Po Paschos vakarienės Jėzus nuplovė Savo apaštalų kojas ir nurodė Judą kaip Savo išdaviką. Nepaisant neramumų per Jo paskutinę žemiškosios tarnystės savaitę, mokydamas Jėzus dėmesį kreipė į paklusnumą, tarnavimą ir meilę – savybes, kurios apibūdino Jo gyvenimą ir turėtų apibūdinti Jo mokinių gyvenimus visais amžiais.
Garsiai perskaitykite toliau pateiktus klausimus ir paprašykite mokinių apmąstyti, kaip jie į juos atsakytų (paaiškinkite, kad jiems nebūtina į juos atsakyti garsiai):
Kur šioje skalėje pažymėtumėte save?
Ar norėtumėte būti laimingesnis (-ė) nei esate dabar?
Ar pažįstate žmogų, kuris norėtumėte, kad būtų laimingesnis?
Paprašykite mokinių studijuojant Jono 13 skyrių ieškoti principo, kuris padės jiems sužinoti, ką jie turi daryti, kad būtų laimingesni.
Kad padėtumėte mokiniams suprasti Jono 13 skyriaus kontekstą, priminkite jiems, kad Jėzus su Savo apaštalais šventė Paschą. Apibendrinkite Jono 13:1–3 paaiškindami, kad Jėzui dalijantis paskutine vakariene su Savo apaštalais prieš nukryžiavimą, Jis žinojo, kad greitai bus nužudytas ir sugrįš pas Savo Dangiškąjį Tėvą.
Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Jono 13:4–5, o klasės paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, ką po Paschos vakarienės Savo apaštalams padarė Jėzus. Paaiškinkite, kad žodžiai „nusiv[ilko] […] drabužius“ 4 eilutėje reiškia, kad Jėzus nusivilko viršutinius drabužius, panašiai kaip mūsų laikais sakytume, jei kas nors nusivilktų švarką.
Kaip Gelbėtojas patarnavo Savo mokiniams?
Paaiškinkite, kad „Naujojo Testamento laikais žmonės avėjo atvirapirščiais sandalais, dažniausiai vaikščiojo purvinais žvėrių išmatomis priterštais keliais ir ne visuomet galėjo nusiprausti. Jų kojos būdavo labai purvinos, todėl plauti kito žmogaus kojas galėjo būti labai nemalonu. […] Pagal šį svetingumo paprotį tai paprastai atlikdavo žemiausio sluoksnio tarnai“ (New Testament Student Manual [Church Educational System manual, 2014], 242). Per paskutinę vakarienę „Kristus tyliai pakilo nuo stalo, persijuosė rankšluosčiu kaip vergas ar tarnas ir atsiklaupė nuplauti apaštalų kojų“ (Jeffrey R. Holland, “He Loved Them unto the End,” Ensign, Nov. 1989, 25).
Jeigu būtumėte buvę ten, kai Jėzus plovė Savo apaštalų kojas, kaip būtumėte reagavę, jei Jėzus būtų pradėjęs plauti jūsų kojas?
Ką apaštalų kojų plovimas atskleidžia apie Jėzaus Kristaus būdą?
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Džozefo Smito Vertimo Jono 13:8 (Raštų rodyklėje). Paprašykite mokinių sekti skaitomą tekstą ir išsiaiškinti, ką pasakė Petras, kai Gelbėtojas pradėjo plauti jo kojas.
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Džozefo Smito Vertimo Jono 13:9–10 (Raštų rodyklėje). Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, ką atsakė Petras į tai, ką jam pasakė Viešpats.
Ką mes sužinome apie Petrą iš jo atsakymo į tai, ką jam 9 eilutėje pasakė Viešpats? (Petras gerbė Viešpatį ir norėjo visiškai atsiduoti sekdamas Jį.)
Paaiškinkite, kad nuplaudamas Savo apaštalų kojas Gelbėtojas atliko ne tik nuostabų tarnavimą, bet taip pat išpildė Mozės įstatymą ir įsteigė šventą apeigą (žr. Bruce R. McConkie, Doctrinal New Testament Commentary, 3 vols. [1965–1973], 1:708–709). Šį tarnavimą mūsų evangelijos laikotarpyje atkūrė pranašas Džozefas Smitas (žr. DS 88:74–75, 137–141).
Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Jono 13:11, o klasės paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, kodėl Jėzus pasakė, kad apaštalai buvo „ne visi švarūs“.
Apie ką kalbėjo Gelbėtojas apaštalams sakydamas „ne visi švarūs“? (Apie Jį netrukus išduosiantį Judą Iskarijotą.)
Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Jono 13:12–17. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir išsiaiškinti, ko Viešpats, nuplovęs Savo apaštalų kojas, vėliau juos mokė.
