Gelbėtojas tęsė tarnystę Galilėjoje, kur pranašavo apie Savo mirtį ir prisikėlimą. Išvykęs iš Galilėjos, Jėzus pasuko link Jeruzalės, kad užbaigtų savo žemiškąją misiją. Samarijoje Jokūbas ir Jonas panoro iššaukti ugnį iš dangaus, kad ši sunaikintų Jėzų atstūmusį samariečių kaimą, bet Jis mokė Savo mokinius, kad atėjo gelbėti žmonių, o ne jų naikinti. Jėzus taip pat mokė apie tikrąją mokinystę.
Gelbėtojas daro stebuklus, moko palyginimais ir keliauja į Jeruzalę
Lentoje užrašykite šiuos pavyzdžius arba kiekvieną užrašykite ant atskiro popieriaus lapo. Pakvieskite tris mokinius garsiai juos perskaityti.
Mandagiai paprašius brolio padėti sutvarkyti kambarį, jums grubiai atsakoma susitvarkyti pačiam (pačiai).
Planuojant mokyklos renginį keletas bendraklasių sukritikuoja jūsų pasiūlymą ir iš jo pasišaipo.
Papasakojus apie Evangeliją draugui, jis pasako, kad tikite keistais dalykais.
Kaip jaustumėtės kiekvienoje iš šių situacijų? Kokia būtų jūsų reakcija?
Paraginkite mokinius, studijuojant Luko 8–9 skyrius, rasti tiesas, galinčias padėti, kai juos įžeidžia kitų veiksmai arba žodžiai.
Paaiškinkite, kad Luko 8–9 skyriuose aprašomi anksčiau aptarti įvykiai. Kadangi jie buvo studijuojami nagrinėjant Mato ir Morkaus evangelijas, ši pamoka sutelkta į Luko 9:51–62.
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Luko 9:51, o likusiųjų paprašykite išsiaiškinti, kur eiti nutarė Jėzus. Paaiškinkite, kad žodžiai „būti paimtas“ reiškia artėjantį Gelbėtojo žengimą į dangų.
Kur nutarė eiti Gelbėtojas?
Paaiškinkite, kad daryti ką nors ryžtingai reiškia daryti tai pasiryžus, nesvyruojant. Anksčiau Gelbėtojas mokiniams pranašavo, kad Jeruzalėje bus išduotas, plakamas ir nukryžiuotas (žr. Mato 20:17–19; Luko 9:44).
Ką apie Gelbėtojo charakterį sako jo pasiryžimas eiti į Jeruzalę nepaisant šių išbandymų?
Atkreipkite mokinių dėmesį, kad pakeliui į Jeruzalę Jėzus su mokiniais priėjo samariečių kaimelį. Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Luko 9:52–54 ir paprašykite likusių mokinių surasti, kokia buvo samariečių reakcija, sužinojus, kad Jėzus su mokiniais nori užeiti į jų kaimelį.
Kaip pasielgė samariečiai, sužinoję, kad Jėzus su mokiniais nori užeiti į jų kaimelį?
Kaip Jokūbas ir Jonas reagavo į samariečių nesvetingumą ir Gelbėtojo atmetimą?
Kaip šiais laikais pasireiškia pernelyg jautri žmonių reakcija į įžeidinėjimus? (Grįžkite prie pamokos pradžioje aptartų pavyzdžių ir paprašykite mokinių pagalvoti, kaip tokiose situacijose atrodytų pernelyg jautri reakcija.)
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Luko 9:55–56. Kitiems pasiūlykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, kaip Gelbėtojas atsakė Jokūbui ir Jonui. Paprašykite mokinių pasakyti, ką rado.
Paaiškinkite, kad Gelbėtojo žodžiai „nežinote, kokios dvasios esate“ (55 eilutė) rodo, kad Jokūbo ir Jono prašymas nederėjo su Dievo Dvasia, bet labiau tiko žmonių širdyse pyktį sukeliančiai Šėtono dvasiai (žr. 3 Nefio 11:29–30).
Kaip, samariečiams Jį atstūmus, Gelbėtojo reakcija skyrėsi nuo Jokūbo ir Jono reakcijos?
Kokią tiesą, padedančią susidūrus su įžeidinėjimais, sužinome iš Gelbėtojo pavyzdžio? (Remdamiesi mokinių žodžiais lentoje užrašykite tiesą, panašią į šią: Gelbėtojo pavyzdžiu sekame nutarę į įžeidimus reaguoti ramiai, su didžiu kantrumu.)
Paprašykite mokinių prisiminti pamokos pradžioje aptartus pavyzdžius.
Kodėl kiekviename iš šių pavyzdžių pavojinga rinktis įsižeidimą?
