Paulius mokė šventuosius Efeze, kad visi nusidėjėliai gali būti išgelbėti per Dievo malonę ir kad žydai bei kitataučiai tapo viena Dievo šeimynoje. Paulius taip pat paaiškino, kad Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra pastatyta ant apaštalų ir pranašų pamato, ir pasidalino savo troškimu, kad šventieji patirtų Jėzaus Kristaus meilę.
Paulius moko, kad Jėzaus Kristaus kraujas išgelbėja ir žydus, ir kitataučius
Pamokai prasidėjus pakvieskite vieną ar kelis mokinius (priklausomai nuo jūsų klasės dydžio) atsisėsti ant grindų kitoje klasės vietoje. Juosta ar virve atskirkite šiuos mokinius nuo likusiųjų, o tada atskirtiems mokiniams nurodykite (kol kas) nedalyvauti pamokoje. Likusiųjų klasės mokinių paklauskite:
Kokius santykius ši situacija parodo tarp jūsų ir atskirtų mokinių? (Kad viena grupė yra labiau mėgstama nei kita.)
Kaip, jūsų manymu, jaučiasi atskirti mokiniai? Kodėl?
Paprašykite mokinių pamąstyti, ar jie kada nors taip jautėsi?
Lentoje nubraižykite du stulpelius ir pavadinkite juos Kitataučiai ir Žydai.
Remdamiesi tuo, ką sužinojote apie socialines sąlygas kai kuriuose Bažnyčios skyriuose Pauliaus tarnavimo metu, pasakykite, kuris žodis tiktų atskirtiems mokiniams apibūdinti? (Kitataučiai.) Kuris žodis tiktų apibūdinti likusius klasės mokinius? (Žydai.)
Kokia yra šios atskirties priežastis? (Kai kurie žydai tikėjo, kad dėl to, jog pagal kilmę yra izraelitai ir apipjaustytieji, jie yra Dievo labiau privilegijuoti ir pranašesni už kitataučius atsivertusiuosius.)
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Efeziečiams 2:1–3. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, kaip Paulius apibūdino kitataučių šventųjų („jūs“ 1–2 eilutėse) bei žydų šventųjų („mes“ 3 eilutėje) dvasinę būseną prieš jų atsivertimą į Gelbėtoją ir Jo Bažnyčią. Paaiškinkite, kad frazė „kunigaikš[tis], viešpataujan[tis] ore“ 2 eilutėje reiškia velnią ir jo nepaliaujamą įtaką visame pasaulyje.
Kaip, pagal 1–2 eilutes, Paulius apibūdino kitataučius prieš jų atsivertimą? (Mokinių atsakymus surašykite lentoje stulpelyje po antrašte „Kitataučiai“.)
Kaip, pagal 3 eilutę, Paulius apibūdino save ir žydus prieš jų atsivertimą? (Mokinių atsakymus surašykite lentoje po antrašte „Žydai“.)
Atkreipkite dėmesį, kad kitataučiai, kaip ir žydai, buvo dvasiškai mirę, arba dėl savo nuodėmių atsiskyrę nuo Dievo (žr. 1 eilutė).
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Efeziečiams 2:4–6. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, kokios dvasinės būsenos buvo kitataučiai ir žydų šventieji po atsivertimo.
Kaip Paulius apibūdino šventuosius po jų atsivertimo? (Viešpats prikėlė juos iš jų dvasinės mirties ir nuodėmingos būsenos. Priminkite mokiniams, kad mes tai vadiname dvasiniu užgimimu [žr. Mozijo 27:24–26].)
Pakvieskite kelis mokinius garsiai perskaityti Efeziečiams 2:7–10. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, kas šį kitataučių ir žydų virsmą padarė įmanomą.
Kodėl įvyko šis abiejų šventųjų grupių pasikeitimas? (Per Jėzaus Kristaus malonę.)
Kokios tiesos galime pasimokyti iš šių eilučių apie tai, kas dėl Jėzaus Kristaus malonės tampa įmanoma visiems Dievo vaikams? (Mokiniams baigus atsakinėti, lentoje užrašykite tokį principą: Dėl Jėzaus Kristaus malonės visa žmonija gali būti išgelbėta per tikėjimą Juo.)
