102 pamoka. Romiečiams 12–16

102 pamoka

Romiečiams 12–16

Įvadas

Paulius mokė Romoje gyvenančius Bažnyčios narius aukoti savo kūnus kaip gyvas aukas Dievui ir paklusti Dievo įsakymams. Paulius taip pat mokė šventuosius siekti taikos iškilus nesutarimams dėl asmeninių prioritetų. Baigdamas šį laišką, Paulius perspėjo dėl apgavikų.

Pasiūlymai, kaip mokyti

Romiečiams 12–13

Paulius moko šventuosius aukoti savo kūnus kaip gyvas aukas Dievui ir paklusti Dievo įsakymams

Į pamoką atsineškite du skirtingo dydžio indus ir puodelį vandens. Parodykite puodelį su vandeniu ir vieną indą.

Kaip pasikeis vandens forma, kai jį supilsiu į šį indą? (Jis įgaus indo formą.)

Įpilkite vandens į indą. Tada įpilkite vandens į kitą indą ir atkreipkite mokinių dėmesį, kad vanduo vėl įgijo indo formą.

Paaiškinkite, kad šiame pavyzdyje skystis simbolizuoja žmones, o indai – įvairius pasaulio įsitikinimus ir papročius.

Kokie pavojai kyla nuolat stengiantis taikytis prie pasaulio įsitikinimų ir papročių?

Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Romiečiams 12:1–2. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir rasti, ką Paulius kvietė daryti Bažnyčios narius Romoje.

Ką Paulius kvietė daryti tuos Bažnyčios narius?

Paaiškinkite, kad, maldaudamas Bažnyčios narių savo kūnus atiduoti kaip „gyvą auką“ (1 eilutė), Paulius palygino tai su Senojo Testamento laikų papročiu aukoti gyvūnus. Tie gyvūnai buvo Dievui paskirtos aukos.

Ką, jūsų manymu, turėjo omenyje Paulius, rašydamas „aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą [auką] Dievui“? (1 eilutė.) (Atsisakydami nuodėmingų geidulių Bažnyčios nariai turi save visiškai paskirti Dievui.)
Remdamiesi Laiško romiečiams 1–2 skyriuose užrašytais Pauliaus mokymais atsakykite, ką reiškia būti išteisintam? (Padėkite mokiniams įvardyti šią tiesą: Dievas tikisi, kad savo gyvenimą pašvęsime Jam ir nesitaikysime prie pasaulio. Šią tiesą užrašykite lentoje.)

Paaiškinkite, kad Laiško romiečiams 12–13 skyriuose Paulius mokė Bažnyčios narius daugybės principų, galinčių padėti jiems savo gyvenimą pašvęsti Dievui ir nesitaikyti prie pasaulio. Kad padėtumėte mokiniams išnagrinėti kelis iš šių principų, padalykite juos grupelėmis po tris. Išdalykite mokiniams popieriaus lapus su nurodymais lapo viršuje. (Prieš pamoką kiekviename lape apibraukite po vieną Raštų nuorodą. Visi kiekvienos grupės mokiniai turėtų gauti po lapą su apibraukta skirtinga nuoroda.)

Paveikslėlis

dalijamoji medžiaga

Naujasis Testamentas. Seminarijos mokytojo vadovėlis. 102 pamoka

Romiečiams 12:9–16

Romiečiams 12:17–21

Romiečiams 13:8–13

Perskaitykite lapo viršuje apibrauktą Raštų ištrauką.
Perskaitytose eilutėse pasirinkite vieną iš Pauliaus mokymų ir užrašykite jį toliau paliktoje vietoje. Taip pat aprašykite, kaip šio mokymo laikymasis padeda mums savo gyvenimą paskirti Dievui ir susilaikyti nuo taikymosi prie pasaulio. (Jei esate ne pirmas, gavęs tokį lapą, savo įžvalgomis papildykite tai, ką toliau parašė kiti, arba aprašykite kitą mokymą iš apibrauktų eilučių.)

Paaiškinkite mokiniams, kad užduočiai pagal lape pateiktus nurodymus atlikti jiems bus skirtos trys minutės. Po trijų minučių paprašykite jų savo lapą perduoti kitam savo grupelės nariui. Kartokite tai, kol visi mokiniai perskaitys ir pakomentuos visas tris Raštų ištraukas. Mokiniams turėtų sugrįžti tas lapas, nuo kurio jie pradėjo.

Skirkite jiems laiko perskaityti visus lape užrašytus komentarus. Paprašykite kelis mokinius papasakoti, ką jie sužinojo apie būdus savo gyvenimą paskirti Dievui ir susilaikyti nuo taikymosi prie pasaulio.

