Jėzus pašaukė, mokė ir išsiuntė Septyniasdešimt. Jie skelbė Evangeliją, gydė ligonius, išvarinėjo demonus ir sugrįžo papasakoti apie savo nuveiktus darbus. Jėzus Įstatymo mokytoją mokė palyginimo apie gerąjį samarietį.
Viešpats pašaukia Septyniasdešimt, suteikia jiems galią ir nurodymus
Atsineškite į pamoką dėžutę, pilną daiktų (pavyzdžiui, skirtingo dydžio kamuoliukų). Pakvieskite kurį nors mokinį išeiti prieš klasę. Paprašykite jo, kad išlaikytų visus tuos daiktus, kuriuos jam (arba jai) duosite, jų nepadėjęs ir neišmetęs. Duokite daiktus po vieną tol, kol jis (arba ji) nebegalės jų išlaikyti ir keletas nukris. Tada mokinių paklauskite:
Ką būtų galima padaryti, kad daiktai nekristų?
Jei būtina, pasiūlykite mokiniui paprašyti kitų pamokos dalyvių pagalbos. Duokite mokiniui dar daugiau daiktų ir leiskite jam arba jai kelis daiktus perduoti kitiems. Tada leiskite mokiniams sugrįžti į savo vietas.
Kaip šią veiklą palygintumėte su tuo, kaip Bažnyčios vadovai atlieka savo pareigas?
Mokiniams priminkite, kad Gelbėtojas pašaukė dvylika apaštalų ir pasiuntė juos padėti Jo darbe. Tačiau apaštalams reikėjo kitų pagalbos mokant ir tarnaujant, kad Evangelijos palaiminimus būtų galima perduoti visiems žmonėms.
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Luko 10:1–2. Klasės paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, ką Viešpats paskyrė padėti apaštalams vykdyti Jo darbą.
Ką Viešpats paskyrė padėti Jam Jo darbe? Koks buvo jų vaidmuo?
Paaiškinkite, kad Luko 10:1 žodis septyniasdešimt reiškia Melchizedeko kunigystės pareigybę. Ta pati pareigybė dabar egzistuoja atkurtoje Bažnyčioje. (Jei įmanoma, parodykite mokiniams puslapį „General Authorities and General Officers of The Church of Jesus Christ of Latter-day Saints“ (Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios visuotiniai įgaliotiniai ir pareigūnai) iš naujausio Ensign arba Liahona žurnalo.) Dabar yra keli Septyniasdešimčių kvorumai, bet tik pirmųjų dviejų kvorumų nariai yra vadinami visuotiniais įgaliotiniais. Kiekvienas kvorumas gali turėti iki 70 narių. Jų Evangelijos skelbimo ir pagalbos darbui valdant Bažnyčią vadovauja Dvylikos Apaštalų Kvorumas ir Septyniasdešimčių prezidentūra (žr. DS 107:25–26, 34; Raštų rodyklė, „Septyniasdešimties narys“; scriptures.lds.org).
Remdamiesi 2 eilute pasakykite, ko, pasak Viešpaties, maža sielų pjūčiai?
Kokią tiesą galime sužinoti iš šių eilučių apie Gelbėtojo darbą? (Mokiniai turėtų nurodyti tiesą, panašią į šią: Be apaštalų, Viešpats pašaukia kitus darbininkus, kad atstovautų ir padėtų Jam Jo darbe.)
Kas dar, be apaštalų ir Septyniasdešimties narių, yra įpareigoti šiomis dienomis padėti Viešpačiui Jo darbe? (Visi Bažnyčios nariai.)
Paaiškinkite, jog kaip Gelbėtojas pranešė, kad reikia daugiau darbininkų išgelbėjimo pjūčiai, taip ir šiuolaikiniai pranašai nuolat kviečia daugiau misionierių. Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti tokį prezidento Tomo S. Monsono teiginį:
Paveikslėlis
Prezidentas Tomas S. Monsonas
„Kartoju tai, ko jau seniai moko pranašai, – kiekvienas vertas, pajėgus vaikinas turi ruoštis tarnauti misijoje. Misionieriška tarnystė yra kunigijos pareiga – priedermė, kurios Viešpats tikisi iš mūsų, tiek daug gavusiųjų. Vaikinai, primenu jums ruoštis tarnauti misijoje. […]
Keletas žodžių jums, jaunosios seserys: nors jūs ir neturite tokios kunigijos prievolės tarnauti nuolatinėje misijoje, kokią turi vaikinai, jūsų, kaip misionierių, indėlis taip pat yra vertingas, ir mes laukiame jūsų tarnystės“ („Mes ir vėl susirinkome“, 2010 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Kaip dar, be tarnavimo nuolatinėje misijoje, galime padėti Viešpačiui Jo darbe?