Atkreipkite dėmesį, kad Paulius pabrėžė, jog mes negalime būti išgelbėti tik savo darbais, kad ir kokie geri tie darbai būtų (žr. 8–9 eilutes). Kad padėtumėte mokiniams geriau suprasti aukščiau atpažintą tiesą, pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti šį prezidento Dyterio F. Uchtdorfo iš Pirmosios Prezidentūros teiginį:
Paveikslėlis
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas
„Kadangi visi esame „nusidėję ir stokojame Dievo garbės“ [Romiečiams 3:23] ir „niekas nešvarus negali įeiti į Dievo karalystę“ [1 Nefio 15:34], visi esame neverti sugrįžti Dievo akivaizdon. […]
Mes negalime pelnyti bilieto į dangų; kelią užkerta teisingumo reikalavimai, kurių patys negalime patenkinti.
Tačiau niekas neprarasta.
Dievo malonė yra mūsų didžiausia ir amžina viltis.
Per Jėzaus Kristaus auką malonės planas patenkina teisingumo reikalavimus [žr. Almos 42:15] „ir sukuria pagrindą žmonėms turėti tikėjimą atgailai“ [Almos 34:15].
Net jei mūsų nuodėmės būtų raudonos, jos gali tapti baltos kaip sniegas [žr. Izaijo 1:18]. Dėl to, kad mūsų mylimas Gelbėtojas „atidavė save kaip išpirką už visus“ [1 Timotiejui 2:6], mums yra atvertas kelias į Jo amžinąją karalystę [žr. 2 Petro 1:11].
Vartai yra atrakinti! […]
Kad galėtume paveldėti šią šlovę, reikia daugiau nei atrakintų vartų, mes turime įeiti pro vartus su nuoširdžiu ketinimu keistis – taip smarkiai pasikeisti, kad Raštuose tai apibūdinama taip: „užgimti iš Dievo, atsiversti iš savo pasaulietinės ir puolusios būsenos į teisumo būseną, būdami išpirkti Dievo, tapdami jo sūnumis ir dukromis“ [Mozijo 27:25]. […]
Malonė yra Dievo dovana, o mūsų troškimas paklusti kiekvienam Dievo įsakymui – tai mūsų, mirtingųjų, rankos ištiesimas priimti tą šventą dovaną iš mūsų Dangiškojo Tėvo“ („Malonės dovana“, 2015 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Kaip tikėjimo į Jėzų Kristų rodymas ir atgailavimas už savo nuodėmes padeda mums gauti malonės dovaną?
Paveikslėlis
fragmentas, Jeruzalės šventyklos modelis
Kad padėtumėte mokiniams suprasti žydų santykių su kitataučiais prieš tai, kai Evangelija buvo skelbiama Dievo vaikams, istorinį kontekstą parodykite šį išorinės šventyklos Jeruzalėje kiemo „pertvaros“ paveikslėlį (žr. Efeziečiams 2:14) (arba pakvieskite mokinius Biblijos nuotraukose, Triknygėje, susirasti 9 nuotrauką „Herodo šventykla“). Paaiškinkite, kad nesudariusiems sandoros su Viešpačiu kitataučiams buvo uždrausta įžengti į šventesnes šventyklos dalis už šios pertvaros; nes jie buvo laikomi ateiviais ir svetimais (žr. Efeziečiams 2:19). Prieš Petrui gaunant apreiškimą, kad Evangelija turi būti skelbiama kitataučiams, fizinė šventyklos pertvara simbolizavo dvasinę atskirtį, kuri buvo tarp žydų ir kitataučių.
Pakvieskite kelis nuo klasės atskirtus mokinius paeiliui garsiai perskaityti Efeziečiams 2:12–15. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, ką Gelbėtojas padarė su siena, skyrusia žydus nuo kitataučių. Atkreipkite dėmesį, kad žodis priešiškumas reiškia „antagonizmą, opoziciją, neapykantą” (Raštų rodyklė, „Priešiškumas“, scriptures.lds.org).
