Jokūbas moko šventuosius, kaip svarbu kontroliuoti savo kalbą
Į pamoką atsineškite dantų pastos tūbelę. Pakvieskite vieną mokinį išspausti iš tūbelės visą dantų pastą (arba paprašykite, kad mokiniai įsivaizduotų tai). Pakvieskite kitą mokinį pabandyti tą pastą patalpinti atgal į tūbelę. Kai antrasis mokinys šiek tiek paplušės tai darydamas, paklauskite:
Kodėl tai galėtų būti panašu į mūsų sakomus žodžius?
Paprašykite mokinių pamąstyti, ar jie kada nors yra pasakę kažką, ko vėliau gailėjosi. Paskatinkite mokinius studijuojant Jokūbo 3:1–12 ieškoti tiesų, kurios padės jiems išmintingai rinktis žodžius.
Vieno mokinio paprašykite garsiai perskaityti Jokūbo 3:2–4 ir pirmąjį Jokūbo 3:5 sakinį. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir rasti, kaip Jokūbas apibūdino tuos, kurie savo kalba neįžeidžia kitų. Paaiškinkite, kad frazė „mes visi dažnai nusižengiame“ 2 eilutėje reiškia, kad mes visi darome klaidų. Taip pat paaiškinkite, kad žodį liežuvis Jokūbas pavartojo mūsų tariamiems žodžiams apibūdinti.
Kaip Jokūbas apibūdino tuos, kurie gali kontroliuoti savo žodžius?
Paveikslėlis
arklio, pažaboto žąslais, piešinys
Paveikslėlis
laivelio su vairalazde piešinys
Lentoje galite nupiešti pažabotą arklį ir laivelį su vairalazde arba pakabinti jų piešinius. Gali tekti paaiškinti, kad žąslai (3 eilutėje) tai mažas metalinis įtaisas, dedamas arkliui tarp dantų. Jie yra sujungti su vadelėmis, kurios leidžia raiteliui valdyti arklį. Žodis vairas (3 eilutėje) reiškia laivo vairalazdę, padedančią vairuoti ar pasukti laivą.
Ką bendro, pasak Jokūbo, arklio žąslai turi su laivo vairu? (Abu šie įtaisai yra gan maži, tačiau gali valdyti ar kontroliuoti didesnius objektus, prie kurių jie yra pritvirtinti.)
Kaip Jokūbo pateiktas šių objektų palyginimas su liežuviu, arba mūsų sakomais žodžiais, gali padėti suprasti mūsų žodžių galią?
Kokio principo, paaiškinančio, kas gali nutikti, kai išmoksime kontroliuoti savo kalbą, galime išmokti iš šių eilučių? (Mokiniai turėtų atpažinti principą, panašų į šį: Kai išmoksime kontroliuoti savo kalbą, galėsime išmokti kontroliuoti ir kitus savo veiksmus.)
Kodėl savo kalbos kontrolė gali padėti kontroliuoti ir kitus mūsų veiksmus?
Paprašykite vieno mokinio garsiai perskaityti Jokūbo 3:5 eilutės paskutinį sakinį ir Jokūbo 3:6. Likusiųjų paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, su kuo dar Jokūbas palygino mūsų kalbą. Paaiškinkite, kad žodis giria 5 eilutėje reiškia didelį mišką.
Su kuo dar Jokūbas palygino mūsų kalbą?
Kokie mūsų gyvenimo aspektai gali būti padegti (žr. 6 eilutę), arba patekti į pavojų, dėl neprotingo žodžių vartojimo?
Paaiškinkite, kad žodžiai „gyvenimo eiga“ 6 eilutėje gali reikšti kieno nors gyvenimo kryptį.
Kaip mūsų sakomi žodžiai daro įtaką mūsų gyvenimo krypčiai?
Kokią pozityvią įtaką mūsų gyvenimo krypčiai gali padaryti nežymūs kalbos pokyčiai? Kaip šie pasikeitimai paveiktų aplinkinių gyvenimą?
Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Jokūbo 3:7–12. Likusiųjų paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, su kuo dar Jokūbas palygino mūsų kalbą.
Su kuo dar Jokūbas palygino mūsų kalbą? (Su gyvūnais, kurie turi būti sutramdomi [žr. 7–8 eilutes], mirtinais nuodais [žr. 8 eilutę], šaltiniu, liejančiu „saldų ir kartų vandenį“ [11–12 eilutės], figmedžiu, išauginančiu alyvas, bei vynmedžiu, auginančiu figas [žr. 12 eilutę].)
Kad padėtumėte mokiniams geriau suprasti šių eilučių turinį, kurio nors mokinio paprašykite garsiai perskaityti toliau pateiktą vyresniojo Džefrio R. Holando iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį:
Paveikslėlis
Vyresnysis Džefris R. Holandas
„Greičiausiai Jokūbas nemano, nei kad mūsų liežuviai visada nedori, nei kad viskas, ką sakome, yra „pilna mirtinų nuodų“. Bet jis aiškiai sako, kad kai kurie dalykai, kuriuos sakome, gali būti griaunantys ir nuodingi. Tai yra šiurpus kaltinimas pastarųjų dienų šventajam! Balsas, kuris karštai liudija, kalba nuoširdžias maldas ir gieda Sionės giesmes, gali būti tuo balsu, kuris keikia ir kritikuoja, glumina ir žemina, skaudina ir naikina savo ir kitų dvasią. […]
Stenkimės būti „tobuli žmonės“ dabar bent jau šia prasme – neskaudinkime žodžiu. Tą patį iš teigiamos pusės galima pasakyti taip: kalbėkime nauju liežuviu, angelų liežuviu. Mūsų žodžiai, kaip ir darbai, turi būti pilni tikėjimo, vilties ir tikrosios meilės. Tai trys didieji krikščioniški principai, kurių labai reikia šiandieniniame pasaulyje. Tokie žodžiai, pasakyti veikiant Šventajai Dvasiai, gali nudžiovinti ašaras, pagydyti širdis, pakylėti gyvenimus, sugrąžinti viltį ir pasitikėjimą“ („Angelų liežuvis“,2007 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Kokių tiesų iš šių eilučių galime pasimokyti apie tai, kaip Dievo pasekėjai turėtų kalbėti? (Mokiniai savais žodžiais turėtų nusakyti daugmaž tokią tiesą: Dievo pasekėjai stengiasi vartoti savo kalbą teisiems tikslams, o ne blogiui skleisti.)
Kodėl tai rimta problema, jei pastarųjų dienų šventieji kalba su blogais ketinimais, arba siekdami įskaudinti ar įžeisti kitus?
Ką galėtumėte daryti, kad pasirinkdami žodžius būtumėte truputėlį tobulesni (žr. Jokūbo 3:2)?
Pakvieskite mokinius paaiškinti, kaip pasikeistų jų elgesys toliau pateiktose situacijose, jei gyventų pagal tiesą, užrašytą Jokūbo 3:9–10:
Jūs bendraujate žinutėmis ir socialiniuose tinkluose.
Esate kunigas, kuris sekmadieniais laimina sakramentą. Mokykloje jūsų draugai ima šaipytis iš kito mokinio.
Esate mergina, kuri savo apylinkėje ar skyriuje negražiai kalbėjo apie kitą merginą.
Jūsų komandos draugai kalba nešvankybes.
Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti patarimą iš knygelės Jaunimo stiprybės vardan:
„Tai, kaip bendraujate, turi rodyti, kad esate Dievo sūnus ar dukra. Švari ir protinga kalba yra šviesaus ir blaivaus proto įrodymas. Kalbėdami gerus žodžius, kurie pakylėja, skatina ir giria kitus, jūs kviečiate Dvasią būti su jumis. Tiek mūsų žodžiai, tiek darbai turi būti kupini tikėjimo, vilties ir tikrosios meilės“ (Jaunimo stiprybės vardan [knygelė, 2011], p. 20).