Kokiais patyrimais teko jums arba jūsų pažįstamiems mėgautis padedant Viešpačiui Jo darbe?
Apibendrinkite Luko 10:3–24 ir paaiškinkite, kad Viešpats nurodė Septyniasdešimčiai, kaip vykdyti savo pareigas. Taip pat Jis įvairiuose miestuose drausmino Jo pastangas atmetusius žmones. Vėliau Septyniasdešimt grįžo papasakoti Jėzui apie nuveiktus darbus, o Jis davė jiems tolesnius nurodymus ir džiaugėsi su jais.
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti tokį prezidento Dyterio F. Uchtdorfo iš Pirmosios Prezidentūros teiginį:
Paveikslėlis
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas
„Mus supantys žmonės yra netobuli. Žmonės padaro tai, kas erzina, nuvilia ir piktina. Šiame mirtingame gyvenime visada bus taip“ („Gailestingieji susilauks gailestingumo“, 2012 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Pasiūlykite mokiniams pagalvoti, ar jie pažįsta tokį žmogų, kuris juos erzina, nuvilia arba piktina.
Kodėl kartais sunku mylėti taip besielgiantį žmogų?
Paraginkite mokinius studijuojant Luko 10:25–37 rasti tiesas, galinčias padėti bendraujant su žmonėmis, kuriuos kartais sunku mylėti.
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Luko 10:25. Kitų mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti, ko Gelbėtojo paklausė Įstatymo mokytojas.
Ko Gelbėtojo paklausė Įstatymo mokytojas?
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Luko 10:26–28. Kitiems pasiūlykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti Viešpaties atsakymo. Tada paprašykite mokinių pasakyti, ką išsiaiškino.
Kokio principo, paaiškinančio, ką turime daryti, norėdami gauti amžinąjį gyvenimą, galime išmokti iš šių eilučių? (Nors mokiniai gali atsakyti ir kitais žodžiais, jie turėtų išreikšti tokį principą: Norėdami gauti amžinąjį gyvenimą, turime mylėti Dievą, o savo artimą mylėti kaip save patį. Užrašykite šį principą lentoje.)
Ką reiškia mylėti Dievą visa siela, visomis jėgomis ir visu protu?
Parodykite lentoje užrašytus žodžius „savo artimą mylėti kaip save patį“. Kad padėtumėte mokiniams suprasti, ką reiškia savo artimą mylėti kaip save patį, pakvieskite juos lentoje išvardyti, ką jie paprastai veikia kiekvieną dieną. (Tai galėtų būti pasiruošimas naujai dienai, valgymas, miegas, namų darbų darymas ir kt.)
Lentoje sudarę sąrašą, paprašykite mokinių pagalvoti, kokia šių veiksmų dalis yra sutelkta į juos pačius.
Ko galime pasimokyti iš šios užduoties?
Ką reiktų daryti, kad dažniau susitelktumėte į kitų gerovę ir stengtumėtės mylėti juos taip, kaip mylite save?
Kaip mes galime tai daryti, net ir užsiimdami savo reikalais? (Tai galėtų būti pietūs su kuo nors, kas jaučiasi vienišas, arba kito pagyrimas mokykloje.)
Kaip meilė Dievui ir savo artimui taip, kaip sau pačiam, gali mums padėti artėti prie amžinojo gyvenimo?
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Luko 10:29. Likusiųjų paprašykite sekti skaitomą tekstą ir rasti, ko Įstatymo mokytojas paklausė Jėzaus.
Koks buvo antras Įstatymo mokytojo klausimas?
Paruoškite kelis mokinius suvaidinti palyginimą apie gerąjį samarietį iš Luko 10:30–35. Vieną mokinį pakvieskite būti pasakotoju, o kitus suvaidinti sužeistą žydą, du vagis, kunigą, levitą ir samarietį. (Jei pamokoje dalyvauja tik keli mokiniai, jie gali vaidinti po kelis vaidmenis.) Galite jiems duoti kokius nors rekvizitus, pavyzdžiui korteles su vardais, papildomus drabužius, kurie būtų „atimami“, du indus, simbolizuojančius aliejų ir vyną, kėdę su ratukais, kad atstotų gyvulį, ir dvi monetas, simbolizuojančias du denarus. (Pastaba. Kad vaidinimas pavyktų, būtų veiksmingas, tinkamas ir saugus, galite dar prieš pamoką išsirinkti dalyvius ir duoti jiems konkrečius nurodymus.)
Pakvieskite pasakotoją garsiai perskaityti Luko 10:30–35, o pakviestus dalyvius suvaidinti palyginimą. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, kas, pagal Gelbėtojo mokymą, yra mūsų artimas. Po vaidinimo paprašykite mokinių sugrįžti į savo vietas.
