doktrinos ir Sandorų 127:5–8; 128:1–8
„Ką tik užrašote žemėje, bus užrašyta danguje.“
Skaitydami Doktrinos ir Sandorų 127:5–8; 128:1–8, paieškokite priežasčių, kodėl Viešpats davė Džozefui Smitui tokius konkrečius nurodymus apie krikštų už mirusiuosius registravimą. Ko tai jus moko apie Viešpatį ir Jo darbą?
Šventykloje, tarnaudami už savo protėvius, surišame savo ir jų širdis.
Protėvių gelbėjimas yra būtinas mano paties išgelbėjimui.
Iš Dievo apreiškimų Džozefui Smitui aišku, kodėl šiame gyvenime nepasikrikštijusiems protėviams reikia, kad mes jiems padėtume išsigelbėti. Kaip manote, kodėl mūsų protėvių gelbėjimas yra „būtinas ir svarbus mūsų išgelbėjimui“ (žr. Doktrinos ir Sandorų 128:15–18; kursyvas pridėtas)?
5 eilutėje mokoma, kad krikšto už mirusiuosius apeigos buvo „paruoš[tos] prieš pasaulio įkūrimą“. Ko ši tiesa moko apie Dievą ir Jo planą? Ką papildomai supratote perskaitę prezidento Henrio B. Airingo žinią Dievo šeimos surinkimas ( 2017 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga)?
Mokydamas apie kunigystės apeigas ir krikštą už mirusiuosius, Džozefas Smitas vartojo tokias frazes, kaip „surišanti galia“, „jungianti grandis“ ir „tobulas suvienijimas“. Skaitydami Doktrinos ir Sandorų 128:5–25, paieškokite šių ir panašių frazių. Kokius dalykus per Jėzų Kristų galima surišti atliekant kunigystės apeigas už mirusiuosius? Kodėl žodis „drąsi“ yra tinkamas žodis mirusiųjų išgelbėjimo doktrinai apibūdinti (žr. 9–11 eilutes)?
Kuo jus stebina Džozefo Smito žodžiai 19–25 eilutėse? Ką apie tarnavimą šventykloje mirusiųjų labui ir apie Jėzų Kristų jums padeda pajusti šios eilutės? Ką daryti esate įkvėpti?
Taip pat žr. 1 Korintiečiams 15:29; Deilas Dž. Renlandas, Giminės istorija ir šventyklos darbas: užantspaudavimas ir išgijimas, 2018 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga.
Pasiūlymai, kaip studijuoti Raštus su šeima ir rengti namų vakarą
-
Doktrinos ir Sandorų 126.Perskaičiusi patarimą Brigamui Jangui, jūsų šeima gali pajusti įkvėpimą pasikalbėti apie tai, kaip galėtumėte dažniau „ypatingai rūpint[is]“ (3 eil.) vieni kitais.
-
Doktrinos ir Sandorų 128:15–18.Kokių gelbstinčio ir ištobulinančio giminės ar šeimos istorijos darbo palaiminimų žinote? Keletą idėjų atsakymams galite rasti kokioje nors dainelėje apie giminės ar šeimos istoriją, pvz., „Šeimos istorija – aš tai darau“ (Vaikiškų dainelių knyga, 98).
-
Doktrinos ir Sandorų 128:18.Galbūt galėtumėte pasidaryti popierinę grandinę su savo šeimos narių ir protėvių vardais kiekvienoje grandyje. Tokiu būdu galėsite parodyti, kaip giminės istorijos ir šventyklos darbas yra „jungianti grandis“ tarp mūsų pačių ir mūsų protėvių. Šią savaitę internete esančiomis priemonėmis (pvz., FamilySearch.org) galėtumėte patyrinėti savo giminės medį – galbūt rasite kokių nors naujų giminaičių ir pamatysite, kiek pailgėjo jūsų grandinė.
-
Doktrinos ir Sandorų 128:19–23.Šeimos nariai šiose eilutėse galėtų paieškoti žodžių, kurie parodo Džozefo Smito susijaudinimą dėl Jėzaus Kristaus Evangelijos ir mirusiųjų išgelbėjimo. Jūsų šeimos nariai taip pat galėtų pasidalyti jaudinančiais patyrimais vykdant šį darbą.
Daugiau pasiūlymų, kaip mokyti vaikus, rasite šios savaitės planelyje, esančiame vadovėlyje „Ateik ir sek paskui mane“ – Pradinukų organizacijai.
Siūloma dainelė: „Aš renku žinias apie protėvius“, Vaikiškų dainelių knyga, 100.
Sugrąžinimo balsai
Krikštas už mirusiuosius – „nauja ir šlovinga tema“
Šiame eskize pavaizduota ant dvylikos jaučių pastatyta Novu šventyklos krikštykla.
