Paprašykite mokinių pagalvoti apie vakarykščius pasirinkimus. Pasiūlykite jiems per minutę išvardinti kiek galima daugiau tų pasirinkimų savo sąsiuviniuose arba Raštų studijavimo žurnaluose. Kelių mokinių paprašykite apie keletą gerų savo pasirinkimų papasakoti visiems.
Kokiose situacijose tenka rinktis tarp dviejų teisingų sprendimų?
Kai mokiniai studijuos Luko 10:38–42, paraginkite juos ieškoti, kokio principo, galinčio padėti darant sprendimus, ypač kai galima rinktis iš kelių gerų sprendimų, mokė Gelbėtojas.
Paaiškinkite, kad pamokęs palyginimo apie gerąjį samarietį, Gelbėtojas nukeliavo į Betaniją ir apsilankė moters, vardu Morta, namuose.
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Luko 10:38–40. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, ką, Gelbėtojui būnant pas jas, nusprendė daryti Morta ir ką jos sesuo Marija.
Ką Gelbėtojui besisvečiuojant darė Marija?
Ką darė Morta?
Paveikslėlis
Marija ir Morta
Parodykite paveikslėlį „Marija ir Morta“ (Evangelijos paveikslų knyga [2009 m.], 45 pav.; taip pat žr. LDS.org). Paaiškinkite, kad Jėzaus dienomis svetingumas buvo labai svarbus. Morta darė tai, ko paprastai buvo tikimasi iš priimančios svečius. Ji buvo susitelkusi į žemiškus reikalus, tokius kaip maisto ruošimas ir pateikimas.
Remdamiesi 40 eilute pasakykite, koks Gelbėtojui užduotas Mortos klausimas parodo, kad jai rūpėjo žemiški reikalai.
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Luko 10:41–42. Kitiems pasiūlykite sekti skaitomą tekstą ir ieškoti Gelbėtojo atsakymo Mortai.
Ką Gelbėtojas turėjo omenyje, kai sakė: „Reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį“?
Vieną mokinį pakvieskite garsiai perskaityti vyresniojo Dalino H. Oukso iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį:
Paveikslėlis
Vyresnysis Dalinas H. Ouksas
„Pagirtina, kad Morta „rūpin[osi] ir sieloj[osi] daugeliu dalykų“ [41 eilutė], bet mokytis Evangelijos pas geriausią Mokytoją „reikia“ labiau“ („Geri, geresni ir geriausi dalykai“, 2007 m. spaliovisuotinės konferencijos medžiaga).
Ką Gelbėtojas turėjo omenyje, kai sakė, kad „geriausi[a] dal[is]“, kurią išsirinko Marija, „nebus iš jos atimta“ (Luko 10:42)? (Nusprendusi pasiklausyti Gelbėtojo ir nesusitelkti į žemiškus reikalus, Marija gaus dvasinius palaiminimus, kurie yra amžini.)
Kokį principą sužinome iš Mortai pasakytų Gelbėtojo žodžių? (Nors mokiniai gali atsakyti kitais žodžiais, jie turėtų įvardyti tokį principą: Jei nutariame pasišvęsti ne žemiškiems, o dvasiniams reikalams, gausime ilgalaikius palaiminimus.)
Kaip pasišvęsti dvasiniams reikalams, bet neapleisti ir mažiau svarbių dalykų, kurių „reikia“ (Luko 10:42)?
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti šį vyresniojo Oukso teiginį:
Paveikslėlis
Vyresnysis Dalinas H. Ouksas
„Svarstydami įvairius pasirinkimų variantus, turime atminti, jog nepakanka, kad kai kurie dalykai yra geri. Kiti pasirinkimai yra geresni ar net geriausi. […]
Pasvarstykime, kaip naudojame savo laiką, pasirinkdami žiūrėti televizorių, žaisti kompiuterinius žaidimus, naršyti internete ar skaityti knygas bei žurnalus. Žinoma, gerai žiūrėti padorias pramogines laidas ar gauti įdomios informacijos. Bet toli gražu ne visi šios rūšies dalykai verti tos mūsų gyvenimo dalies, kurią jiems skiriame. Yra geresnių dalykų ir yra geriausių“ („Geri, geresni ir geriausi dalykai“).
