2.

Pagalba pavieniams asmenims ir šeimoms išgelbėjimo ir išaukštinimo darbe

2.0

Įvadas

Jūs, kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios vadovai, padedate pavieniams asmenims ir šeimoms atlikti Dievo duotą išgelbėjimo ir išaukštinimo darbą (žr. 1.2). Galutinis šio darbo tikslas padėti visiems Dievo vaikams gauti amžinojo gyvenimo palaiminimus ir patirti džiaugsmo pilnatvę.

Didelė išgelbėjimo ir išaukštinimo darbo dalis atliekama šeimoje. Visiems Bažnyčios nariams šio darbo centras – namai. Šis skyrius padės jums suprasti:

• šeimos vaidmenį Dievo plane;

• išgelbėjimo ir išaukštinimo darbą namuose;

• namų ir Bažnyčios ryšį.

2.1

Šeimos vaidmuo Dievo plane

Šeimą įsteigė Dievas ir ji yra Jo plano šerdis. Kiekvienas „yra mylimas dvasinis dangiškųjų tėvų sūnus ar dukra“ ir […] „turi dievišką prigimtį ir paskirtį“ („Šeima. Pareiškimas pasauliui“, ChurchofJesusChrist.org). Esame Jo šeimos dalis. Gyvenome joje prieš tai, kai gimėme žemėje.

Dangiškasis Tėvas, pagal savo planą, šeimas sukūrė žemėje. Jis nori, kad šeimos teiktų mums laimę. Šeimos sudaro sąlygas mokytis, augti, tarnauti, atgailauti ir atleisti. Jos gali padėti mums pasiruošti amžinajam gyvenimui.

Šiame gyvenime daugelio žmonių galimybės šeimoje patirti meilės kupinus santykius yra ribotos. Nė viena šeima neapsaugota nuo sunkumų, skausmo ir širdgėlos. Pavieniai asmenys ir šeimos vadovaujasi tikėjimu Viešpačiu ir stengiasi gyventi pagal Jo apie šeimą apreikštas tiesas. Gelbėtojas pažadėjo, kad padės nešti visų, kurie ateina pas Jį, naštas (žr. Mato 11:28–30).

Dangiškojo Tėvo sukurtas laimės planas užtikrina, kad visi Jo vaikai turės galimybę priimti Jo Evangeliją ir gauti didžiausius Jo palaiminimus (žr. Doktrinos ir Sandorų 137:7–10). Visi, kurie sudaro sandoras su Dievu ir jų laikosi, gali patirti džiaugsmą ir „ramybę šiame pasaulyje ir amžinąjį gyvenimą ateinančiame pasaulyje“ (Doktrinos ir Sandorų 59:23; taip pat žr. Mozijo 2:41).

Dievo duotas amžinojo gyvenimo pažadas apima amžinąją santuoką, vaikus ir visus kitus amžinosios šeimos palaiminimus. Šis pažadas taikomas tiems, kurie šiuo metu yra nesusituokę arba jų šeimos nėra Bažnyčioje (žr. 38.1.4). Nors tikslus laikas ir būdas, kaip ir kada gaunamos išaukštinimo palaimos, nėra žinomi, tačiau šios palaimos yra pažadėtos tiems, kurie stengiasi gyventi kaip Jėzaus Kristaus mokiniai.

2.1.1

Amžinosios šeimos

Amžinosios šeimos sukuriamos, kai Bažnyčios nariai sudaro sandoras per šventykloje jiems atliekamas užantspaudavimo apeigas. Amžinosios šeimos palaiminimai gaunami, kai nariai laikosi tų sandorų, o suklydę atgailauja. Bažnyčios vadovai padeda nariams pasirengti priimti šias apeigas ir gerbti savo sandoras.

Kiekvienas asmuo amžinojoje šeimoje gali atlikti daugybę vaidmenų. Visi vaidmenys šeimoje yra šventi ir svarbūs. Tai gali būti motinos ir tėvo, dukters ir sūnaus, sesers ir brolio, tetos ir dėdės, močiutės ir senelio vaidmenys. Šių vaidmenų atlikimas su meile padeda Dievo vaikams siekti amžinojo gyvenimo.