Paprašykite vieno mokinio garsiai perskaityti Romiečiams 13:14. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir rasti, ką Paulius patarė šventiesiems.

Ką, jūsų manymu, omenyje turėjo Paulius, sakydamas „apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi“?
Kaip Laiško romiečiams 12–13 skyriuose nagrinėti mokymai padeda mums tapti panašiems į Jėzų Kristų? (Mokiniams atsakius, pataisykite lentoje užrašytą teiginį, kad jis atrodytų taip: Jei savo gyvenimą pašvęsime Dievui ir nesitaikysime prie pasaulio, galėsime tapti panašesni į Kristų.)
Kaip Gelbėtojas parodė gyvenimo pašventimo Dievui ir nesitaikymo prie pasaulio pavyzdį?
Kaip mums išvengti taikymosi prie pasaulio standartų? (Galite pateikti konkrečių pavyzdžių, tokių kaip šabo dienos laikymasis, aprangos stilius arba, galbūt, ir požiūris į kultūrinius ir socialinius gyvenimo aspektus, prieštaraujančius Evangelijos principams.)

Paprašykite mokinių prisiminti kokį nors pažįstamą žmogų, kuris (arba kuri) stengiasi savo gyvenimą pašvęsti Dievui ir susilaiko nuo taikymosi prie pasaulio.

Apie kokį žmogų pagalvojote? Kodėl?
Kaip tas žmogus tapo panašesnis į Gelbėtoją?

Paprašykite mokinių Raštų studijavimo žurnale arba klasės užrašuose užrašyti vieną būdą, kaip jie savo gyvenimą galėtų paskirti Dievui ir susilaikyti nuo taikymosi prie pasaulio. Paraginkite mokinius taikyti tai, ką užsirašė.

Romiečiams 14:1–15:3

Paulius pataria Bažnyčios nariams vengti konfliktų asmeninių prioritetų klausimais

Paprašykite mokinių pakelti ranką, jeigu jų atsakymas į nors vieną iš toliau pateiktų klausimų bus teigiamas. Keletą klausimų galite pakeisti, kad jie geriau atspindėtų jūsų šalies kultūrą. Tai darydami pasirinkite pavyzdžius, akcentuojančius asmeninį pasirinkimą, o ne paklusnumą aiškiai apibrėžtiems įsakymams. Atsakymas į visus šiuos klausimus turėtų būti „taip“.

Ar pastarųjų dienų šventiesiems galima: 1) laikytis vegetariškos dietos? 2) valgyti šokoladą? 3) viešoje vietoje dėvėti šortus? 4) šabo dieną naudotis kompiuteriu? 5) dalyvauti šventėse, kurios remiasi kitų religijų tradicijomis ir kultūra?

Paaiškinkite, kad, nors kai ko yra aiškiai reikalaujama arba draudžiama Viešpaties įsakymais, visa kita yra palikta spręsti patiems pagal asmeninius nario prioritetus. Tai gali būti su pramogomis, apranga, maistu, šabo dienos laikymusi ir vaikams nustatytomis taisyklėmis šeimose susiję sprendimai. Viešpats davė standartus ir įsakymus, padedančius priimti teisingus sprendimus, pavyzdžiui tai, kad dėvimi šortai turi atitikti kuklumo standartus, bet kai kurie kiti sprendimai yra palikti narių nuožiūrai. Kartais nariai, priimdami sprendimus, remiasi su konkrečiomis situacijomis ir poreikiais susijusiais įkvėpimais.

Kai mokiniai studijuos Laiško romiečiams 14:1–15:3, paprašykite jų rasti, kaip Paulius mokė elgtis kilus nesutarimams Bažnyčioje dėl asmeninių prioritetų.

Apibendrinkite Laiško romiečiams 14:1–5, paaiškindami, kad Pauliaus laikais viena iš nesutarimų tarp Bažnyčios narių priežasčių buvo maitinimosi įpročiai. Vieni žmonės nebuvo išrankūs maistui. Kiti nevalgė mėsos ir vartojo tik daržoves, tebesilaikydami su maistu susijusių Mozės įstatymo taisyklių, net kai to laikytis nebuvo privaloma (žr. 2 eilutę). Be to, kai kurie Bažnyčios nariai tebesilaikė žydų tautos taisyklių, papročių ir švenčių.

Kaip manote, kokios problemos galėjo kilti Bažnyčioje nariams dėl šių dalykų priimant skirtingus sprendimus?

Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Romiečiams 14:3 ir rasti, iki ko skirtingi sprendimai dėl maisto, matyt, privedė kai kuriuos Bažnyčios narius.

