136 pamoka. Hebrajams 5–6

136 pamoka

Hebrajams 5–6

Įvadas

Paulius mokė, kad tie, kuriems suteikiama kunigystė, turi būti pašaukti Dievo ir kad Jėzus Kristus buvo „Dievo [pašauktas būti] vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu“ (Hebrajams 5:10). Paulius ragino Bažnyčios narius turėti uolumo, tikėjimo, kantrybės ir vilties laukiant Dievo pažadų išsipildymo.

Pasiūlymai, kaip mokyti

Hebrajams 5

Paulius moko, kad tie, kurie gauna kunigystę, turi būti pašaukti Dievo

Prieš pamoką ant atskirų popieriaus lapelių užrašykite šias pareigas: Gydytojas ir Teisėsaugos pareigūnas. Pakvieskite du mokinius ateiti prieš klasę ir įteikite jiems po vieną iš tų popieriaus lapelių. Paskui užduokite šiuos klausimus:

Nors šie mokiniai turi kortelę su tinkamomis pareigomis, kas jums neduotų ramybės, jei [pasakykite vardą mokinio, turinčio lapelį „Gydytojas“] norėtų operuoti jus po nelaimingo atsitikimo?
Kaip reaguotumėte, jei [pasakykite vardą mokinio, turinčio lapelį „Teisėsaugos pareigūnas“] bandytų skirti jums baudą?
Kodėl jūs prieštarautumėte ir nepasitikėtumėte šiais mokiniais, norinčiais veikti pagal pareigas, kurias jie patys sau pasiskyrė? (Šie mokiniai neturi įgaliojimo ir gebėjimų atlikti šias užduotis.)

Paaiškinkite, kad taip, kaip visuomenė nustatė būtinas kvalifikacijas ir būdus, kaip gauti įgaliojimus tam tikroms pareigoms vykdyti, taip ir Dievas nustatė privalomas savybes (tokias kaip ištikimybė bei vertumas) ir būdus, kaip gauti Jo įgaliojimą tam tikroms pareigoms Jo Bažnyčioje vykdyti. Pakvieskite mokinius studijuojant Hebrajams 5 skyrių ieškoti Dievo įsteigto modelio, kaip gauti tą įgaliojimą.

Priminkite mokiniams, kad, kaip rašoma Hebrajams 4:14–16, Paulius apibūdino Gelbėtoją kaip „didį vyriausiąjį kunigą“ (14 eilutė). Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Hebrajams 5:1–3. Likusiųjų paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, ko Paulius mokė apie aukštojo kunigo vaidmenį tarp izraelitų.

Koks buvo aukštojo kunigo vaidmuo tarp izraelitų?

Paaiškinkite, kad šiose eilutėse minima vyriausiojo kunigo pareigybė pagal Mozės įstatymą buvo pirmininkaujantis Aarono kunigijos vadovas. Aaronas, Mozės brolis, buvo „pirmasis Aarono tvarkos aukštasis kunigas“. Pareigybė buvo paveldima. Mirus Aaronui, aukštasis kunigas buvo renkamas iš Aarono ir jo sūnų pirmagimių. Aukštasis kunigas dažniausiai tarnaudavo visą likusį savo gyvenimą, bet galiausiai ši pareigybė buvo perimta nedorėlių. „Aukštieji kunigai buvo netinkamai paskiriami ir nušalinami pagal Herodo ir į jį panašių romėnų pageidavimą. Atlikdami šias pareigas laikotarpiu tarp 37 m. prieš Kr. ir 68 m. po Kr. tarnavo 28 įvairūs vyrai“ (Bible Dictionary, „High priest“).

Pakvieskite mokinį garsiai perskaityti Hebrajams 5:4. Paprašykite mokinių sekti skaitomą tekstą ir surasti, kaip buvo renkamas aukštasis kunigas.

Kaip buvo renkamas aukštasis kunigas?

Kad padėtumėte mokiniams suprasti, kaip Aaronas buvo pašauktas Dievo (žr. 4 eilutę), pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Išėjimo 28:1. Prieš mokiniui pradedant skaityti šią eilutę, paaiškinkite, kad čia aprašytas Dievo ir Mozės bendravimas ant Sinajaus kalno.