Kitas amžinųjų šeimų kūrimo būdas yra apeigų atlikimas šventykloje, leidžiantis narius užantspauduoti su jų mirusiais protėviais.

Suprasdami Dievo planą, nariai siekia amžinosios šeimos palaiminimų. Į tai įeina pasirengimas tapti vertais, mylinčiais sutuoktiniais ir gimdytojais.

2.1.2

Vyras ir žmona

Santuoka tarp vyro ir moters yra paskirta Dievo (žr. Doktrinos ir Sandorų 49:15). Vyrui ir žmonai skirta kartu žengti amžinojo gyvenimo link (žr. 1 Korintiečiams 11:11).

Norint gauti amžinąjį gyvenimą, viena iš būtinų sąlygų yra celestialinės santuokos sandora, kurią turi sudaryti vyras ir moteris (žr. Doktrinos ir Sandorų 131:1–4). Pora sudaro šią sandorą per santuokos užantspaudavimo apeigas šventykloje. Tokia sandora yra amžinosios šeimos pagrindas. Jei jos ištikimai laikomasi, tai leidžia santuokai išlikti amžinai. Galiausiai jie gali tapti panašūs į Dievą (žr. Doktrinos ir Sandorų 132:19–20).

Dievas įsakė vyrams ir žmonoms glaustis vieniems prie kitų (žr. Pradžios 2:24; Doktrinos ir Sandorų 42:22). Šiame kontekste žodis glaustis reiškia visišką atsidavimą ir ištikimybę kitam. Sutuoktinių pora glaudžiasi mylėdami vienas kitą ir vienas kitam tarnaudami.

Glaudimasis taip pat apima visišką vyro ir žmonos ištikimybę. Intymūs vyro ir moters santykiai turi būti gražūs ir šventi. Jie Dievo duoti tam, kad būtų gimdomi vaikai ir išreiškiama vyro ir žmonos tarpusavio meilė. Švelnumas ir pagarba, o ne savanaudiškumas turėtų būti jų intymių santykių pagrindas.

Dievas įsakė, kad lytinis intymumas turi būti tik tarp susituokusių vyro ir moters. Išlikimas lytiškai tyriems iki santuokos ir ištikimiems santuokoje padeda žmonėms būti tikrai laimingiems ir išvengti dvasinės, emocinės ir fizinės žalos. Gimdytojai ir Bažnyčios vadovai raginami daryti viską, kad įtvirtintų šį mokymą. (Žr. 38.6.5.)

Kurdama šeimą pora siekia tapti vieninga (žr. Pradžios 2:24). Kad santuokoje būtų vieningi, reikia visapusiškos partnerystės ir dalijimosi pareigomis. Dievo akyse vyras ir žmona yra lygūs. Vienas neturėtų būti viršesnis už kitą. Jų sprendimai turėtų būti priimami vieningai ir su meile, visapusiškai dalyvaujant abiem.

Adomas ir Ieva parodė pavyzdį vyrams ir žmonoms. Jie drauge dirbo, meldėsi ir garbino (žr. Mozės 5:1, 4). Jie mokė vaikus Evangelijos ir kartu sielvartavo dėl jų bėdų (žr. Mozės 5:12, 27). Jie buvo vieningi tarpusavyje ir su Dievu.

2.1.3

Gimdytojai ir vaikai

Kad Dievo vaikai galėtų patirti „nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“, jie turi gauti mirtingąjį kūną (Mozės 1:39). Pirmasis Dievo įsakymas Adomui ir Ievai, kaip vyrui ir žmonai, buvo turėti vaikų (žr. Pradžios 1:28). Pastarųjų dienų pranašai mokė, kad „Dievo įsakymas savo vaikams daugintis ir pripildyti žemę tebegalioja“ („Šeima. Pareiškimas pasauliui“; taip pat žr. Doktrinos ir Sandorų 49:16–17).