Ar kada nors kito žmogaus žodžiai pakylėjo ar padrąsino jus?
Kokių palaiminimų sulaukėte dėl to, kad savo kalba bandėte pakylėti ar padrąsinti kitus?
Paprašykite mokinių savo sąsiuviniuose arba Raštų studijavimo žurnaluose parašyti, ką darys, kad geriau kontroliuotų savo kalbą ir kad ją vartotų teisiems tikslams. Pakvieskite juos ateinančią savaitę veikti pagal tai, ką užsirašė.
Jokūbas palygino pasaulio išmintį su išmintimi, kuri ateina nuo Dievo
Apibendrinkite Jokūbo 3:13–18, paaiškindami, kad Jokūbas palygino pasaulio išmintį su išmintimi, kuri ateina nuo Dievo. Pasaulio išmintis veda į „netvark[ą]“ (16 eilutė) ir „savanaudiškumą“ (14 eilutė), o iš „aukštybių kilusi išmintis“ yra „tyra“ ir „pilna gailestingumo“ (17 eilutė).
Paliudykite apie šioje pamokoje mokytus principus.
Vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo įspėjo apie negatyvios kalbos pavojus ir kalbėjo apie poreikį kalbėti pozityviau:
„Manau, nereikia net sakyti, kad neigiamas kalbėjimas labai dažnai kyla iš neigiamo galvojimo, įskaitant neigiamą galvojimą apie save. Mes matome savo klaidas, mes kalbame – ar bent galvojame – apie save kritiškai ir netrukus taip žiūrime į visus ir viską. Jokios saulės, jokių rožių, jokių vilties ar laimės pažadų. Netrukus mes patys ir visi aplink mus tampame nelaimingi.
[…] Turėtume neužmiršti Gelbėtojo padrąsinimo: „Nenusiminkite“ [Mato 14:27; Morkaus 6:50; Jono 16:33]. (Iš tikrųjų, manau, kad mes nusikalstame laužydami šį įsakymą dažniau nei bet kurį kitą!) Kalbėkite viltingai. Kalbėkite padrąsinančiai, įskaitant ir save. Stenkitės nesiskųsti ir nedejuoti“ („Angelų liežuvis“,2007 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Jokūbo 3:10. „Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas“
Vyresnysis Robertas S. Vudas mokė apie mūsų žodžių galią laiminti kitus ir save:
„Mūsų žodžiai, išraiškos ir elgesys nėra neutralūs, nes atspindi tai, kas mes esame, ir formuoja tai, kuo tampame. […]
Tai, ką sakome ir kaip pateikiame save, ne tik išduoda mūsų vidinę asmenybę, bet taip pat formuoja tą asmenybę, formuoja aplinkinius ir galiausiai visą visuomenę. Kasdien kiekvienas iš mūsų esame susijęs su šviesos temdymu arba su tamsos sklaidymu. Buvome pašaukti įžiebti šviesą ir būti šviesa, kad pašventintume save ir ugdytume aplinkinius. […]
Kai kalbame ir veikiame, turėtume klausti savęs, ar mūsų žodžiai, posakiai ir elgesys yra nukreipti dangaus galioms į mūsų gyvenimus pritraukti, kad visus kviestume ateiti pas Kristų. Su šventais dalykais turėtume elgtis pagarbiai. Iš savo pokalbių turime pašalinti įžūlumą ir nepadorumą, smurtą ir grubumą, žeminimą ir melą. Kaip rašė apaštalas Petras: „Šventas yra tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu“ (1 Petro 1:15). Pasakymas visu savo elgesiu reiškia ne tik veiksmus, bet taip pat ir mūsų požiūrį ir bendravimą“ („The Tongue of Angels,“ Ensign, Nov. 1999, 83, 84).