Kaip Aaronas buvo Dievo pašauktas ir įšventintas į kunigystę?
Kodėl svarbu, kad Viešpats davė nurodymus Mozei, o ne kam nors kitam? (Mozė buvo pranašas ir todėl turėjo įgaliojimą gauti tokį apreiškimą ir prižiūrėti kunigystės naudojimą žemėje.)
Ko reikia, kad kas nors būtų įšventintas į kunigystę? (Mokiniai gali atsakyti įvairiai, tačiau pasirūpinkite, kad jie suprastų tokią tiesą: Tie, kurie yra įšventinami į kunigystę, turi būti pašaukti Dievo per apreiškimą Jo įgaliotiems tarnams. Galite paaiškinti, kad šiandien Bažnyčioje įgalioti kunigystės vadovai dėl įšventinimo kalbasi su kiekvienu kandidatu ir siekia Šventosios Dvasios vadovavimo, kad nustatytų, ar kandidatas yra pasiruošęs ir vertas būti įšventintas į kunigystę. Taip pat žr. Jono 15:16.)
Kaip ši tiesa susijusi su žmonių pašaukimu tarnauti į kitas pareigas Bažnyčioje?

Paprašykite vieno mokinio garsiai perskaityti penktąjį tikėjimo teiginį. Kitų mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, kaip Hebrajams 5:4 rasta tiesa atsispindi penktajame tikėjimo teiginyje. Paaiškinkite, kad pranašystė reiškia apreiškimą.

Kas dar, pagal šį tikėjimo teiginį, turi nutikti tiems, kuriems yra suteikiamas įgaliojimas „Evangelijai skelbti ir jos apeigoms atlikti“?

Paveikslėlis

Mozė suteikia Aaronui kunigystę

Parodykite paveikslėlį „Mozė suteikia Aaronui kunigystę“ (Evangelijos paveikslų knyga [2009], 15 pav.; taip pat žr. LDS.org). Paminėkite, kad ir Senajame, ir Naujajame Testamentuose rašoma, kad pranašai, turintieji kunigystę ir Evangelijos mokytojai savo pašaukimus gavo per kunigystę turinčiųjų, kurie yra įgalioti, rankų uždėjimą (žr. Skaičių 27:18–23; ApD 6:6; 13:2–3; 1 Timotiejui 4:14).

Kuo žmonių pašaukimo tarnystėn Bažnyčioje procesas šiandien panašus į Raštuose pateikiamą modelį?
Kodėl svarbu žinoti, kad kunigystės įgaliojimas gali būti suteiktas tik tokiu būdu?

Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Hebrajams 5:5–6. Paprašykite, kad likusieji, sekdami skaitomą tekstą surastų, kas Gelbėtojui suteikė Jo įgaliojimą. Pabrėžkite, kad 5 eilutėje cituojama Psalmyno 2:7, o 6 eilutėje – Psalmyno 110:4.

Kas suteikė įgaliojimą Gelbėtojui? (Dangiškasis Tėvas.)
Kokia Jėzaus Kristaus kunigystė? (Melchizedeko kunigystė. Paminėkite, kad pradžioje kunigystė buvo pavadinta pagal Gelbėtoją [žr. DS 107:2–4].)

Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Hebrajams 5:7–10. Klasės paprašykite sekti skaitomą tekstą ir išsiaiškinti, kuo tapo Jėzus Kristus. Paaiškinkite, kad Hebrajams 5:7–8 Melchizedeką apibūdina kaip kunigą ir karalių, gyvenusį Abraomo laikais. Kadangi Melchizedekas buvo Kristaus pavaizdas, šios eilutės taip pat susijusios su Gelbėtoju (žr. Bruce R. McConkie, Doctrinal New Testament Commentary, 3 vols. [1965–1973], 3:157).

Kuo, pasak Hebrajams 5:9, tapo Gelbėtojas?
Kokiu būdu Jėzus Kristus yra „amžinojo išganymo priežasti[s]“ visiems, kurie paklūsta Jam?

Apibendrinkite Hebrajams 5:11–14, paaiškindami, kad Paulius išreiškė troškimą apie tai mokyti daugiau, tačiau pasakė, jog žmonės stokoja dvasinio supratingumo ir brandumo, kad suvoktų sudėtingesnius dalykus.

Hebrajams 6

Šventieji raginami ugdyti uolumą, tikėjimą, kantrybę ir viltį laukiant Dievo pažadų išsipildymo

Kokius palaiminimus pažadėjo Dievas savo vaikams? Pateikite pavyzdžių. (Galimi atsakymai: ramybė, laimė, atlaidumas, atsakymas į maldas, patriarchalinio palaiminimo palaimos, prikėlimas ir amžinasis gyvenimas. Paminėkite, kad kai kurie iš šių palaiminimų priklauso nuo mūsų pasirinkimų.)
Kokiose situacijose galime suabejoti, ar kada sulauksime tam tikro pažadėtojo palaiminimo?

