Pauliaus Laiško efeziečiams studijų įvadas
Kodėl verta studijuoti šį laišką?
„Laiškas efeziečiams yra skirtas visam pasauliui, žydams ir kitataučiams, vyrams ir žmonoms, tėvams ir vaikams, šeimininkams ir tarnams. Tai buvo Dievo valia Pauliaus laikais; tai įkvėpimo balsas mūsų laikais; tai universalus ir visiems pritaikytas laiškas.
[…] Tai vienas geriausių Pauliaus raštų ir yra dokumentas, kuriame kalbama apie pagrindus, Dievo Evangeliją visoje jos išgelbėjimo šlovėje“ (Doctrinal New Testament Commentary, 3 vols. [1965–1973], 2:489).
Laiško efeziečiams studijavimas gali mokinius įkvėpti atidėti į šoną šio pasaulio dalykus ir padėti jiems augti dvasiškai bei išmokti aktyviau siekti vienybės ir bičiulystės Bažnyčioje.
Kas parašė šį laišką?
Laišką efeziečiams parašė apaštalas Paulius (žr. Efeziečiams 1:1).
Kada ir kur jis buvo parašytas?
Paulius teigia, kad tuo metu, kai rašė Laišką efeziečiams, buvo kalinys (žr. Efeziečiams 3:1; 4:1; 6:20). Laiškas efeziečiams galėjo būti parašytas Pauliaus pirmojo įkalinimo metu Romoje apie 60–62 m. po Kr. (žr. Raštų rodyklę, „Pauliaus laiškai“, scriptures.lds.org). Tuo metu Pauliui buvo skirtas namų areštas, tačiau jis galėjo priiminėti svečius ir mokyti Evangelijos (žr. Apaštalų darbų 28:16–31).
Kam šis laiškas parašytas ir kodėl?
Karaliaus Jokūbo Biblijos versijoje, Efeziečiams 1:1 rašoma, kad Laiškas efeziečiams skirtas „šventiesiems, esantiems Efeze“. Tačiau senuosiuose Laiško efeziečiams rankraščiuose nėra žodžių „esantiems Efeze“. Todėl įmanoma, kad Paulius laišką parašė nebūtinai konkrečiai efeziečiams, bet kelioms šventųjų bendruomenėms, įskaitant ir buvusias Efeze. Efezas buvo pagrindinė vieta, kur buvo apsistojęs Paulius savo trečiosios misionieriškos kelionės metu (žr. Apaštalų darbų 19:9–10; 20:31), ir jis labai rūpinosi šiais žmonėmis (žr. Apaštalų darbų 20:17, 34–38).
Šiame laiške Paulius kreipiasi į kitataučius Bažnyčios narius (žr. Efeziečiams 2:11), kurie tikriausiai buvo neseniai atsivertę (žr. Efeziečiams 1:15). Jis rašė, kad padėtų ugdyti jau esamų narių dvasingumą ir liudijimus. Jo pagrindinis tikslas buvo padėti tiems atsivertusiesiems augti jų dvasiniame Dievo ir Bažnyčios pažinime (žr. Efeziečiams 1:15–18; 3:14–19); skatinti vienybę, ypač tarp žydų ir kitataučių šventųjų (žr. Efeziečiams 2:11–22; 4:1–16; 5:19–6:9), ir raginti šventuosius atsilaikyti prieš blogio jėgas (žr. Efeziečiams 4:17–5:18; 6:10–18). Daugelis šventųjų Efeze gyveno pakankamai teisiai, kad būtų užantspauduoti amžinajam gyvenimui (žr. Efeziečiams 1:13; Bruce R. McConkie, Doctrinal New Testament Commentary, 2:493–494).
Kokie yra išskirtiniai šio laiško bruožai?
Laiške efeziečiams yra aprašyta daugelis pastarųjų dienų šventiesiems gerai pažįstamų mokymų ir idėjų, tokių kaip išankstinis įšventinimas, laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpis, Šventoji Pažado Dvasia, pranašų ir apaštalų svarba, vienos tikros ir vieningos Bažnyčios idėja, taip pat įvairios pareigybės, pašaukimai bei funkcijos Bažnyčios organizacijoje. Laiške taip pat yra keletas didingiausių mokymų apie šeimą, sutinkamų visuose Raštuose.
Laiško planas
Efeziečiams 1:1–4:16 Paulius rašo apie šventųjų išankstinį įšventinimą Evangelijai gauti; laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpį; užantspaudavimą Šventąja Pažado Dvasia; išgelbėjimą malone; kitataučių ir žydų šventųjų suvienijimą Bažnyčioje; vieną Viešpatį, vieną tikėjimą, vieną krikštą; Bažnyčios tikslą ir Bažnyčios organizaciją, pastatytą ant apaštalų ir pranašų pamato su kertiniu akmeniu Jėzumi Kristumi. Paulius moko, kad Dievas laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpiu visa suvienys Kristuje.
Efeziečiams 4:17–6:24 Paulius ragina šventuosius tikrąją doktriną taikyti savo kasdieniame gyvenime. Jis ragina juos atsižadėti senojo žmogaus (ankstesnių nuodėmių) ir apsivilkti nauju žmogumi, kuriuo jie tapo per Kristų. Jis duoda patarimus žmonoms, vyrams, vaikams, tėvams, tarnams, šeimininkams ir bendruomenėms. Jis ragina šventuosius „apsiginkluo[ti] visais Dievo ginklais“ (Efeziečiams 6:11).