Fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėjo dėl to, kad Gelbėtojas bendravo su muitininkais ir nusidėjėliais. Gelbėtojas į tai atsakė palyginimais apie paklydusią avelę, pamestą monetą ir sūnų palaidūną.
Jėzus pateikia palyginimą apie paklydusią avį ir pamestą monetą
Pamoką pradėkite paklausdami mokinių, ar jie kada nors buvo pametę jiems brangų daiktą.
Ką buvote pasiryžę daryti, kad jį surastumėte? Kodėl?
Ką, jūsų manymu, reiškia būti dvasiškai „prapuolusiam“? (Padėkite mokiniams suprasti, kad tai gali reikšti tuos, kurie dar nepriėmė atkurtosios Jėzaus Kristaus Evangelijos arba šiuo metu negyvena pagal Evangelijos mokymus.)
Pakvieskite mokinius pagalvoti apie kurį nors pažįstamą žmogų, kuris galimai yra dvasiškai pasiklydęs. Paprašykite mokinių pagalvoti, ką jie mano apie tokį žmogų.
Paaiškinkite, kad Luko 15 skyriuje pateikti Gelbėtojo mokymai apie pasiklydusius dvasiškai. Pakvieskite mokinius Luko 15 skyriuje surasti teiginius, nusakančius, ką Dangiškasis Tėvas mano apie dvasiškai pasiklydusius ir kokios mūsų pareigos jų atžvilgiu.
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Luko 15:1–2. Kitiems pasiūlykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, kas rinkdavosi pas Jėzų ir dėl ko skundėsi fariziejai ir Rašto aiškintojai.
Kas rinkdavosi pas Gelbėtoją? Dėl ko skundėsi fariziejai ir Rašto aiškintojai?
Ką tokie skundai pasako apie fariziejus ir Rašto aiškintojus?
Paaiškinkite, kad Gelbėtojas atsakė pateikdamas tris palyginimus: apie paklydusią avį, pamestą monetą ir sūnų palaidūną. Šie palyginimai buvo skirti tam, kad suteiktų vilties nusidėjėliams ir pasmerktų Rašto aiškintojų ir fariziejų veidmainystę ir įsitikinimą savo pačių teisumu. Paraginkite mokinius atkreipti dėmesį, kodėl kiekviename palyginime kas nors buvo pamesta ir kaip tai buvo surasta.
Lentoje nubraižykite šią lentelę arba išdalinkite išspausdintą ant popieriaus. Sugrupuokite mokinius poromis ir vieną poros mokinį paskirkite išstudijuoti Luko 15:3–7, o kitą – Luko 15:8–10. Paprašykite mokinių perskaityti paskirtus palyginimus ir juose surasti atsakymus į klausimus, užrašytus kairiajame stulpelyje. (Trečiasis palyginimas pamokoje bus aptariamas vėliau.)
Skirkite pakankamai laiko, tada paprašykite mokinių paaiškinti jiems priskirtus palyginimus ir su savo porininkais atsakymus užsirašyti lentelėje šalia klausimų. Abiem visų porų mokiniams atlikus užduotį, keletą jų pakvieskite išeiti prie lentos ir lentelėje įrašyti savo atsakymus arba (jei lentoje nebraižėte lentelės) pasakyti savo atsakymus bendraklasiams.
Kuo skiriasi avies ir monetos praradimo būdai? (Avis pasiklydo pati, o moneta buvo pamesta dėl jos savininkės neapdairumo arba nerūpestingumo [žr. David O. McKay, in Conference Report, Apr. 1945, 120, 121–122].)
Remdamiesi 7 ir 10 eilutėmis pasakykite, ką simbolizuoja atrastos moneta ir avis? (Jos simbolizuoja atgailavusį ir pas Dievą sugrįžusį nusidėjėlį.)
Kokia mūsų pareiga pasiklydusiųjų atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, kaip jie pasiklydo?