Kaip kiekvienoje situacijoje galėtume pasekti Gelbėtojo pavyzdžiu?
Kokius palaiminimus galime gauti nutarę į įžeidinėjimus reaguoti ramiai, su didžiu kantrumu?
Paprašykite mokinių pagalvoti apie kokį nors atvejį, kai jie nutarė įsižeisti dėl kito pasakytų žodžių. Paskatinkite juos sekti Gelbėtojo pavyzdžiu apsisprendžiant į įžeidimus reaguoti ramiai, su didžiu kantrumu.
Į klasės priekį pasikvieskite vieną mokinį ir paduokite jam arba jai 20–30 smulkių daiktų (pavyzdžiui, karoliukų). Paprašykite tyliai juos suskaičiuoti. Jam tai darant, paprašykite likusiųjų pamėginti jį suklaidinti blaškant jo dėmesį. Turite užtikrinti, kad, stengdamiesi nukreipti dėmesį, mokiniai netaptų nevaldomi. Nurodykite sėdėti savo vietose ir perspėkite, kad nieko nemėtytų ir neliestų skaičiuojančio mokinio.
Kuo daiktų skaičiavimas, kai bandoma išblaškyti tavo dėmesį, panašus į bandymą sekti Jėzumi Kristumi?
Padėkokite daiktus skaičiavusiam mokiniui ir paprašykite sugrįžti į savo vietą. Paraginkite mokinius, toliau studijuojant Luko 9 skyrių, mąstyti apie tai, kaip įveikti pašalinį poveikį, galintį trukdyti ar net neleisti sekti Gelbėtoju.
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Luko 9:57. Kitiems pasiūlykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, ką, Viešpačiui su mokiniais einant į Jeruzalę, pasakė vienas žmogus.
Ką tas vyras pasakė Gelbėtojui apie savo norą?
Lentoje užrašykite tokią frazę: Norėdami būti tikri Jėzaus Kristaus mokiniai …
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Luko 9:58, o likę mokiniai tegul suranda Gelbėtojo atsakymą sekti Juo panorusiam žmogui. Pakvieskite mokinius papasakoti, ką rado.
Ką apie Gelbėtojo gyvenimo būdą sako frazė „Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“? (Jėzus nuolat keliavo su mokiniais. Tarnystė nebuvo nei patogi, nei lengva.)
Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Luko 9:59–60 ir surasti kito žmogaus atsakymą į Viešpaties kvietimą sekti Juo.
Ką prieš nusekdamas paskui Gelbėtoją norėjo padaryti tas žmogus?
Paaiškinkite, kad Jėzus nesakė, jog gedėti mirus artimajam ar apsilankyti laidotuvėse yra blogai (žr. DS 42:45). Jis pamokė svarbaus mokinystės principo.
Ką apie tikro mokinio prioritetus sužinome iš 60 eilutėje užrašyto Gelbėtojo atsakymo?
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Luko 9:61–62. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, ką prieš sekdamas paskui Gelbėtoją norėjo padaryti trečias žmogus.
Ką prieš sekdamas paskui Gelbėtoją norėjo padaryti tas žmogus?
Ką jam atsakė Gelbėtojas?
Norėdami padėti mokiniams suprasti palyginimą apie prie plūgo pridėtą ranką ir nesižvalgymą atgal, pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti šį prezidento Hovardo V. Hanterio teiginį:
Paveikslėlis
Prezidentas Hovardas V. Hanteris
„Kad išartų tiesią vagą artojas turi žiūrėti tiesiai priešais save. Tai padeda jam eiti teisinga kryptimi. Tačiau, jeigu jis žvalgosi atgal, žiūrėdamas, kur buvo, tikimybė nuklysti padidėja. Dėl to vagos gaunasi vingiuotos ir nelygios. […] Jei savo jėgas sutelkiame ne į tai, kas už mūsų, o į tai, kas priešaky – į amžinąjį gyvenimą ir išgelbėjimo džiaugsmą – tai tikrai juos ir pasieksime“ (“Am I a ‘Living’ Member?” Ensign, May 1987, 17).
Kaip buvimas Jėzaus Kristaus mokiniu panašus į rankų uždėjimą ant arklo ir nesižvalgymą atgal?
Kodėl Gelbėtojas yra 62 eilutėje užrašyto principo, kurio pats mokė, pavyzdys? (Jis „ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę“ [Luko 9:51], siekdamas užbaigti Jam Dangiškojo Tėvo skirtą misiją, ir nesižvalgė.)
Sugrįžkite prie lentoje užrašyto nebaigto teiginio.