Paprašykite mokinių peržvelgti vakar dienos pasirinkimų sąrašą ir kiekvieną teigiamą pažymėti „geras“, „geresnis“ arba „geriausias“. Pakvieskite vieną ar du mokinius papasakoti, kaip jie buvo palaiminti dvasinius dalykus iškeldami aukščiau už žemiškus rūpesčius.
Paprašykite mokinių įsivaizduoti, kad jie yra nuolatiniai misionieriai, mokantys besidomintįjį, kuris keletą kartų bandė melstis ir mano, jog Dievas jam neatsako. Besidomintysis rengiasi nustoti melstis.
Kaip, remdamiesi savo patirtimi, atsakytumėte į jo nuogąstavimus?
Mokiniams studijuojant likusias Luko 11 skyriaus eilutes, paraginkite juos rasti tiesas, galinčias padėti žmogui, manančiam, kad Dievas neatsako į jo maldas.
Apibendrinkite Luko 11:1–4, paaiškindami, kad, išgirdęs Gelbėtoją meldžiantis, vienas iš Jo mokinių paprašė ir juos pamokyti melstis, ir Gelbėtojas tai padarė.
Paaiškinkite, kad pamokęs Savo mokinius, kaip melstis, Jis palyginimais apie maldą mokė kitų tiesų, taip pat ir apie Dievo norą atsakyti į maldas.
Paprašykite mokinius poromis išstudijuoti Luko 11:5–13 ir surasti, ko apie maldą mokė Viešpats. Paaiškinkite, kad Džozefo Smito Vertimo Luko 11:5–6 parašyta: „Jėzus dar kalbėjo jiems: Dangiškasis Tėvas tikrai duos, ko tik Jo paprašysite.“ Ir Jis pasakė jiems palyginimą, sakydamas: „Kas nors…“ Taip pat atkreipkite mokinių dėmesį, kad Džozefo Smito Vertimo Luko 11:14 parašyta: „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus per savo Šventąją Dvasią duos gerų dovanų tiems, kurie jį prašo.“ Skyrę pakankamai laiko, paklauskite:
Ko vienas draugas paprašė kito palyginime, kurį skaitėte 5–8 eilutėse? Kodėl?
Kodėl, jūsų manymu, antrasis draugas atsiliepė į pirmojo prašymą? (Galite paaiškinti, kad žodis bičiulystė šiuo atveju reiškia to žmogaus atkaklumą prašant, kai draugas iš pradžių atsisakė padėti.)
Jei prašantis žmogus simbolizuoja mus, o jo draugas – Dangiškąjį Tėvą, ką mums siūlo daryti Gelbėtojas ištikus bėdai?
Lentoje užrašykite šį nebaigtą teiginį: Jei iškilus bėdai nepaliaujamai melsimės ir prašysime Dangiškojo Tėvo palaiminimų, …
Ką, pasak 13 eilutės, Dangiškasis Tėvas duoda tiems, kurie nepaliaujamai meldžiasi ir prašo Jo palaiminimų?
Kaip, remdamiesi Luko 11:5–13 užrašytais Gelbėtojo mokymais, užbaigtumėte teiginį lentoje? (Mokiniams atsakius, užbaikite lentoje užrašytą teiginį, kad jis perteiktų tokią tiesą: Jei iškilus bėdai nepaliaujamai melsimės ir prašysime Dangiškojo Tėvo palaiminimų, Jis atsakys į mūsų maldas mus labiausiai palaiminančiu būdu.)
Galite paprašyti mokinių pateikti pavyzdžių, kaip jiems buvo atsakyta į maldas nepaliaujamai prašant Dangiškojo Tėvo palaiminimų.
Apibendrinkite Luko 11:14–54, paaiškindami, kad Jėzus išvaro demoną iš žmogaus, pataria žmonėms įsiklausyti į Dievo žodį ir sudrausmina fariziejus ir Rašto aiškintojus dėl jų dvasinio neišmanymo ir nedorybių.
Visai klasei perskaitykite šiuos klausimus ir paprašykite mokinių tyliai pagalvoti, kaip jie į juos atsakytų:
Ar kada nors kažko norėjote taip stipriai, kad apie tai nuolat galvojote?