Lentoje užrašykite šį nebaigtą teiginį: Kai padedame kitiems įgyti troškimą atgailauti, …
Kaip, remdamiesi radusiųjų tai, kas buvo prarasta, reakcija, užbaigtumėte lentoje užrašytą teiginį? (Mokiniai turėtų nurodyti principą, panašų į šį: Kai padedame kitiems įgyti troškimą atgailauti, džiaugiamės mes ir džiūgauja dangūs. Lentoje užbaikite rašyti šį principą. Galite paraginti mokinius užsirašyti šį principą Raštuose prie Luko 15:1–10.)
Ar esate jūs ar jūsų pažįstami padėję dvasiškai pasimetusiam žmogui įgyti troškimą atgailauti ir priartėti prie Dangiškojo Tėvo? Ar kas nors yra padėjęs jums? (Priminkite mokiniams, kad jiems nederėtų dalintis tokia patirtimi, kuri yra pernelyg asmeniška.)
Paprašykite mokinių apmąstyti toliau aprašytą pavyzdį. Rimtą nuodėmę padariusi mergina liovėsi melstis ir vaikščioti į bažnyčią. Ji jaučia norą pradėti melstis ir gyventi pagal Viešpaties numatytus standartus, bet nuogąstauja, jog Jis nenori, kad ji sugrįžtų.
Mokinių pasiteiraukite, ar jie pažįsta ką nors, kas galėjo jaustis panašiai kaip apibūdinta mergina. Paaiškinkite, kad Luko 15 skyriuje pateiktas trečiasis palyginimas – tai istorija apie sūnų palaidūną (švaistūną), jo vyresnįjį brolį ir jų tėvą. Paraginkite mokinius studijuojant šį palyginimą surasti tiesas, galinčias padėti manantiems, kad pasiklydo be vilties sugrįžti.
Galite suskirstyti mokinius grupelėmis po tris. Kiekvienai grupelei išdalinkite toliau parodyto lapelio kopijas. Paprašykite juos grupelėmis garsiai perskaityti Luko 15:11–32. Vieno mokinio paprašykite palyginimą apmąstyti iš sūnaus palaidūno pozicijos, antro apmąstyti jį iš tėvo pozicijos, o trečio – iš vyresniojo brolio pozicijos.
Kai mokiniai baigs skaityti, paprašykite jų aptarti išdalintuose lapeliuose užrašytus klausimus.
Paklauskite mokinių, kaip jie užpildytų lentoje nubraižytos arba pirmame lapelyje pateiktos lentelės trečiąjį stulpelį (Luko 15:11–32). Mokinių atsakymus surašykite lentoje arba paprašykite mokinių surašyti juos išdalintuose lapeliuose.
Kodėl sūnus palaidūnas paklydo? (Skirtingai nuo avies ir monetos, sūnus palaidūnas paklydo, nes pats maištavo.)
Ką sužinome apie Dangiškojo Tėvo atsaką atgailaujantiems ir sugrįžtantiems, suprasdami, kad šiame palyginime tėvas simbolizuoja Dangiškąjį Tėvą? (Mokiniai turėtų nurodyti principą, panašų į šį: Jei atgailaudami ir siekdami Dangiškojo Tėvo atleidimo sugrįšime pas Jį, Jis džiūgaus ir priims mus išskėstomis rankomis. Užrašykite šį principą lentoje.)
Kaip šis principas gali padėti tiems, kurie pasiklydo dvasiškai?
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti šį vyresniojo Džefrio R. Holando iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį:
Paveikslėlis
Vyresnysis Džefris R. Holandas
„Mylintis tėvas, pamatęs suvargusį savo berniuką, atbėgo jo pasitikti, apibėrė bučiniais – tai viena labiausiai jaudinančių Šventųjų Raštų scenų. Kiekvienam Dievo vaikui, ar jis būtų nuklydęs nuo tiesos, ar kitaip prasižengęs, ji sako, jog Dievas trokšta, kad šis sugrįžtų į Jo saugų glėbį“ („Kitas sūnus paklydėlis“, 2002 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Mokiniams priminkite apie vyresnįjį brolį iš to palyginimo.