Kaip, remdamiesi tuo, ką sužinojote iš Luko 9:57–62, apibendrintumėte Gelbėtojo mokytą tiesą apie tai, ko Jis reikalauja iš Savo mokinių? (Mokiniai gali atpažinti įvairiausius principus. Jiems atsakius, užbaikite lentoje užrašytą teiginį, kad jis perteiktų tokią tiesą: Norėdami būti tikri Jėzaus Kristaus mokiniai, neturime leisti, kad kas nors būtų svarbiau už sekimą Juo.)
Kodėl kartais kitus dalykus padarome svarbesnius už mūsų, kaip Jėzaus Kristaus mokinių, pareigas?
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti šį vyresniojo Ričardo G. Skoto iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį:
Paveikslėlis
Vyresnysis Ričardas G. Skotas
„Šėtonas turi galingą priemonę, kurią naudoja prieš gerus žmones. Ta priemonė – trukdžiai. Jis nori, kad geri žmonės savo gyvenimą užpildytų „gerais dalykais“, kad nebeliktų vietos būtiniausiems“ (“First Things First,” Ensign, May 2001, 7).
Kad padėtumėte mokiniams apsvarstyti, kas trukdo jiems sekti Jėzumi Kristumi, lentoje nubraižykite toliau pateiktą lentelę ir paprašykite mokinių ją nusikopijuoti į savo sąsiuvinius arba Raštų studijavimo žurnalus.
Jėzaus Kristaus mokinio pareigos
Kiti prioritetai
Suskirstykite mokinius poromis. Paprašykite drauge su porininkais į lenteles surašyti tikro Jėzaus Kristaus mokinio pareigas (tai gali būti sąžiningumas, tarnavimas kitiems, dalijimasis Evangelija, šeimos istorijos ir šventyklos darbas, rūpinimasis šeima). Paprašykite mokinių prie visų lentelėje surašytų pareigų išvardinti kitus prioritetus, kuriuos kai kas gali laikyti svarbesniais už tas pareigas.
Pakvieskite kelis mokinius perskaityti, ką išvardijo.
Paskatinkite mokinius papasakoti apie teigiamus buvimo Jėzaus Kristaus mokiniu pavyzdžius, paklausdami:
Ar kada nors esate matę, kaip kas nors atideda į šalį kitus tikslus ir prioritetus, kad galėtų sekti Viešpačiu?
Paraginkite mokinius pagalvoti, kas būtų, jeigu kitiems dalykams jie teiktų daugiau reikšmės negu Jėzaus Kristaus mokymams. Paskatinkite juos savo Raštų studijavimo žurnaluose užsirašyti tikslą, kuris padės aukščiausią prioritetą teikti Gelbėtojui ir Jo Evangelijai.
Pamoką galite užbaigti sugiedodami giesmę „Noriai Tavim seku“ (Giesmės, 123) arba kitą giesmę apie sekimą Jėzumi Kristumi ir Jo mokymais.
Komentarai ir kontekstas
Luko 8:1–3. Ištikimos tikėjimui moterys padėjo Gelbėtojui ir tarnavo Jam
Lukas rašė, kad, Gelbėtojui su apaštalais keliaujant per Galilėją, per to krašto „miestus ir kaimus“, ir mokant (Luko 8:1), kartu keliavo daug moterų. Kai kurios jų buvo nuo įvairių negalavimų išgydytos moterys, kitos galėjo būti apaštalų žmonos. Keletas moterų iš tos grupelės sekė paskui Jėzų iki pat Jo mirties ir prisikėlimo dienų (žr. Luko 23:27, 49; 24:10; Jono 20:11–18).
Luko pasakojimas apie su Jėzumi keliavusias moteris pabrėžia Gelbėtojo rūpestį visais žmonėmis, taip pat ir moterimis, kurios pirmajame amžiuje žydų visuomenėje dažnai būdavo menkinamos. Pagal savo išgales šios moterys padėjo Jėzui ir Jo išrinktiems tarnams.