Su kokiomis problemomis susidūrė Bažnyčios nariai? (Kai kurie Bažnyčios nariai teisė ir niekino kitus narius, pasirinkusius kitokius dalykus nei jie.)
Kaip manote, kodėl tai įvyko?

Lentoje užrašykite šias Raštų nuorodas: Romiečiams 14:10–13, 15, 21. Pakvieskite kelis mokinius paeiliui garsiai perskaityti šias eilutes. Paprašykite mokinių sekti skaitomą tekstą ir rasti, ko vengti mokė Paulius, kalbėdamas apie narių asmeninius prioritetus. Mokinio, kuris skaitys 15 eilutę, paprašykite taip pat perskaityti šią ištrauką iš Džozefo Smito Vertimo Laiško romiečiams 14:15: „Jei tavo brolis liūdi, kai tu valgai mėsą, valgydamas jau nebesielgi, kaip reikalauja meilė. Todėl valgydamas mėsą nepastūmėk į pražūtį to, už kurį mirė Kristus!“

Remdamiesi 13 eilutėje užrašytais Pauliaus mokymais pasakykite, kokio elgesio galime pasimokyti vengti dėl dalykų, nesusijusių su konkrečiais įsakymais? (Mokinių atsakymuose turėtų atsispindėti tokia tiesa: Neturime smerkti kitų žmonių sprendimų dėl dalykų, nesusijusių su konkrečiais įsakymais.)
Kodėl blogai, kai vieni Bažnyčios nariai žvelgia iš aukšto į kitus arba juos smerkia, kai šie priima kitokius sprendimus, nors joks įsakymas nereikalauja arba nedraudžia konkretaus elgesio?

Atkreipkite dėmesį į 13 eilutėje užrašytą frazę „nebeduoti broliui akstino nupulti“. Paaiškinkite, kad čia kalbama apie poveikį, dėl kurio besistengiantys tikėti Jėzų Kristų ir gyventi pagal Jo Evangeliją dvasiškai suklumpa arba atkrenta.

Kodėl dėl vienų Bažnyčios narių valgomo maisto kiti gali suklupti arba atkristi?
Ką Paulius patarė daryti Bažnyčios nariams, jei tai, ką jie valgo, dvasiškai žeidžia kitus? (Paulius patarė šventiesiems turėti omenyje, kad jų įpročiai gali paveikti kitus, ir būti pasirengusiems atsisakyti veiksmų, kurie kitus veda į dvasinį suklupimą.)
Ko galime pasimokyti iš Pauliaus nurodymų dėl mūsų veiksmų su konkrečiais įsakymais nesusijusių dalykų atžvilgiu? (Padėkite mokiniams įvardyti šią tiesą: Dėl dalykų, nesusijusių su konkrečiais įsakymais, turime atsižvelgti į tai, kad mūsų sprendimai gali paveiki kitus. Pastaba. Panaši tiesa bus išsamiau aptariama pamokoje, kurioje nagrinėjamas 1 Laiško korintiečiams 8 skyrius.)

Paprašykite vieno mokinio garsiai perskaityti Romiečiams 14:19. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, ko siekti Bažnyčios narius kvietė Paulius.

Kaip mūsų pastangos sekti Pauliaus patarimais dėl klausimų, susijusių su asmeniniais prioritetais, gali paveikti Bažnyčios narių santarvę ir bendrą tobulėjimą?

Priminkite mokiniams anksčiau pamokoje išvardytas asmeninių pasirinkimų sritis. Paprašykite mokinių nupasakoti, kaip tokiais atvejais Bažnyčios nariams sekti Pauliaus patarimu.

Romiečiams 15:4–16:27

Paulius baigia savo laišką romiečiams

Paaiškinkite, kad, artėdamas prie laiško pabaigos, Paulius Bažnyčios nariams davė kitą patarimą. Paprašykite kurio nors vieno mokinio garsiai perskaityti Romiečiams 15:4. Likusiųjų paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, ko Paulius mokė apie tikslą, dėl kurio buvo parašyti Raštai.

Ką iš 4 eilutės sužinome apie tikslą, dėl kurio buvo parašyti Raštai? (Mokinių atsakymuose turėtų atsispindėti tokia tiesa: Raštai buvo parašyti mums pamokyti ir suteikti vilties.)

Paaiškinkite, jog po to Paulius tą tiesą pailiustravo pacituodamas kelias Senojo Testamento eilutes, kad patikintų šventuosius, jog misionieriškas darbas tarp kitataučių vyksta pagal Dievo planą (žr. Romiečiams 15:9–2).