Kaip toks mąstymas galėtų mums pakenkti?
Apibendrinkite Luko 12:1–13, paaiškindami, kad, išėjęs prieš didelę minią, Gelbėtojas mokė Savo mokinius saugotis veidmainystės. Jis taip pat priminė jiems, kad tai, kas paslėpta, vieną dieną pasidarys žinoma ir kad Dievas pažįsta savo vaikus ir juos stebi. Tada vienas vyras paprašė Gelbėtojo pakalbėti su jo broliu, kad šis su juo pasidalytų palikimu.
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Luko 12:14–15. Kitiems pasiūlykite sekti skaitomą tekstą ir rasti, kaip Gelbėtojas atsakė į to vyro prašymą.
Dėl ko Gelbėtojas perspėjo su Juo buvusius žmones?
Paaiškinkite, kad godumas reiškia perdėtą ko nors norėjimą. Lentoje užrašykite tokią tiesą: Viešpats įsako negeisti pasaulio turtų.
Kodėl reikia vengti godumo? Kaip ši tiesa gali padėti būti laimingesniems gyvenime?
Paaiškinkite, kad, pamokęs Savo mokinius vengti godumo, Gelbėtojas pasakė šio įsakymo svarbą iliustruojantį palyginimą. Paprašykite mokinių tyliai perskaityti Luko 12:16–19 ir rasti, kiek kartų palyginime žmogus sako žodžius aš, man, sau ir mano. Paprašykite mokinių papasakoti, ką rado.
Ką apie šio žmogaus susirūpinimą sako dažnas savęs minėjimas?
Kaip mes esame gundomi elgtis panašiai kaip šis vyras?
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Luko 12:20–21. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, ką apie šio vyro godumą pasakė Dievas. Paprašykite mokinių papasakoti, ką rado.
Perskaitykite šį vyresniojo M. Raselo Balardo iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį (iš „Svarbiausia tai, kas išlieka ilgiausiai“, 2005 m. spaliovisuotinės konferencijos medžiaga):
„Svarbiausia tai, kas išlieka ilgiausiai“ (vyresnysis M. Raselas Balardas).
Kaip palyginime turtuolis nesugebėjo susitelkti į tai, kas „svarbiausia“?
Kodėl jo veiksmus galima pavadinti kvailyste?
Apibendrinkite Morkaus 12:22–30, paaiškindami, kad Gelbėtojas pabrėžė, jog Jo mokiniams nereikia per daug rūpintis materialiais poreikiais.
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Luko 12:31–34. (Galite paaiškinti, kad Džozefo Smito Vertimo Luko 12:34 prasideda žodžiais: „Todėl siekite statyti Dievo karalystę…“) Likusiųjų paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, ko ieškoti Viešpats patarė Savo mokiniams, užuot susikoncentravus į savanaudiškus troškimus.
Ko ieškoti Gelbėtojas patarė savo mokiniams?
Kas buvo pažadėta statantiems Dievo karalystę?
Kaip apibendrintumėte Gelbėtojo mokymus Luko 12:31–34? (Nors mokiniai gali atsakyti kitais žodžiais, jie turėtų įvardyti tokį principą: Jei siekiame įtvirtinti Dievo karalystę ir Jo teisumo, Jis padės mums pasirūpinti savo poreikiais ir paruoš mums vietą Savo karalystėje.)
Kokiais būdais mes galime siekti įtvirtinti Dievo karalystę? (Mokiniams atsakinėjant, galite priminti anksčiau įvardytą principą apie pasišventimą dvasiniams, o ne materialiesiems poreikiams.)
Paliudykite, kaip buvote palaiminti dvasiniams dalykams ir Dievo karalystės įtvirtinimui skyrę svarbesnę vietą nei materialiesiems rūpesčiams. Paraginkite mokinius pamąstyti, ar jie yra labiau susitelkę į dvasinius, ar į materialiuosius dalykus. Paprašykite jų savo sąsiuviniuose arba Raštų studijavimo žurnaluose parašyti, ką jie darys, siekdami dvasiniams dalykams ir Dievo karalystės įtvirtinimui skirti svarbesnę vietą negu materialiesiems dalykams.