Pakvieskite mokinius savo Raštų studijavimo žurnale arba ant popieriaus lapo parašyti, kurio iš pažadėtųjų palaiminimų jie nekantrauja sulaukti. Pakvieskite juos Hebrajams 6 skyriuje ieškoti tiesų, kurios gali jiems padėti gauti Dievo pažadėtuosius palaiminimus.

Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Hebrajams 6:1–3. Kitų mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, ko Paulius mokė šventuosius, dėl ko jie turėtų darbuotis. Paminėkite tai, kad Džozefo Smito Vertimo Hebrajams 6:1 (Raštų rodyklėje) teigiama: „Todėl nepalikdami Kristaus doktrinos principų“ (kursyvas pridėtas). O Džozefo Smito Vertimo Hebrajams 6:3 (Raštų rodyklėje) teigiama: „Ir mes toliau žengsime į tobulumą, jei Dievas leis.“

Dėl ko, pasak 1 eilutės, Paulius mokė šventuosius darbuotis? (Paaiškinkite, kad tobulas reiškia „išbaigtas, be trūkumų, galutinai išsivystęs. […] Tikri Kristaus pasekėjai gali tapti tobuli per jo malonę ir apmokėjimą“ [Raštų rodyklė, „Tobulas“, raštai.lds.org].)
Kokios šiose eilutėse paminėtos doktrinos suformuoja pamatą, ant kurio turėtume statyti darbuodamiesi tobulumo link?

Apibendrinkite Hebrajams 6:4–8, paaiškindami, kad Paulius apibūdino pražūties sūnus, kurie turi tobulą Dievo pažinimą, tačiau nusisuka nuo šios tiesos, maištauja prieš Gelbėtoją ir atsisako atgailauti (taip pat žr. DS 29:44–45; 76:31–38). Paulius šiuos žmones palygino su ištikimais šventaisiais, į kuriuos jis kreipėsi šiuo laišku.

Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Hebrajams 6:9–10 ir rasti, dėl ko Paulius gyrė hebrajų šventuosius. Paprašykite mokinių papasakoti, ką rado.

Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Hebrajams 6:11–15. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, ko šventųjų prašė Paulius.

Ko šventųjų prašė Paulius?

Paaiškinkite, kad frazė „rodyt[i] ankstesnį uolumą, idant ištobulintų viltį iki galo“ (11 eilutė) reiškia būti stropiems, iki kol gausime Dievo pažadėtuosius palaiminimus.

Kodėl Abraomas buvo uolumo, tikėjimo ir kantrybės pavyzdys siekiant Dievo pažadėtųjų palaiminimų?
Kokio principo galime išmokti apie tai, ką turime daryti, kad paveldėtume Dievo pažadėtuosius palaiminimus? (Mokiniai gali atsakyti savais žodžiais, tačiau jų atsakymuose turėtų atsispindėti toks principas: Per uolumą iki galo, tikėjimą Jėzumi Kristumi ir kantrybę mes galime paveldėti Dievo pažadėtus palaiminimus. Užrašykite šį principą lentoje.)

Lentoje pabraukite žodžius uolumą, tikėjimą ir kantrybę. Paprašykite mokinių apibūdinti šiuos žodžius savo sąsiuviniuose arba Raštų studijavimo žurnaluose. Skirkite pakankamai laiko, po to paprašykite kelių mokinių perskaityti, ką jie parašė.

Kokių sunkumų gali kilti rodant šias savybes?
Kaip manote, kodėl mums reikia šių savybių žengiant tobulumo link? (Žr. Hebrajams 6:1.)
Ar esate sulaukę pažadėtojo palaiminimo per uolumą, tikėjimą Jėzumi Kristumi ir kantrybę?

Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Hebrajams 6:16–20. Kitų mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, ko Paulius mokė apie viltį ir Dievo pažadus. Gali tekti paaiškinti, kad žodis nekintami (18 eilutėje) reiškia nesikeičiantys.

Kokios tiesos galime pasimokyti iš Pauliaus mokymų apie viltį? (Mokiniai gali atsakyti įvairiai, tačiau žiūrėkite, kad jie atpažintų šią tiesą: Mūsų viltis dėl Dievo pažadų yra dvasinis mūsų sielų inkaras. Šią tiesą užrašykite lentoje.)