Apibendrinkite likusią Laiško romiečiams 15–16 skyrių dalį, paaiškindami, kad Paulius baigė laišką, aprašydamas savo pastangas skelbti Evangeliją. Jis taip pat perspėjo dėl tų, kurie kelia susiskaldymą, moko klaidingų doktrinų ir stengiasi suklaidinti kitus (žr. Romiečiams 16:17–18).

Pamoką baikite paliudydami apie joje aptartas tiesas.

Komentarai ir kontekstas

Romiečiams 12:1. „Auko[kite] savo kūnus kaip gyvą auką“

Prezidentas Raselas M. Nelsonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė, kokią auką galime aukoti Dievui:

„Mums vis dar įsakyta aukoti, bet neliejant gyvulių kraujo. Didžiausio pasiaukojimo pasiekiame, kai labiau pašventiname save. Tai darome paklusdami Dievo įsakymams. Taigi, paklusnumo ir aukos įstatymai yra neatsiejamai persipynę. […] Kai laikomės šių ir kitų įsakymų, mums atsitinka kažkas nuostabaus. Mes tampame drausmingi! Tampame mokiniais! Tampame šventesni – panašesni į mūsų Viešpatį!“ (“Lessons from Eve,” Ensign, Nov. 1987, 88).

Romiečiams 13:1–7. „[Būk] klusnus viešajai valdžiai“

Džozefo Smito Vertime Laiško romiečiams 13:1–7 rodo, kad šiose eilutėse užrašyti Pauliaus žodžiai taikytini ne tik pasaulietiniams, bet ir Bažnyčios vadovams. Pavyzdžiui, Džozefo Smito Vertime, Romiečiams 13:1, pranašas Džozefas Smitas pridėjo žodį „Bažnyčioje“: „Nes nėra valdžios Bažnyčioje, kuri nebūtų iš Dievo.“

Džozefo Smito Vertime, Romiečiams 13:4, žodis „kalaviją“ buvo pakeistas į „lazdą“. Ir žodis „mokesčius“ Džozefo Smito Vertime, Romiečiams 13:6, buvo pakeistas į „savo paaukojimus“.

Pauliaus patarimas „tebūna klusnus viešajai valdžiai“ (Romiečiams 13:1) atspindi dvyliktojo Tikėjimo teiginio principą: „Mes tikime, jog reikia paklusti karaliams, prezidentams, valdytojams bei valdininkams, paklūstant įstatymui, gerbiant ir palaikant jį.“ Pasaulietinę valdžią apibūdindamas, kaip „paskirtus Dievo“ ir „Dievo tarnautojus“ (Romiečiams 13:1, 6), Paulius pripažino, kad visi, esantys valdžioje, atsako prieš Dievą, ir jie turi tik tiek valdžios, kiek jiems suteikia Dievas (žr. Jono 19:11). Paulius taip pat priminė šventiesiems, kad, darydami gerus darbus, jie neturėtų baimintis jiems paskirtų vadovų galios. Bet, darydami gera, jie susilauks vadovų pagyrimo (žr. Romiečiams 13:2–4).

Romiečiams 14:1–15:3. Dalykai, dėl kurių nebuvo duota konkrečių įsakymų

Vyresnysis Dalinas H. Ouksas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo pareiškė, kad kai kuriais atvejais, užuot mokę konkrečių taisyklių, Bažnyčios vadovai ir mokytojai moko Evangelijos doktrinų ir principų. Tada jis pasakė štai ką:

„Mokytojai […] iš esmės turėtų atsisakyti konkrečių taisyklių ir jų taikymo mokymo. Pavyzdžiui, jie neturėtų mokyti jokių taisyklių, nusakančių, kas yra visa dešimtinė ir neturėtų pateikti sąrašo, ką daryti ir ko nedaryti švenčiant šabo dieną. Po to, kai mokytojas mokė doktrinos ir susijusių principų iš Raštų ir dabartinių pranašų, tokių konkrečių pritaikymų ar taisyklių nustatymas paprastai yra pačių asmenų ir šeimų pareiga“ (“Gospel Teaching,” Ensign, Nov. 1999, 79).

Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas iš Pirmosios Prezidentūros perspėjo apie pavojų, kai leidžiama asmeniniam Evangelijos principų interpretavimui tapti tuo, ko imama tikėtis iš kitų:

„Kartais tai dar labiau apsunkina geranoriški, bet dažnai neįkvėpti, dieviškų principų interpretavimai, atskiedžiantys gryną dievišką tiesą žmogaus išgalvotais papildymais. Vieno žmogaus gera mintis, tai, kas tinka jam ar jai, prigyja ir tampa tuo, ko tikimasi iš kitų. Ir palaipsniui amžinieji principai pasimeta „gerų idėjų“ labirinte“ („Dievo meilė“, 2009 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).