Kas suvienijo kitataučius su žydais? (Per Kristaus kraują buvo nugriauta menama siena, dvasiškai skyrusi žydus nuo kitataučių, ir jie visi tapo „vien[u] nauj[u] žmogu[mi]“ [Efeziečiams 2:15], arba suvienytu kūnu Kristuje. Lentoje užrašykite tokią tiesą: Ateidami pas Jėzų Kristų ir priimdami Jo malonę, mes susivienijame su Dievo šventaisiais.)
Paimkite juostą arba virvę, skyrusią mokinius, ir pakvieskite atskirtus mokinius prisijungti prie likusių klasės mokinių. Paraginkite mokinius, vaizduojančius žydus, pakviesti atskirtus mokinius atsisėsti šalia jų.
Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Efeziečiams 2:16–19. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti frazių, kurios dar labiau pabrėžia tiesą, kad ateidami pas Jėzų Kristų ir priimdami Jo malonę galime susivienyti su Dievo šventaisiais.
Kokias radote frazes, pabrėžiančias tiesą, kad ateidami pas Jėzų Kristų ir priimdami Jo malonę galime susivienyti su Dievo šventaisiais?
Pagalvokite, kodėl, jūsų manymu, mums yra svarbu suprasti ir taikyti šią tiesą Bažnyčioje šiandien?
Kaip mes galime padėti kitiems tapti ar vėl pasijausti ne nepažįstamais, o „bendrapiliečiai[s]“ Bažnyčioje (19 eilutė)?
Kada kas nors padėjo jums pasijusti bendrapiliečiu su šventaisiais, o ne nepažįstamuoju? Kada jūs bandėte padėti kam nors taip pasijusti?
Paprašykite vieno mokinio garsiai perskaityti Efeziečiams 2:20–22. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, ko Paulius mokė apie tai, kas yra Bažnyčios pamatas.
Kokios tiesos Paulius moko šiose eilutėse apie Viešpaties Bažnyčios struktūrą? (Mokiniai gali pasakyti kitais žodžiais, tačiau padėkite jiems atpažinti, kad Viešpaties Bažnyčia yra pastatyta ant apaštalų ir pranašų pamato su kertiniu akmeniu Jėzumi Kristumi.)
Kas yra kertinis akmuo? (Tai yra didžiulis akmuo, dedamas pamatų kampe, kad suteiktų tvirtumą ir stabilumą visam pastatui.)
Paveikslėlis
kertinis akmuo
Nupieškite paprastą kertinio akmens, jungiančio dvi sienas, piešinį.
Kodėl Jėzus Kristus yra Bažnyčios pagrindinis „kertinis akmuo“? Kas, pagal 21 eilutę, nutinka su likusia Bažnyčios dalimi šio kertinio akmens dėka?
Kaip apaštalai ir pranašai sudaro likusią Bažnyčios pamato dalį?
Kaip šie pamatai suteikia stabilumą Bažnyčiai ir apsaugo ją nuo velnio atakų?
Paulius išreiškia savo norus efeziečiams šventiesiems
Apibendrinkite Efeziečiams 3:1–16, paaiškindami, kad apaštalas Paulius skelbė apie Jėzų Kristų ir mokė, kad per Jį kitataučiai gali tapti „paveldėtojai[s]“ (6 eilutė) kartu su Izraeliu bei Dievo pažadų dalininkais.
Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Efeziečiams 3:14–19. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, ko dar Paulius troško, kad šventieji žinotų ir jaustų.
Ką, pasak šių eilučių, Paulius norėjo, kad šventieji žinotų ir jaustų?
Lentoje užrašykite tokią tiesą: Apaštalai ir pranašai siekia padėti Dievo vaikams pažinti ir jausti Jėzaus Kristaus meilę.
Parodykite Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo nuotrauką iš naujausio Ensign arba Liahonos numerio, skirto visuotinei konferencijai.
Kaip apaštalai ir pranašai siekia padėti Dievo vaikams pažinti ir jausti Jėzaus Kristaus meilę mūsų dienomis?
Kada jums apaštalų ir pranašų mokymai padėjo geriau suprasti ir pajausti Jėzaus Kristaus meilę?