Kurie samariečio veiksmai padarė jums didžiausią įspūdį?
Kad padėtumėte mokiniams suprasti, ko buvo galima tikėtis iš kunigo, levito ir samariečio, pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti šį paaiškinimą:
Kunigai ir levitai turėjo kunigystę ir buvo paskirti tarnauti Dievui ir artimui šventyklose kaip Dievo įstatymo mokytojai ir pavyzdžiai. Turintieji kunigystę gerai žinojo įsakymą „mylė[ti] savo artimą kaip save patį“ (Kunigų 19:18) ir rūpintis kitataučiais ir keliautojais (žr. Kunigų 19:34; 25:35). O „samariečiai buvo dalinai izraelitai ir dalinai kitataučiai. Jų religija buvo žydų ir pagonių tikėjimų bei papročių mišinys. […] Žydai puoselėjo samariečiams [neapykantą] dėl to, kad samariečiai atsimetė nuo izraelitų religijos“ (Raštų rodyklė, „Samariečiai“; scriptures.lds.org). Žydai ir samariečiai vengdavo vieni kitų ir paprastai traukdavosi iš kelio vieni kitiems.
Kodėl palyginime stebina kunigo, levito ir samariečio poelgiai?
Dėl kokių priežasčių samarietis galėjo nepadėti sužeistam žydui?
Remdamiesi 33 eilute pasakykite, kas paskatino samarietį veikti pamačius sužeistą žmogų?
Pabrėžkite, kad pasigailėti reiškia pastebėti kito bėdą ar sunkumus ir pajusti norą padėti jam, kaip tik įmanoma.
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Luko 10:36–37. Likusiųjų paprašykite sekti skaitomą tekstą ir išsiaiškinti, ko vėliau Viešpats mokė Įstatymo mokytoją.
Kaip šis palyginimas atsako į 29 eilutėje užrašytą klausimą „o kas gi mano artimas?“
Padėkite mokiniams suprasti, kad tai, jog Gelbėtojas šiame palyginime paminėjo samarietį, reiškia, kad mūsų artimas yra ne tik tas, kuris gyvena netoliese, bet kiekvienas Dangiškojo Tėvo vaikas – taip pat ir tie, kuriuos mums sunkiausia mylėti.
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti prezidento Hovardo V. Hanterio teiginį:
Paveikslėlis
Prezidentas Hovardas V. Hanteris
„Turime atminti, kad draugus galime rinktis, tačiau Dievas aplink mus apgyvendino artimus. Meilė turi būti beribė. […] Kristus pasakė: „Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?!“ (Mato 5:46)“ (“The Lord’s Touchstone,” Ensign, Nov. 1986, 35).
Remdamiesi 37 eilute pasakykite, ką Viešpats Gelbėtojas pamokė daryti Įstatymo mokytojus?
Paprašykite mokinių dar kartą prisiminti žmones, apie kuriuos anksčiau galvojo, kad juos sunku mylėti.
Kaip mums mylėti ir užjausti tuos, kuriuos sunku mylėti?
Pagalvokite apie atvejį, kai jūs ar jūsų pažįstami pasekė Gelbėtojo pamokymu „mylė[ti] […] savo artimą kaip save patį“ (Luko 10:27). Koks buvo rezultatas?
Paliudykite apie šios dienos pamokoje mokytas tiesas. Lentoje užrašykite tokį nebaigtą teiginį ir paprašykite mokinių jį užbaigti savo sąsiuviniuose arba Raštų studijavimo žurnaluose: Seksiu gerojo samariečio pavyzdžiu …
Prezidentas Tomas S. Monsonas pabrėžė Viešpaties kvietimą būti tokiems kaip gerasis samarietis:
„Kiekvienas iš mūsų, savo žemiškojo gyvenimo kelionėje, nueis savo Jericho kelią. Koks bus tas patyrimas? Koks bus mano patyrimas? Ar ir man nepavyks pamatyti to, kuris krito tarp plėšikų ir kuriam reikia mano pagalbos? O jums? Ar būsiu tas, kuris mato sužeistąjį ir girdi jo maldavimą, bet pereina į kitą kelio pusę? O jūs? Ar būsiu tas, kuris mato, girdi, sustoja ir padeda? O jūs?
Jėzus paliko mums devizą: „Eik ir tu taip daryk!“ Kai paklūstame tam priesakui, mūsų amžinybės perspektyvoje atsiveria retai prilygstamo ir niekada nepranokstamo džiaugsmo vaizdas. […]
Eidami to gerojo samariečio pėdomis, einame keliu, vedančiu į tobulybę“ (“Your Jericho Road,” Ensign, Feb. 1989; taip pat žr. vyresnysis V. Kristoferis Vadelis, „Tyra religija“, Liahona, 2015 m. balandis).