Apibendrinkite Luko 12:35–59, paaiškindami, kad Gelbėtojas mokė Savo mokinius ruoštis Jo antrajam atėjimui. Jis padėjo jiems suprasti, kad iš to, kuriam „daug duota, […] bus daug pareikalauta“ (48 eilutė), ir paaiškino, kad Jo Evangelija tarp žmonių sukels didelę nesantarvę.
„Žydų visuomenėje svetingumas buvo labai svarbus, o moterų garbė ir reputacija iš dalies priklausė nuo to, kaip gerai ji atliko svečius priimančios šeimininkės vaidmenį, ko pagal jų kultūrą iš jos buvo tikimasi. Dėl šių socialinių papročių Mortos priekaištus, kad jos sesuo Marija paliko ją vieną patarnauti (žr. Luko 10:40), daugelis to meto žmonių būtų pateisinę. Bet Gelbėtojas atsakė Mortai, pagirdamas jos sesers sprendimą: „Marija išsirinko geriausiąją dalį“ (Luko 10:42). Vienas iš dalykų, kuriuos paaiškina Gelbėtojo atsakymas, yra tai, kad kai kas yra svarbiau už socialinius papročius, net jei tai geri papročiai“ (New Testament Student Manual [Church Educational System manual, 2014], 160).
Pasiskųsdama “Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti?“ (Luko 10:40), Morta leido sau neatsargiai pažiūrėti į Viešpatį kaip į bejausmį. Jei leidžiame, kad mūsų prioritetai būtų iškreipti, tai mums apie Viešpatį gali kilti dvasiškai nesveikų minčių ir jausmų. Švelnus Viešpaties papeikimas buvo skirtas padėti Mortai permąstyti prioritetus ir siekti palaiminimų, kuriuos Jis su meile norėjo jai suteikti.
Buvusi visuotinė Paramos bendrijos prezidentė sesuo Boni D. Parkin, kalbėdama apie Mortos ir Marijos istoriją, mokė, kaip svarbu pasirinkti geresniąją dalį:
„Gelbėtojo atsakymas nuostabiai paaiškino, kas svarbiausia. Tą vakarą Mortos namuose geroji dalis buvo ne virtuvėje, ji buvo prie Viešpaties kojų. Pietūs galėjo palaukti. […]
Visos mes stengiamės pasirinkti gerąją dalį, kuri nebus iš mūsų atimta, stengiamės subalansuoti dvasinius ir laikinuosius dalykus savo gyvenime. Argi nebūtų lengva, jei rinktumės tarp lankomojo mokymo ir banko apiplėšimo? Tačiau dažnai mums tenka rinktis subtiliau. Mums tenka rinktis iš daugelio gerų variantų. […]
Reikia tik vieno dalyko – kas dieną sekti Juo. Pasirinkite tad Viešpatį Kristų. Pasirinkite sotintis Jo žodžiais. Pasirinkite pasitikėti Tuo, kuris aukštybėje. Pasirinkite laukti Jo meilės. Pasirinkite atiduoti Jam visą savo širdį. Tad pasirinkite tą gerąją dalį“ („Pasirinkite tikrąją meilę – tą gerąją dalį“,2003 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Luko 11:5–10. Palyginimas apie draugo pagalbą vidurnaktį
Vyresnysis Džeimsas E. Talmidžas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo atkreipė dėmesį į skirtumą tarp šiame palyginime minimo draugo ir Dangiškojo Tėvo:
„Viešpats mokė, kad, jei žmogus, būdamas savanaudis ir nenorėdamas duoti, vis vien duoda savo artimui, kai šis prašo deramam tikslui, nepaisydamas atstūmimo ir laikino atsisakymo padėti, tai tikrai Dievas duos tai, ko nuolat prašoma su tikėjimu ir dorais ketinimais. Žmogaus savanaudiško atsisakymo padėti negalima lyginti su išmintingu ir naudingu laukimu, kai tai daro Dievas. Kad malda būtų efektyvi, žmogus turi jausti tikrą poreikį melstis, tikrą pasitikėjimą Dievu ir Jo gailestingumu, kurį Jis kartais sulaiko, parodydamas, kad prašyti reikėtų atkakliau“ (Jesus the Christ, 3rd ed. [1916], 435).
