Paskutinį kartą mirtingajame gyvenime keliaudamas į Jeruzalę Jėzus Kristus mokė Savo Evangelijos ir darė stebuklus tarp žmonių. Jis su triumfu įžengė į Jeruzalę, vėl išvalė šventyklą ir mokė žmones.
Paaiškinkite mokiniams, kad apie daugelį įvykių, užrašytų Luko 18–21 skyriuose, jie jau mokėsi studijuodami Mato ir Morkaus evangelijas. Norėdami peržiūrėti du iš tų įvykių, parodykite šiuos paveikslus: Kristus ir turtingas jaunuolis (Evangelijos paveikslų knyga [2009 m.], 48 pav.; taip pat žr. internete adresu LDS.org) ir Triumfinis įžengimas (Evangelijos paveikslų knyga, 50 pav.). Pakvieskite mokinius apibendrinti šias istorijas visai klasei ir paaiškinti, ką iš tų pasakojimų jie prisimena.
Jei mokiniams reikia pagalbos, galite pasitelkti toliau pateiktą Luko 18–21 skyrių apžvalgą. (Pastaba. Kad padėtumėte mokiniams suprasti Gelbėtojo žemiškojo gyvenimo chronologiją, galite jiems parodyti grafiką Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo santrauka, esantį šio vadovėlio priede.)
Paskutinį kartą mirtingajame gyvenime keliaudamas į Jeruzalę, Jėzus Kristus mokė kelių palyginimų ir išgydė daug žmonių. Jis pakvietė turtingą jauną didiką išdalinti vargšams visus savo turtus ir sekti paskui Jį. Po to Jis išgydė neregį. Nepaisydamas pašaipų Jis pietavo su vienu iš vyriausiųjų Jericho muitininkų.
Atvykęs į Jeruzalę, aidint gyriaus šūksniams, į miestą Jis įjojo ant asilaičio. Tada Jis vėl iš šventyklos išvarė pinigų keitėjus, mokė ten buvusius žmones ir atsakinėjo į vyriausiųjų kunigų ir Rašto aiškintojų klausimus. Pagyrė našlę, šventyklos lobynui paaukojusią du pinigėlius. Taip pat Jis mokė mokinius apie Savo antrąjį atėjimą.
Paaiškinkite mokiniams, kad daugelis istorijų, kurias jie studijuos, yra tik Luko evangelijoje.
Kad paruoštumėte mokinius studijuoti šiuos pasakojimus, lentoje užrašykite tokį klausimą:
Kokie žmogaus veiksmai rodo, kad jis nuoširdžiai trokšta artėti prie Viešpaties?
Koks elgesys rodo, kad jis arba ji tikrai nori gauti atleidimą arba trokšta Viešpaties pagalbos?
Paprašykite mokinių atsakymus į šiuos klausimus apsvarstyti studijuojant Luko užrašytus pasakojimus?
Lentoje užrašykite šias Raštų nuorodas: Luko 18:1–8; Luko 18:9–14; Luko 18:35–43; Luko 19:1–10. Paaiškinkite, kad tose eilutėse yra palyginimai ir įvykiai iš Gelbėtojo kelionės į Jeruzalę, paskutinės Jo mirtingajame gyvenime.
Kiekvienam mokiniui paskirkite po vieną lentoje nurodytą Raštų ištrauką arba suskirstykite mokinius į keturias grupes ir kiekvienai grupei paskirkite po vieną iš nurodytų ištraukų. Pakvieskite kiekvieną mokinį arba grupę perskaityti jiems paskirtą Raštų ištrauką ir pasiruošti suvaidinti joje aprašomą įvykį arba palyginimą. (Jei nesuskirstėte mokinių į grupes, kiekvieną pasakojimą galite suvaidinti drauge visa klase. Jei nutarsite nevaidinti, galite paprašyti mokinių asmeniškai išstudijuoti jiems paskirtas Raštų ištraukas, pasitelkus toliau pateiktus klausimus, o po to vieniems kitus pamokyti to, ką sužinojo.) Paaiškinkite, kad vienas mokinys klasėje arba kiekvienoje grupėje turėtų būti pasakotojas ir skaityti Raštuose pateiktą pasakojimą, kai visa klasė arba grupės nariai jį vaidins. Iš pagarbos Gelbėtojui, vaidindami Luko 18:35–43 ir Luko 19:1–10 nė vieno neprašykite vaidinti Jėzų Kristų. Nurodykite pasakotojui skaityti Jėzaus žodžius, o vaidinantiems – elgtis taip, tarsi Jis būtų scenoje.