Kokį pavyzdį, pagal 13–16 eilutes, parodė ir Savo apaštalus sekti pakvietė Gelbėtojas? (Gelbėtojas tarnavo kitiems nepaisant to, kad buvo „Mokytojas ir Viešpats“ [13 eilutė], ir didingiausias iš visų.)
Kokį palaiminimą, remiantis Gelbėtojo pažadu Jo apaštalams, žr. 17 eilutę, mes gausime, jei seksime Jo pavyzdžiu tarnaudami kitiems? (Mokiniai turėtų savais žodžiais apibūdinti principą, panašų į šį: Būsime laimingesni, jei seksime Gelbėtojo pavyzdžiu tarnaudami kitiems.)
Kaip manote, kodėl būsime laimingesni, jei tarnausime kitiems, kaip tai darė Gelbėtojas?
Paprašykite mokinių prisiminti laiką, kada jie buvo laimingesni, nes sekė Gelbėtojo pavyzdžiu tarnaudami kitiems. Pakvieskite kelis mokinius savo patyrimais pasidalinti su visa klase. Galite pasidalinti savo patirtimi.
Kad padėtumėte mokiniams suprasti, kaip jie gali šį principą pritaikyti, paprašykite vieno mokinio garsiai perskaityti vyresniojo M. Raselo Balardo iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį.
Paveikslėlis
Vyresnysis M. Raselas Balardas
„Kiekvieną dieną per rytinę maldą prašykite Dangiškojo Tėvo padėti jums surasti progą tarnauti vienam iš Jo brangių vaikų. Tada tikėjimo ir meilės kupina širdimi per dieną ieškokite, kam padėti. Jei taip darysite, išaugs jūsų dvasinis jautrumas ir atrasite tokių progų tarnauti, kokių iki tol net neįsivaizdavote“ („Būkite uoliai užsiėmę“,2012 m. spalio mėn. visuotinės konferencijos medžiaga).
Kaip, pasak vyresniojo Balardo, mes galime surasti galimybes tarnauti kitiems?
Paraginkite mokinius sekti Gelbėtojo pavyzdžiu tarnaujant kitiems. Paprašykite mokinių prieš ateinančias dvi pamokas apgalvoti ir pasiruošti papasakoti apie savo patyrimus tarnaujant kitiems.
Apibendrinkite Jono 13:18–30 paaiškindami, kad po to, kai Jėzus mokė Savo apaštalus, kad jie bus laimingi, jei tarnaus kitiems, Jis pasakė, kad vienas iš jų Jį išduos. Kai Jonas paklausė Jėzaus, kas Jį išduos, Jėzus nurodė, kad Jį išduos vienas Jo apaštalų (Judas).
Paklauskite mokinių, ar jie kada buvo apkaltinti neva nesą krikščionys ar tikrieji Jėzaus Kristaus mokiniai dėl to, kad jie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai. Jei bus mokinių, pakėlusių ranką, paklauskite, kaip jie atsakė į kaltinimus, kad jie ne krikščionys. Jei tokių nebus, paklauskite:
Ką atsakytumėte, jei kas nors pasakytų jums, kad nesate krikščionis?
Pakvieskite mokinį garsiai perskaityti Jono 13:34–35. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, kokie Gelbėtojo žodžiai galėtų padėti kitiems atpažinti apaštalus kaip Jėzaus Kristaus mokinius.
Kokį įsakymą, pagal 34 eilutę, Savo apaštalams davė Jėzus?
Iš ko, pagal 35 eilutę, kiti žinos, kad apaštalai myli vieni kitus taip, kaip juos mylėjo Jėzus?
Kokio principo galime pasimokyti iš Gelbėtojo mokymų Jo apaštalams? (Mokiniai turėtų savais žodžiais apibūdinti principą, panašų į šį: Jei mylėsime vienas kitą taip, kaip Jėzus Kristus myli mus, kiti pažins mus kaip Jo mokinius.)
Remdamiesi tuo, ką studijavote šiais metais apie Jėzų Kristų, pasakykite, kokiais būdais Jis parodo, kad myli žmones?
Kad padėtumėte mokiniams pajusti šio principo, kurį ką tik atpažinote, tiesą ir svarbą, paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti su šia tema susijusį vyresniojo Paulo E. Kolikerio iš Septyniasdešimties pasakojimą:
Paveikslėlis
Vyresnysis Paulas E. Kolikeris
„Du jauni misionieriai pasibeldė į duris, tikėdamiesi rasti ką nors, kas priims jų žinią. Durims atsidarius, juos nelabai draugišku tonu pasitiko gana aukštas vyras. „Maniau, kad pasakiau jums daugiau nesibelsti į mano duris. Anksčiau jus perspėjau, kad, jei kada grįšite, tai nebus maloni patirtis. Dabar palikite mane ramybėje.“ Jis greitai uždarė duris.