Febė ir Vilfordas Vudrafai
Febė Vudraf gyveno netoli Novu miestelio, kai Džozefas Smitas ėmė mokyti apie krikštą už mirusiuosius. Apie tai ji parašė savo vyrui Vilfordui, tarnavusiam misijoje, Anglijoje:
„Brolis Džozefas […] per apreiškimą sužinojo, kad esantieji šioje bažnyčioje gali pasikrikštyti už tuos savo giminaičius, kurie mirė neturėję privilegijos išgirsti šią Evangeliją – net už savo vaikus, tėvus, brolius, seseris, senelius, dėdes ir tetas. […] Vos tik jie pasikrikštija už savo draugus, pastarieji yra išleidžiami iš kalėjimo. Per prisikėlimą galėsime juos pasiimti ir vestis į celestialinę karalystę. Bažnyčios nariai išties nuoširdžiai priima šią doktriną ir tai daro gausiai rinkdamiesi, o kai kurie jų krikštijasi net 16 kartų […] per dieną.“1
Apie šį principą Vilfordas Vudrafas vėliau taip atsiliepė: „Vos tik apie tai išgirdęs, pašokau iš džiaugsmo. […] Nuėjau ir pasikrikštijau už visus savo mirusius giminaičius, kokius tik galėjau prisiminti. […] Kai buvo duotas apreiškimas apie krikštą už mirusiuosius, buvau pasiruošęs sušukti „aleliuja“. Jaučiau, jog turime teisę džiūgauti Dangaus palaimomis.“2
Vaileta Kimbol
Vaileta Kimbol, panašiai kaip ir sesuo Vudraf, apie krikštą už mirusiuosius išgirdo, kai jos vyras Heberis buvo išvykęs skelbti Evangelijos. Ji taip rašė jam:
„Prezidentas Smitas apreiškė naują ir šlovingą temą […] dėl kurios žmonės visoje bažnyčioje ėmė dar stipriau tikėti. Toji tema – krikštas už mirusiuosius. Paulius apie tai kalba 1-ojo laiško Korintiečiams 15 skyriaus 29 eilutėje. Džozefas per apreiškimą gavo išsamesnį šių eilučių paaiškinimą. […] Šios bažnyčios nariai turi privilegiją krikštytis už tuos savo giminaičius, kurie mirė dar prieš šios Evangelijos išėjimą – netgi iki pat jų prosenelių ir promočiučių. […] Tokiu būdu veikiame kaip jų įgaliotiniai ir suteikiame jiems galimybę būti prikeltiems per pirmąjį prisikėlimą. Jis sako, kad jiems bus paskelbta Evangelija […] tačiau pačios dvasios negali krikštytis. […] Nuo šios tvarkos paskelbimo čia vandenys yra pilni žmonių. Per konferenciją kartais ten, upėje, vienu metu krikštydavosi nuo aštuonių iki dešimties vyresniųjų. […] Noriu pasikrikštyti už savo mamą. Aš planavau laukti, kol tu grįši namo, tačiau paskutinį kartą šia tema kalbėjęs Džozefas visiems patarė keltis ir kaip įmanoma skubiau iš vergijos išlaisvinti savo draugus. Tad, manau, to imsiuosi jau šią savaitę, nes nemažai kaimynų tai jau daro. Kai kurie jų krikštijosi jau kelis kartus. […] Kaip matai, visiems duota galimybė. Argi tai ne šlovinga doktrina?“3
Febė Čeis
Kai Novu šventykloje pagaliau buvo pastatyta krikštykla, krikštai už mirusiuosius buvo atliekami joje, o ne upėje. Febė Čeis, Novu miestelio gyventoja, savo mamai parašė laišką apie šventyklą. Jame krikštyklą ji apibūdino kaip vietą, kur „galime pasikrikštyti už savo mirusiuosius ir tapti gelbėtojais ant Sionės kalno“. Toliau ji dėstė, kad šioje krikštykloje „aš buvau pakrikštyta už savo brangųjį tėtį ir visus kitus savo mirusius draugus. […] Tad dabar noriu sužinoti tavo tėvo ir mamos vardus, kad galėčiau juos išlaisvinti, nes tikrai trokštu išvaduoti mirusiuosius. […] Viešpats vėl prabilo ir sugrąžino senovinę tvarką.“4
Selė Rendal
Selė Rendal, laiške savo draugėms ir šeimai apie krikštą už mirusiuosius, prisiminė savo sūnaus Džordžo mirtį:
„O koks sunkus man tai buvo metas ir vis dar atrodo, kad negaliu su tuo susitaikyti, tačiau […] už jį jau pasikrikštijo jo tėvas, tad koks šlovingas dalykas yra tikėti ir priimti tokią dabar skelbiamą Evangelijos pilnatvę, kuomet galime krikštytis už visus savo mirusius draugus ir išgelbėti jų tiek, kiek pajėgiame atsiminti.
Noriu, kad man surašytumėte visus mūsų mirusių artimųjų vardus – iki pat senelių ir močiučių, kieno jie bebūtų. Planuoju daryti viską, ką galiu, kad išgelbėčiau savo draugus, tad būčiau labai laiminga, jei kai kurie iš jūsų atvyktumėte ir padėtumėte man, nes man vienai tai išties per didelis darbas. […] Numanau, kad tai jums gali atrodyti keista doktrina, tačiau galiausiai suprasite, kad ji yra teisinga.“5
Krikštykla Jutos Ogdeno šventykloje yra pastatyta ant dvylikos jaučių nugarų.