Raštuose vartojamas terminas viltis reiškia „pažadėtų palaiminimų už teisumą tvirtas tikėjimasis ir troškimas“ (Raštų rodyklė, „Viltis“, raštai.lds.org).

Kodėl, remiantis Pauliaus mokymais apie Dievą 17–18 eilutėse, galime pasitikėti Dievo pažadais?
Kaip mūsų viltis Dievo pažadais gali padėti mums būti uoliems bei kantriems ir išlaikyti tikėjimą, ypač kai susiduriame su išbandymais?

Paveikslėlis

inkaro piešinys

Pakvieskite kurį nors mokinį lentoje nupiešti inkarą.

Kokia laivo inkaro paskirtis?
Kaip jūsų viltis dėl Dievo pažadų buvo dvasinis jūsų inkaras?

Paskatinkite mokinius užsibrėžti tikslą dar labiau ugdyti uolumą, tikėjimą, kantrybę ir viltį. Galite paskatinti juos pradėti nuo vienos iš šių savybių ugdymo plano sudarymo, o tada susitelkti ugdant kitą savybę. Paraginkite juos taikyti tai, ką užsirašė.

Komentarai ir kontekstas

Hebrajams 5:4. Kunigystės suteikimas

Pranašas Džozefas Smitas mokė:

„Mes tikime, kad niekas negali Jėzaus Kristaus vardu per Evangeliją teikti išgelbėjimo žmonių sieloms, jei jis neįgaliotas Dievo per apreiškimą, arba neįšventintas to, kurį Dievas pasiuntė apreiškimu. […] Hebrajams 5:4 [rašoma]: „Ir niekas pats nepasiima tos garbės, vien tik tas, kuris Dievo šaukiamas, kaip Aaronas“. Ir aš paklausčiau: kaip Aaronas buvo pašauktas, jei ne apreiškimu?“ (Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas [2010], p. 106; taip pat žr. DS 42:11).

Hebrajams 5:7–8. Jėzus Kristus ir Melchizedekas

Vyresnysis Briusas R. Makonkis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino:

„[Hebrajams 5 skyriaus] 7 ir 8 eilutėse kalbama tiek apie Melchizedeką, tiek apie Kristų, nes Melchizedekas buvo Kristaus pavaizdas, o jo tarnystė nusakė ir parodė pirma laiko mūsų Viešpaties tarnystę, panašiai kaip tai parodė ir Mozės tarnystė. (Pakartoto Įstatymo 18:15–19; Apaštalų darbų 3:22–23; [3 Nefio 20:23; Džozefas Smitas – Istorija 1:40].) Nors šių eilučių, ypač 7 eilutės, žodžiai iš esmės pasakoja apie Melchizedeką, jie tiek pat, gal net labiau, tinka gyvenimui ir tarnystei to, per kurį buvo išpildyti visi Melchizedekui duoti pažadai“ (Doctrinal New Testament Commentary, 3vols. [1965–1973], 3:157).

Hebrajams 6:4–8. „Jie sau [ir vėl] kryžiuoja Dievo Sūnų“

Vyresnysis Briusas R. Makonkis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino:

„Neatleistiną nuodėmę sudaro pakartotinis Dievo Sūnaus nukryžiavimas sau ir Jo išstatymas viešai paniekai. (Hbr 6:4–8; DS 76:34–35.) Kad atliktų tokį neatleistiną nusikaltimą, žmogus turi priimti Evangeliją, įgyti visą Kristaus dieviškumo pažinimą per Šventosios Dvasios apreiškimą, o tada paneigti „naująją ir nesibaigiančią sandorą, per kurią jis buvo pašventintas, vadindamas tai nešventu dalyku ir rodydamas panieką Dvasios malonei.“ [Joseph Smith, History of the Church, 3:232.] […] Taip jis padaro žmogžudystę, pritardamas Viešpaties mirčiai, ir taip, turėdamas tobulą pažinimą apie tiesą, jis atvirai maištauja ir pastato save į padėtį, kurioje nukryžiuoja Kristų tobulai žinodamas, kad Jis buvo Dievo Sūnus. Tokiu būdu Kristus iš naujo nukryžiuojamas ir išstatomas viešai paniekai (DS 132:27)“ (Mormon Doctrine, 2nd ed. [1966], 816–817).