Šventa vyro ir žmonos privilegija ir atsakomybė yra rūpintis vaikais, kuriuos jie galėjo pagimdyti ar įsivaikinti. Įtėviai laiminami tais pačiais palaiminimais ir turi tas pačias pareigas, kaip ir biologiniai gimdytojai.

Mylintys vyras ir žmona kartu sudaro geriausias sąlygas vaikams augti ir būti ugdomiems. Asmeninės aplinkybės gali trukdyti gimdytojams kartu auginti savo vaikus. Tačiau Viešpats palaimins juos, jei jie ieškos Jo pagalbos ir stengsis laikytis savo sandorų, sudarytų su Juo.

Gimdytojai turi gyvybiškai svarbią pareigą padėti savo vaikams pasiruošti gauti amžinojo gyvenimo palaiminimus. Jie moko savo vaikus mylėti Dievą ir kitus žmones ir jiems tarnauti (žr. Mato 22:36–40). Jie moko juos melstis Dangiškajam Tėvui ir studijuoti Dievo žodį (žr. Almos 37:36–37, 44–46). Jie padeda savo vaikams suprasti tikėjimo Jėzumi Kristumi, atgailos, krikšto ir Šventosios Dvasios dovanos doktriną (žr. Doktrinos ir Sandorų 68:25). Jie taip pat padeda jiems pasiruošti sudaryti sandoras per išgelbėjimo ir išaukštinimo apeigas.

„Tėvai turi pirmininkauti savo šeimoms su meile ir teisumu, būti atsakingi už aprūpinimą viskuo, kas būtina pragyvenimui, ir savo šeimų apsaugą“ („Šeima. Pareiškimas pasauliui“). Kai namuose nėra vyro ar tėvo, šeimai pirmininkauja mama.

Pirmininkavimas šeimoje – tai pareiga padėti šeimos nariams grįžti gyventi Dievo akivaizdoje. Tai daroma tarnaujant ir mokant švelniai, romiai ir su tyra meile, sekant Jėzaus Kristaus pavyzdžiu (žr. Mato 20:26–28). Pirmininkavimas šeimoje – tai vadovavimas reguliarioms šeimos maldoms, Evangelijos studijavimui ir kitiems garbinimo veiksmams. Atlikdami šias pareigas gimdytojai darbuojasi išvien.

„Motinos visų pirma atsako už savo vaikų ugdymą“ („Šeima. Pareiškimas pasauliui“). Ugdyti reiškia puoselėti, mokyti ir palaikyti, sekant Gelbėtojo pavyzdžiu (žr. 3 Nefio 10:4). Motina, dirbdama išvien su savo vyru, padeda savo šeimai mokytis Evangelijos tiesų ir ugdyti tikėjimą Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi. Šeimoje jie kartu kuria meilės aplinką.

„Tėvai ir motinos yra įpareigoti vykdant šias šventas pareigas padėti vienas kitam kaip lygūs partneriai“ („Šeima. Pareiškimas pasauliui“). Jie pamaldžiai tariasi tarpusavyje ir su Viešpačiu. Jie priima sprendimus vieningai ir su meile, visapusiškai dalyvaujant abiem.

2.2

Išgelbėjimo ir išaukštinimo darbas namuose

Pirmoji Prezidentūra sakė: „Namai yra teisaus gyvenimo pagrindas“ (1999 m. vasario 11 d. Pirmosios Prezidentūros laiškas). Savo namuose pavieniai asmenys ir šeimos vykdo išgelbėjimo ir išaukštinimo darbą. Šis darbas susideda iš keturių Dievo paskirtų pareigų:

• pareigos gyventi pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją (žr. 1.2.1);

• pareigos rūpintis tais, kuriems reikia pagalbos (žr. 1.2.2);

• pareigos visus kviesti priimti Evangeliją (žr. 1.2.3);

• pareigos sujungti šeimas amžinybei (žr. 1.2.4).