Kodėl, jūsų manymu, vyresnysis brolis supyko?
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti šį vyresniojo Holando teiginį, o likusiųjų – paklausyti įžvalgų apie vyresniojo brolio pyktį:
Paveikslėlis
Vyresnysis Džefris R. Holandas
„Tasai brolis taip pyksta ne tiek dėl to, kad jo brolis parėjo, kiek dėl to, kad taip džiūgauja tėvai. Jausdamasis neįvertintas ir turbūt kažkiek savęs gailėdamas, šis pareigingas sūnus – o jis ypač pareigingas – tą akimirką užmiršta, kad jam niekados neteko patirti pažeminimo ir nevilties, baimės ir pasišlykštėjimo savimi. Tą akimirką jis užmiršta, kad kiekvienas veršis ūkyje jau yra jo, taip pat kaip ir drabužiai spintoje, ir kiekvienas žiedas stalčiuje. Tą akimirką jis užmiršta, kad už jo ištikimybę visada bus atlyginta. […]
Jam dar reikia pajusti tą užuojautą ir gailestingumą, mielaširdingą regėjimo perspektyvą, kuri padėtų suprasti, jog sugrįžo ne konkurentas. Tai jo brolis. […]
Iš tikrųjų jaunesnysis brolis buvo kalinys – nuodėmės, kvailumo ir kiaulidės kalinys. Tačiau vyresnis brolis taip pat gyvena tam tikruose rėmuose. Jis negalėjo ir vis dar negali išsivaduoti iš savo kalėjimo pats. Jam neduoda ramybės žaliaakė pavydo pabaisa“ (žr. „Kitas sūnus paklydėlis“).
Kodėl, pasak vyresniojo Holando, supyko vyresnysis brolis?
Ką turėtume prisiminti matydami Dievo gailestingumą ir palaiminimus atgailaujantiems ir sugrįžtantiems pas Jį?
Kokį principą apie tapimą panašiam į mūsų Dangiškąjį Tėvą sužinome iš šio palyginimo? (Mokiniai turėtų nurodyti principą, panašų į šį: Tapti panašūs į Dangiškąjį Tėvą galime tada, kai į atgailaujančius reaguojame su atjauta ir džiaugsmu.)
Peržvelkite principus, kuriuos mokiniai sužinojo studijuodami Luko 15 skyrių. Paprašykite mokinių paaiškinti, kaip jie pasinaudotų tais principais atsakydami fariziejams ir Rašto aiškintojams, kurie priekaištavo, kad Jėzus valgo su nusidėjėliais.
Priminkite mokiniams apie galimai dvasiškai pasiklydusį žmogų, apie kurį jie galvojo pamokos pradžioje. Paraginkite juos pamaldžiai apsvarstyti galimybes padėti jam atgailauti ir priartėti prie Dangiškojo Tėvo. Paprašykite mokinių atsakymą į toliau pateiktą klausimą užsirašyti sąsiuviniuose ar Raštų studijavimo žurnaluose:
Kokį būdą pasirinksite, kad pasinaudotumėte šiandien įgytomis žiniomis?