Pabaikite paliudydami apie pamokoje aptartas tiesas ir pakvieskite mokinius jas taikyti.
Komentarai ir kontekstas
Efeziečiams 2:8–10. „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą … geriems darbams“
„Paulius Laiško efeziečiams 2:8–10 kalbėjo apie ryšį tarp malonės, tikėjimo ir gerų darbų. Galiausiai išgelbėjimas ateina pasikliaunant Jėzaus Kristaus, o ne savo, darbais. Paulius Jėzaus Kristaus pasekėjus vadino „[Dievo] kūrin[iais], sutvert[ais] Kristuje Jėzuje geriems darbams“ (Efeziečiams 2:10). Tai pabrėžia Viešpaties, o ne mūsų pačių, darbo svarbą ir moko, kad mūsų gebėjimas atlikti gerus darbus kyla iš pasikeitimo, kurį atneša mūsų pasikeitimas, įvykęs per Jėzaus Kristaus malonę, kai mes kreipiamės į Jį su tikėjimu (taip pat žr. 1 Korintiečiams 15:10 ir Filipiečiams 2:13)“ (New Testament Student Manual [Church Educational System manual, 2014], 425).
Vyresnysis Briusas R. Makonkis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino:
„Išgelbėjimas visomis savo formomis, rūšimis ir laipsniais ateina per Dievo malonę. Tai reiškia, kad dėl savo meilės, gailestingumo ir nuolaidumo Dievas, mūsų Tėvas, sukūrė planą ir išsigelbėjimo būdą, kuris „įgyvendin[tų] žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“. (Mozės 1:39.) Įgyvendindamas šį planą Jis siuntė savo Viengimį Sūnų į pasaulį įvykdyti begalinės ir amžinosios apmokančios aukos. […]
Todėl žmonės yra išgelbėti tik per malonę, t. y. jie bus prikelti; jie yra išgelbėti per malonę ir paklusnumą, t. y. įgydami amžinąjį gyvenimą. Evangelijos planas yra išgelbėti žmones celestialinėje karalystėje, todėl Paulius moko apie išgelbėjimą malone per tikėjimą, paklusnumą, Kristaus priėmimą ir įsakymų laikymąsi. Nefis rašo: „Susitaiky[kite] su Dievu; nes žinome, kad esame išgelbėjami malone po to, kai mes padarėme viską, ką galime“ (2 Nef 25:23), o Moronis sako: „Ateikite pas Kristų ir tobulėkite jame, ir atsisakykite visokios bedievystės; ir jeigu atsisakysite visokios bedievystės ir mylėsite Dievą visa savo galia, protu, stiprybe, tada jums pakaks jo malonės, tad per jo malonę būsite tobuli Kristuje“ (Moronio 10:32)“ (Doctrinal New Testament Commentary, 3 vols. [1965–1973], 2:498–499).
Vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo kalbėjo apie Bažnyčios struktūrą:
„Naujojo Testamento laikais, Mormono Knygos laikais ir dabartiniais laikais šie pareigūnai yra tarsi tikrosios Bažnyčios pamatiniai akmenys, susitelkę aplinkui pagrindinį kertinį akmenį, „mūsų Išpirkėjo, kuris yra Kristus, Dievo Sūnus, uolą“ [Helamano 5:12]. […] Toks pagrindas Kristuje buvo ir visada bus apsauga, kai „velnias pasiųs savo galingus vėjus, taip, savo strėles su viesulu, taip, kada visa jo kruša ir jo galinga audra daužysis į jus” (“Pranašai, regėtojai ir apreiškėjai”, 2004 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Frazė „darniai auga“ Efeziečiams 2:21 pateikia svarbią pamoką apie vienybę Bažnyčioje. Nerasime dviejų idealiai vienodų akmens blokelių, sudarančių konstrukciją, dauguma yra skirtingų dydžių ir formų. Tačiau sudarydami konstrukciją jie yra „darniai [suaugę]“. Taip pat nėra dviejų idealiai vienodų Bažnyčios narių, tačiau visi kartu „darniai auga“ sudarydami Viešpaties Bažnyčią.