Kad padėtų nariams atlikti išgelbėjimo ir išaukštinimo darbą namuose, Bažnyčios vadovai skatina juos kurti namus, kuriuose jaučiama Dvasia. Jie taip pat ragina narius gerbti šabo dieną, namuose mokyti ir mokytis Evangelijos ir kas savaitę rengti namų vakarą. Vadovai ypač pabrėžia pagalbą asmenims, kuriems trūksta šeimos narių paramos ar padrąsinimo.

2.2.1

Namai, kuriuose jaučiama Dvasia

Bažnyčios nariai raginami namus paversti dvasinės stiprybės ir džiaugsmo vieta. Jie gali pakviesti Viešpaties Dvasią į savo namus darydami paprastus dalykus. Visi namai gali būti „maldos nam[ai], pasninkavimo nam[ai], tikėjimo nam[ai], mokymosi nam[ai], šlovės nam[ai], tvarkos nam[ai], Dievo nam[ai]“ (Doktrinos ir Sandorų 88:119).

2.2.2

Šabo laikymasis

Dievas savo vaikams įsakė: „atsimink sabato dieną, kad ją švęstum“ (Išėjimo 20:8). Bažnyčios nariai per šabą renkasi priimti sakramento ir atminti Jėzaus Kristaus ir Jo Apmokėjimo (žr. Doktrinos ir Sandorų 59:12). Šabas tai Evangelijos mokymosi ir mokymo diena bažnyčioje ir namuose. Per šabą nariai gali būti sustiprinti, kai jie:

• asmeniškai garbina malda ir pasninku;

• studijuoja Evangeliją ir mokosi;

• tarnauja ir padeda kitiems;

• rašo šeimos istoriją;

• džiaugsmingai leidžia laiką su šeima;

• dalyvauja kituose tinkamuose susibūrimuose.

2.2.3

Evangelijos studijavimas ir mokymasis namuose

Evangelijos mokymas ir mokymasis yra orientuotas į namus ir remiamas Bažnyčios. Bažnyčios vadovai ragina visus narius šabo dieną ir visą savaitę namuose studijuoti Evangeliją. Evangelijos studijos namuose stiprina asmenis ir šeimas. Tai stiprina atsivertimą į Dangiškąjį Tėvą ir Viešpatį Jėzų Kristų.

Namuose siūloma studijuoti Raštus pagal vadovėlyje „Ateik ir sek paskui mane“ – pavieniams asmenims ir šeimoms pateiktą planą. Ateik ir sek paskui mane vadovėliuose Pradinukų organizacijos, Sekmadieninės mokyklos, Merginų organizacijos, Aarono kunigijos kvorumų ir seminarijos pamokos suderintos su Evangelijos studijomis namuose.

Pavieniai asmenys ir šeimos turėtų siekti įkvėpimo, kad pasirinktų studijuoti tai, kas geriausiai patenkins jų poreikius. Be vadovėliuose Ateik ir sek paskui mane siūlomų Raštų ištraukų, jie gali pamaldžiai pasirinkti studijuoti:

• Mormono Knygą ir kitus Raštus;

• visuotinės konferencijos kalbas;

• Bažnyčios žurnalus ir kitą ugdančią literatūrą.

2.2.4

Namų vakaras ir kiti renginiai

Pastarųjų dienų pranašai patarė Bažnyčios nariams kas savaitę rengti namų vakarą. Tai šventas laikas asmenims ir šeimoms mokytis Evangelijos, stiprinti liudijimą, vienybę ir džiaugtis vienam kitu.

Namų vakaras rengiamas lanksčiai, atsižvelgiant į narių aplinkybes. Jis gali būti surengtas per šabą ar kitomis dienomis ir kitu laiku. Per jį galima:

• studijuoti Evangeliją ir kitus mokymus (Ateik ir sek paskui mane medžiaga gali būti remiamasi pagal pageidavimą);

• tarnauti kitiems;

• dainuoti ar klausytis giesmių ir Pradinukų organizacijos dainų (žr. 19 skyrių).