Luko 15 skyriuje užrašyti palyginimai buvo Gelbėtojo atsakymas fariziejams ir Rašto aiškintojams, apkaltinusiems Jį valgant ir geriant su nusidėjėliais. Atsižvelgiant į tokį kontekstą, šiuose palyginimuose išsakyti ne tik paguodos žodžiai atgailaujančiam nusidėjėliui, bet ir griežtas papeikimas už įsitikinimą savo pačių teisumu. Tas papeikimas gerai matomas Gelbėtojo teiginyje, kad danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio nei dėl devyniasdešimt devynių, kuriems nereikia atgailos. Gelbėtojo užuomina apie „devyniasdešimt devyn[is] teisi[uosius], kuriems nereikia atsiversti“ (Luko 15:7) nereiškė, kad fariziejams ir Rašto aiškintojams nereikėjo atgailauti. Greičiau tai buvo sumanus išpuikusios fariziejų ir Rašto aiškintojų savimeilės ir nesugebėjimo pripažinti, kad ir jiems reikia atgailauti, atvaizdavimas. Kitas tokios gyvensenos pasmerkimas palyginime apie sūnų palaidūną matomas vyresniojo brolio veiksmuose. Palyginime, tėvui priėmus sugrįžusį nepaklusnųjį brolį, vyresnysis brolis (kaip ir fariziejai bei Rašto aiškintojai, kurie skundėsi, kad Jėzus priima nusidėjėlius) reaguoja su savo paties teisumu įsitikinusio žmogaus priešiškumu, o ne su užuojauta.
Luko 15:1–32. Avis, moneta ir sūnus palaidūnas buvo prarasti skirtingais būdais
Prezidentas Deividas O. Makėjus kalbėjo apie kai kurių žmonių paklydimo priežastis:
„Noriu paminėti [avies, monetos ir sūnaus palaidūno] praradimo priežastis. […]
Šį vakarą klausiu jūsų, kaip ši avis paklydo? Ji nemaištavo. Tame palyginime avis visiškai pagrįstu būdu ieškojo kaip prasimaitinti, bet galbūt dėl kvailumo nesąmoningai ėjo lauku, ieškodama geresnės žolės, kol išėjo iš kaimenės ir nuklydo.
Tokių turime ir Bažnyčioje, vaikinų ir merginų, visai pagrįstais būdais nuklystančių tolyn nuo kaimenės. Jie ieško sėkmės versle, profesinės sėkmės, kol praranda susidomėjimą Bažnyčia ir galiausiai atitrūksta nuo kaimenės. Jie praranda suvokimą, kas yra tikroji sėkmė, gal dėl kvailumo, gal nesąmoningai, o kartais gal ir noriai. Jie nemato, kas yra tikroji sėkmė. […]
[Pamestos monetos atveju] pamestas daiktas nebuvo už tai atsakingas. Tas, kam buvo patikėta moneta, dėl neapdairumo ar nerūpestingumo ją kažkur padėjo arba pametė. Tokių yra trečdalis, ir, manau, jį sudarome mes. Mes atsakome ne tik už monetas, bet ir už gyvas vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų sielas. Tai mūsų pareiga. Kai kurie iš jų galbūt šiandien tolsta dėl apylinkės vadovų nerūpestingumo. […]
[Kalbant apie sūnų palaidūną.] Tai valingas sprendimas, tai pasirinkimas, sąmoningas pasirinkimas. Tam tikra prasme tai maištavimas prieš autoritetingą asmenį. Ir ką gi jis padarė? Jis išleido savo turtą gyvendamas maištingai, savo dalį iššvaistė su pasileidėlėmis. Taip jie nuklysta.
Troškimams ir aistroms pataikaujantis jaunimas taip užtikrintai keliauja į atsimetimą, kaip kad saulė teka rytuose. Nepriskiriu tai vien jaunimui. Bet kuris vyras arba moteris, jei stoja į tokį nesusilaikymo ir amoralaus gyvenimo kelią, atsiskirs nuo kaimenės taip neišvengiamai, kaip tamsa seka pasibaigus dienai“ (iš Conference Report, Apr. 1945, 120, 121–122, 123).