Misionieriams einant nuo namo, vyresnysis, labiau patyręs misionierius, uždėjo ranką ant jaunesniojo peties, kad paguostų ir padrąsintų jį. Jiems nežinant, tas vyras stebėjo juos pro langą, kad įsitikintų, jog jie suprato jo žodžius. Jis tikėjosi pamatyti, kaip jie juokiasi ir šaiposi iš jo atžagarios reakcijos į jų apsilankymą. Tačiau, kada pamatė švelnumo tarp tų dviejų misionierių išraišką, jo širdis staiga suminkštėjo. Jis vėl atidarė duris, paprašė misionierių užeiti ir pasidalinti su juo savo žinia.
Šitas tarpusavio meilės ir mūsų gebėjimo mąstant, kalbant ir elgiantis susitelkti į Kristų principas yra tapimo Kristaus mokiniais pagrindas ir Jo Evangelijos mokymo pagrindas“ („Jis išties mus myli“,2012 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Kaip šiame pasakojime aprašyti misionieriai seka Viešpaties nurodymu mylėti vienam kitą?
Paprašykite mokinių sugiedoti „Kaip jus mylėjau“ (Giesmės, 176) ir prisiminti pažįstamą žmogų, kurį, dėl jo (jos) rodomos meilės kitiems, lengva atpažinti kaip Jėzaus Kristaus mokinį. Kai sugiedosite giesmę, pasiūlykite mokiniams pasakyti vardus žmonių, kuriuos jie prisiminė, ir papasakoti, kokiais konkrečiais būdais tie žmonės rodo meilę kitiems. Galite mokiniams papasakoti apie savo prisimintą žmogų.
Paskatinkite mokinius savo sąsiuviniuose arba Raštų studijavimo žurnaluose užrašyti, ką jie darys, siekdami labiau mylėti kitus taip, kaip juos myli Gelbėtojas.
Apibendrinkite Jono 13:36–38 paaiškindami, kad po to, kai Petras pareiškė, jog už Jėzų Kristų guldys savo gyvybę, Jėzus pasakė Petrui, kad dar gaidžiui nepragydus jis tris kartus išsigins Jėzaus.
Paveikslėlis
raštų įvaldymo piktograma
Raštų įvaldymo apžvalga
Skatinkite mokinius dalyvauti Raštų lenktynėse duodami užuominas, kurios padės jiems mokytis greitai surasti ištraukas Raštuose. Kaip užuominas galite pasakyti Raštų įvaldymo kortelių pagrindinius žodžius, konteksto teiginius, doktrinas, principus ir taikymo idėjas. Taip pat galite sugalvoti savo užuominų. Raštų lenktynių pratimai, kurių metu mokiniai lenktyniauja ieškodami ištraukų, gali padėti jiems aktyviai mokytis Raštų įvaldymo ištraukų. Raštų lenktynių pratimus atlikite taip, kad neužgautumėte kieno nors jausmų arba neįžeistumėte Dvasios. Padėkite mokiniams vengti nepagarbumo Raštams arba perdėto varžymosi tarpusavyje. Tegul mokiniai siekia konkretaus lygio, o ne lenktyniauja vienas su kitu. Pavyzdžiui, mokiniai gali lenktyniauti su mokytoju arba varžytis, kiek iš jų sugebės per tam tikrą laiką rasti konkrečią ištrauką.
Komentarai ir kontekstas
Jono 13:1–17. Gelbėtojas plauna Savo mokinių kojas
Vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino, kad Gelbėtojas, plaudamas mokinių kojas, parodė begalinį atsidavimą Savo mokiniams:
„Per paskutinę vakarienę Kristus tyliai pakilo nuo stalo, persijuosė rankšluosčiu kaip vergas ar tarnas ir atsiklaupė nuplauti apaštalų kojų. (Žr. Jono 13:3–17.) Ši nedidelė grupelė tikinčiųjų šioje vos ne vos įkurtoje karalystėje ruošėsi išlaikyti savo didžiausią išbandymą, taigi jis, tam, kad dar kartą patarnautų ir sustiprintų juos, nustūmė šalin savo didėjančią kančią. Nesvarbu, kad niekas jam nenuplovė kojų. Su nepaprastu nuolankumu jis ir toliau juos mokė ir apvalė. Jis iki pat paskutinės minutės – ir vėliau – išliko juos palaikantis tarnas“ (“He Loved Them unto the End,” Ensign, Nov. 1989, 25).
Jono 13:4–12. Kojų plovimas yra Evangelijos doktrina
Džozefo Smito Vertimas suteikia papildomą įžvalgą apie mokinių kojų plovimą: „Toks buvo žydų paprotys pagal jų įstatymą; todėl Jėzus taip padarė, kad įstatymas būtų išpildytas“ (Džozefo Smito Vertimo Jono 13:10 [Raštų rodyklėje]).