• padėti šeimos nariams lavintis pagal programą Vaikai ir jaunimas;

• rengti šeimos pasitarimus tikslams nustatyti, problemoms spręsti ir planams derinti;

• pramogauti.

Vieniši nariai ir kiti žmonės gali burtis į grupes (tik ne per įprastas šabo pamaldas), kad dalyvautų namų vakare, sustiprintų vienas kitą studijuodami Evangeliją. Norintys studijuoti drauge, gali vadovautis Ateik ir sek paskui mane medžiaga.

Vadovai ypač didelį dėmesį skiria, kad padėtų tiems, kurie tik pradeda rengti namų vakarus ir studijuoti Evangeliją.

Be namų vakaro, vadovai ragina šeimas savaitės metu skirti laiko pabūti kartu. Jie gali kartu valgyti, dirbti, tarnauti ir pramogauti.

Kad suteiktų laiko šeimoms būti kartu, vadovai pirmadienio vakarus turėtų palikti laisvus – nerengti Bažnyčios susirinkimų ir renginių.

Vadovai skatina narius nuolat rengti namų vakarus ir leisti laiką kartu su visa šeima (žr. Doktrinos ir Sandorų 64:33).

2.2.5

Pagalba pavieniams asmenims

Bažnyčios vadovai padeda tiems nariams, kuriems trūksta šeimos paramos. Nariai, kuriems gali prireikti papildomos paramos, yra:

• vaikai, jaunimas ir suaugusieji, kurių šeimos nepasižymi aktyviu dalyvavimu Bažnyčios susirinkimuose ir renginiuose;

• įvairaus amžiaus vieniši suaugusieji, įskaitant vienišus gimdytojus ir našles.

Vadovai padeda šiems nariams ir jų šeimoms turėti galimybių bendrauti, įgyti naudingos socialinės patirties ir augti dvasiškai. Vadovai skatina juos ir padeda jiems pažinti Jėzaus Kristaus Evangeliją ir gyventi pagal ją. Vadovai taip pat suteikia jiems galimybę tarnauti Bažnyčioje.

2.3

Namų ir Bažnyčios ryšys

Išgelbėjimo ir išaukštinimo darbas sutelktas į namus ir remiamas Bažnyčios. Namų ir Bažnyčios ryšiai grindžiami šiais principais:

• Vadovai ir mokytojai gerbia gimdytojų vaidmenį ir jiems padeda. Vadovai ir mokytojai užmezga veiksmingus ryšius su gimdytojais ir juos palaiko.

• Vadovai siekia užtikrinti, kad Bažnyčios susirinkimai, renginiai ir programos padėtų pavieniams asmenims ir šeimoms vykdyti išgelbėjimo ir išaukštinimo darbą namuose.

• Kai kurie Bažnyčios susirinkimai yra būtini kiekviename skyriuje ar apylinkėje. Tai šabo dieną vykstantis sakramento susirinkimas ir pamokos bei kvorumų susirinkimai. Daugelis kitų susirinkimų, renginių ir programų nėra būtini. Prireikus, vadovai juos organizuoja taip, kad padėtų patenkinti pavienių asmenų ir šeimų poreikius. Vadovai atsižvelgia į vietines aplinkybes ir turimus išteklius.

• Pavieniai asmenys ir šeimos pagal savo aplinkybes sprendžia, ar dalyvauti Bažnyčios programose, kurios nėra būtinos.

• Tarnavimas Bažnyčioje ir dalyvavimas jos veikloje reikalauja tam tikros aukos. Viešpats palaimins narius, kurie tarnauja ir aukojasi Jo Bažnyčioje. Tačiau laikas, skiriamas tarnystei Bažnyčioje, neturėtų atitraukti nuo įsipareigojimų namuose, darbe ir kitur. Vadovai ir nariai neturėtų būti apkrauti per didele Bažnyčios pareigų našta. Taip pat nedera jų prašyti perdėtai aukotis dėl Bažnyčios programų ar renginių.

Kai nariai laikysis šių principų ir Dvasios raginimų, Dangiškasis Tėvas palaimins jų dedamas pastangas.