Prezidentas Hovardas V. Hanteris patvirtino Gelbėtojo pagarbą visoms moterims ir kvietė šiuolaikines Bažnyčios moteris stovėti išvien su broliais ir tęsti Viešpaties darbą:
„Tai turėtų jus paguosti, mylimos šios Bažnyčios seserys, jei prisiminsite, kad tas pats Jėzus, mūsų Gelbėtojas per Apmokėjimą, rodė meilę ir rūpestį to meto moterims. Jam patiko moterų bendrystė, ir tarp jų jis turėjo artimų draugių. […]
Ar yra kokia nors priežastis manyti, kad šiandien jis nors kiek mažiau rūpinasi moterimis? […]
Kaip mūsų Viešpačiui ir Gelbėtojui buvo svarbios to meto moterys, jų paguodžiančios rankos, išklausančios ausys, tikinčios širdys, malonus žvilgsnis, padrąsinantis žodis, lojalumas – net ir pažeminimo, agonijos ir mirties valandą, – taip ir mums, jo tarnams visoje Bažnyčioje reikia jūsų, Bažnyčios moterų, kad būtumėte kartu, palaikytumėte mus, bandydamos sulaikyti mus pasiglemžti grasinantį blogio antplūdį. Drauge mes galime atsilaikyti prieš didesnį skaičių kitaip mąstančių žmonių, būdami ištikimi ir tvirti tikėjime. Man atrodo, kad labai svarbu kviesti Bažnyčios moteris būti kartu su broliais ir juos palaikyti grumiantis prieš tą mus supantį blogio antplūdį ir triūsiant Viešpaties darbe“ (“To the Women of the Church,” Ensign, Nov. 1992, 95–96).
Luko 9:54. Ugnis iš dangaus samariečiams pasiglemžti
Vyresnysis Briusas R. Makonkis iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino galimą pretekstą, dėl kurio Jokūbas ir Jonas prašė galios iškviesti iš dangaus ugnį, kad ši sunaikintų samariečius:
„[Jokūbas ir Jonas] žinojo, kad Izraelio Dievas, tas pats Jėzus, kurio akivaizdoje jie tuo metu stovėjo, pagal Elijo žodį siuntė ugnį iš dangaus, kad ši sunaikintų to senovės pranašo priešus. (2 Karalių 1.) Jie taip pat žinojo, kad tas pats gailestingasis Dievas Savo antrojo atėjimo metu sunaikins nedorėlius ugnimi. (Malachijo 4:1.) Bet jiems dar reikėjo suprasti, kad jų Evangelijos laikotarpiu, tuo metu egzistavusiomis sąlygomis […] Evangelijos žinia turėjo būti skleidžiama su meile, kantrybe, pakantumu ir didžiu kantrumu. […]
Šiuo atveju Jokūbas ir Jonas tai pasiūlė veikiami dvasios iš apačios, o ne Dvasios iš aukštybių, nežinodami, kas juos veikia“ (Doctrinal New Testament Commentary, 3 vols. [1965–1973], 1:440).
Luko 9:54–56. Sprendimas į užgauliojimus reaguoti ramiai, su didžiu kantrumu
Vyresnysis Deividas A. Bednaris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė, kad galime nutarti neįsižeisti dėl kitų ištartų žodžių ir atliktų veiksmų:
„Manyti, kad kažkas gali mus priversti jaustis įžeistu, supykusiu, įskaudintu ar pasipiktinusiu, – reiškia menkinti savo valios laisvę ir pavirsti objektais, kurie yra veikiami. Vis dėlto aš ir jūs turime galią veikti ir pasirinkti, kaip reaguosime įžeidžiančioje ar skaudinančioje situacijoje. […]
Gelbėtojas yra didžiausias pavyzdys, kaip mes turėtume reaguoti į potencialiai galinčius įžeisti įvykius ir situacijas“ („Jiems nėra suklupimo akmens“, 2006 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Luko 9:60. „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius“
Paaiškinimą apie Gelbėtojo atsakymą vyrui, kuris prieš nusekdamas paskui Kristų pirma norėjo palaidoti savo tėvą, rasite Luko 9:59–60 komentaruose, vadovėlyje New Testament Student Manual ([Church Educational System manual, 2014], 158).
Luko 9:62. Sekimas Gelbėtojo pavyzdžiu nesižvalgant atgal
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas mokė, kad mokinystė – tai tikslus sekimas Gelbėtojo pėdomis:
„Tie, kurie įžengė į krikšto vandenis ir gavo Šventosios Dvasios dovaną, atsistojo ant mokinystės kelio, įsipareigojo tvirtai ir ištikimai sekti mūsų Gelbėtojo pėdomis“ („Šventieji visiems metų laikams“, 2013 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Vyresnysis Edvardas Dubė iš Septyniasdešimties mokė, kad Jėzus parodė mums pavyzdį, kaip uždėti ranką ant arklo ir nesižvalgyti atgal:
„Mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus, kuris mato nuo pradžios iki pabaigos, labai gerai žinodamas kelią, kuris nuves Jį į Getsemanę ir Golgotą, pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (Luko 9:62). Viešpaties akyse svarbu ne tai, kiek daug esame padarę arba kur esame buvę, bet daug svarbiau yra tai, kur esame pasiryžę nueiti“ („Žvelk pirmyn su tikėjimu“, 2013 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).