Vyresnysis Briusas R. Makonkis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė:
„Į viso to svarbą eilinis skaitytojas neatkreips dėmesio ir neturėtų atkreipti, nes kojų plovimas yra šventa apeiga, atliekama šventose vietose tiems, kurie tampa verti. Tačiau akivaizdu, kad žydai taip pat turėjo šventas apeigas, atliekamas jų šventykloje, žinios apie kurias nebuvo išsaugotos ir negalėjo būti išsaugotos jokioje mums žinomoje literatūroje“ (The Mortal Messiah, 4 vols. [1979–1981], 4:38–39).
Įspėjimas. Jums nereikia gilintis į vyresniojo Makonkio teiginį, kad šventa kojų plovimo apeiga atliekama šventyklose „tiems, kurie tampa verti“. Prisiminkite prezidento Spenserio V. Kimbolo perspėjimą:
„Kartais kyla klausimai ar bandoma kalbėti apie apeigas, kurios yra už žmogaus žinojimo ir pareigų ribų. Mokytojas netinkamai pasitarnauja savo mokiniams, kai skatina domėtis arba diskutuoti apie tuos dalykus, kurie nėra mokinių gyvenimo dalis ar nesusiję su jų patirtimi, t. y. tam tikri palaiminimai, minimi Raštuose, tam tikros galimybės, kurios yra apribotos ir kurios suteikiamos esant tam tikroms aplinkybėms ir tik tiems, kurie turi ypatingą įgaliojimą. […] Būtų tikrai išmintinga mūsų mokytojams neliesti šių temų ir nei patiems, nei mokiniams dėl jų nesukti galvos“ (“The Ordinances of the Gospel” [address to seminary and institute of religion faculty, June 18, 1962], 2–3).
Prezidentas Tomas S. Monsonas pareiškė, kad laimė ateina tarnaujant kitiems:
„Kad rastume tikrą laimę, turime jos siekti susitelkdami ne į save. Nė vienas neįsisąmonino gyvenimo prasmės, kol neiškeitė savo ego į tarnavimą savo artimui. Tarnavimas kitiems – tarytum pareiga, kurios vykdymas atneša tikrą džiaugsmą“ (“Guideposts for Life’s Journey” [Brigham Young University devotional, Nov. 13, 2007], 4, speeches.byu.edu).
Jono 13:23. „Vienas mokinys […] buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės“
„Naujojo Testamento laikais per oficialius pietus svečiai dažniausiai sėdėdavo atsilošę ant žemų, aplink stalą išdėliotų kušečių, kaire ranka pasirėmę galvą ir palinkę link stalo, o kojas nusukę į priešingą stalui pusę. Todėl svečias, pasodintas šeimininkui iš dešinės, sėdėjo palinkęs į šeimininko pusę. Iš to sprendžiant, būtent ten turėjo sėdėti apaštalas Jonas, „prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės“ arba per vakarienę palinkęs link Jėzaus (palyginkite Luko 16:22). Ši vieta prie stalo leido Jonui, mokiniui, „kurį Jėzus mylėjo“, asmeniškai pasikalbėti, taip pat ir apie Judo išdavystę, su Gelbėtoju kitiems vakarieniaujantiems negirdint (žr. Jono 13:23–28)“ (New Testament Student Manual [Church Educational System manual, 2014], 242).
Vyresnysis Džozefas B. Virtlinas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo kalbėjo apie meilės ir mokinystės svarbą:
„Meilė yra mokinystės kelio pradžia, vidurys ir pabaiga. […] Galiausiai meilė nuveda mus į amžinojo gyvenimo šlovę ir didybę. […]
Duodamas savo mokiniams naująjį įsakymą „kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ [Jono 13:34], Jėzus įteikė jiems didįjį raktą į laimę šiame gyvenime ir šlovę ateinančiame.
Meilė yra visų didžiausias įsakymas – visi kiti pagrįsti juo. Tai mūsų, gyvojo Kristaus pasekėjų, tikslas“ („Pirmasis ir didysis įsakymas“,2007 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Pacitavęs Jono 13:34–35, vyresnysis M. Raselas Balardas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė:
„Gelbėtojo apibūdinta meilė nėra pasyvi meilė. Ji nereiškiama dideliais ar grandioziškais darbais, greičiau ji reiškiama paprastais gerumo darbais ir tarnavimu“ („Tarnaudami su meile, rasime džiaugsmą“,2011 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas iš Pirmosios Prezidentūros pareiškė:
„Meilė yra savybė, būdinga Kristaus mokiniams“ („Dievo meilė“,2009 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