Luko 15:1–32. Palyginimai apie paklydusią avį, pamestą monetą ir sūnų palaidūną
Vyresnysis Džeimsas E. Talmidžas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo rašė:
„Tie trys palyginimai […] vieningai parodo didelį džiaugsmą danguje dėl sugrąžintos sielos, kadaise buvusios tarp paklydusiųjų, ir nesvarbu, ar ją geriausiai atvaizduoja nuklydusi avis, dėl savininko neapdairumo pamesta moneta ar sąmoningai nuo namų ir dangaus atsiskyręs sūnus. Nėra pagrindo manyti, kad atgailaujančiam nusidėjėliui yra teikiama pirmenybė prieš nuodėmei atsispyrusią teisią sielą. […] Nors nuodėmė tikrai žeidžia, nusidėjėlis vis dar yra brangus Tėvo akyse, nes dar gali atgailauti ir sugrįžti į teisų gyvenimą. Vienos sielos praradimas Dievui yra labai reali ir labai skaudi netektis. Jam dėl to skaudu ir liūdna, nes Jis trokšta, kad niekas nepražūtų“ (Jesus the Christ, 3rd ed. [1916], 461).
„Pranašas Džozefas Smitas (1805–1844) sakė, kad, pagal vieną šio palyginimo aiškinimą, „šimtas avių simbolizuoja šimtą sadukiejų ir fariziejų“, ir kadangi jie nepriėmė Gelbėtojo mokymų ir jų nesilaikė, Jis palieka avių kaimenę ir ieško „kelių asmenų, arba vieno vargano mokesčių ieškotojo, kurį niekino fariziejai ir sadukiejai“. Jam suradus atgailaujančias ir Jį priimančias „paklydusias avis“, jos „džiaugs[is] danguje“ (iš History of the Church, 5:262). Šis aiškinimas padeda suprasti, kad Gelbėtojo žodžiai yra papeikimas, skirtas padėti fariziejams ir Rašto aiškintojams pripažinti, kad jiems patiems reikia atgailauti, nes Viešpats „žmonėms visur įsako atgailauti“ (DS 133:16; taip pat žr. Romiečiams 3:23; 1 Jono 1:8; DS 18:9, 42)” (New Testament Student Manual [Church Educational System manual, 2014], 168–169).
Remdamasis palyginimu apie sūnų palaidūną prezidentas Gordonas B. Hinklis sakė:
„Prašau jūsų perskaityti šį pasakojimą. Visi tėvai turi skaityti jį vėl ir vėl. Ši istorija pakankamai universali, ir ją galima pritaikyti kiekvienai šeimai ir netgi visai žmonijai, nes ar ne visi mes sūnūs ir dukros palaidūnai, kuriems reikia atgailauti ir priimti atleidžiantį mūsų Dangiškojo Tėvo gailestingumą, o tada sekti Jo pavyzdžiu?“ (“Of You It Is Required to Forgive,” Ensign, June 1991, 5).
Prezidentas Hinklis taip pat sakė:
„Kai kas iš mūsiškių […] verkia iš skausmo ir kenčia dėl vienatvės ir baimės. Turime didelę ir labai rimtą pareigą ištiesti jiems pagalbos ranką, pakylėti, pamaitinti, jeigu jie alkani, ugdyti jų dvasias, jeigu jos ištroškusios tiesos ir teisumo. […]
Yra karštai tikėjusių, kurių tikėjimas atšalo. Daugelis jų nori sugrįžti, bet nežino, kaip tai padaryti. Jiems reikia ištiesti draugišką ranką. Įdėjus šiek tiek pastangų, daugelį galima sugrąžinti atgal į puotą prie Viešpaties stalo.
Mano broliai ir seserys, tikiuosi ir meldžiu, kad kiekvienas iš mūsų […] nuspręstų ieškoti tų, kuriems reikia pagalbos, kurie yra beviltiškose ir sunkiose situacijose, su meile atvesti juos į Bažnyčios glėbį, kur stiprios rankos ir mylinčios širdys juos sušildys, paguos, palaikys ir sugrąžins į laimingo bei našaus gyvenimo kelią“ (“Reach with a Rescuing Hand,” Ensign, Nov. 1996, 86).