Grupėms ruošiantis, paprašykite jų drauge aptarti toliau pateiktus klausimus ir pasiruošti atsakyti į juos po vaidinimo. (Šiuos klausimus galite surašyti lentoje arba išdalinti išspausdintus lapeliuose.)
Ko šiame pasakojime troško jo pagrindinis veikėjas (našlė, muitininkas, neregys ar Zachiejus)?
Kokiais veiksmais pagrindinis veikėjas parodė, kad jo troškimas yra nuoširdus?
Kas nutiko dėl pagrindinio veikėjo tikėjimo veiksmų?
Kokius principus arba doktrinas randate šioje istorijoje?
Skirkite pakankamai laiko, tada pakvieskite visą klasę arba kiekvieną grupę, pasakotojui skaitant ištraukas, suvaidinti savo istoriją. Mokiniams stebint arba skaitomą tekstą sekant Raštuose, paprašykite jų apsvarstyti, ko kiekvienas pasakojimas gali mus pamokyti apie tikėjimo Viešpačiu naudojimą. Po kiekvieno vaidinimo visų mokinių arba atskiros grupės paprašykite atsakyti į anksčiau pateiktus klausimus. Paprašykite lentoje išvardinti jų atrastas doktrinas arba principus.
Grupėms pasidalinus savo atsakymais, paklauskite:
Kokių panašumų pastebėjote visų pagrindinių veikėjų poelgiuose? (Visi parodė atkaklumą arba nuoširdumą siekdami savo troškimų įgyvendinimo.)
Ko tokie poelgiai mus moko apie tikėjimo Viešpačiu naudojimą?
Kokių panašumų pastebėjote tarp to, ką kiekvienas pagrindinis veikėjas gavo dėl savo poelgių? (Kiekvienas susilaukė pagalbos arba malonės.)
Paprašykite mokinių, kad remdamiesi šių pasakojimų panašumais įvardytų bendrą principą. Mokiniai gali paminėti įvairius principus, tačiau nepamirškite pabrėžti, kad, jei naudodami tikėjimą Viešpačiu esame nuoširdūs ir atkaklūs, galime susilaukti Jo malonės. Užrašykite šį principą lentoje.
Pakvieskite vieną mokinį perskaityti toliau pateiktą vyresniojo Deivido A. Bednario iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį. Paprašykite klasės pasiklausyti, kas parodo, kad žmogus panaudojo tikėjimą Viešpačiu.
Paveikslėlis
Vyresnysis Deividas A. Bednaris
„Tikrasis tikėjimas yra sutelktas į Viešpatį Jėzų Kristų ir yra apie Jį ir visada veda į teisius poelgius“ („Prašykite tikėdami“,2008 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Priminkite mokiniams pamokos pradžioje lentoje užrašytus klausimus. Paprašykite mokinių su šalia sėdinčiu draugu aptarti atsakymus į šiuos klausimus.
Įvardinkite kelis būdus, kaip galime panaudoti savo tikėjimą šiandien.
Kurio nors mokinio paprašykite garsiai perskaityti šį vyresniojo Bednario teiginį, o likusiųjų – paklausyti, ką reiškia sulaukti Viešpaties malonės arba gailestingumo:
Paveikslėlis
Vyresnysis Deividas A. Bednaris
„Viešpaties švelnūs gailestingumai yra labai asmeniški ir individualizuoti palaiminimai, stiprybės, apsaugos, nuraminimo, vadovavimo, maloningumo, paguodos, palaikymo ir dvasinės dovanos, kurias gauname iš Viešpaties Jėzaus Kristaus, Jo dėka ir per Jį“ („Viešpaties švelnūs gailestingumai“, 2005 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Pakvieskite mokinius atsakyti į šiuos klausimus sąsiuviniuose ar Raštų studijavimo žurnaluose. (Šiuos klausimus galite surašyti lentoje.)
Kaip jūs arba jūsų pažįstami naudojote tikėjimą Jėzumi Kristumi? Kokio gailestingumo dėl to susilaukėte?
Pagalvokite, kokios Viešpaties pagalbos ar gailestingumo trokštate savo gyvenime. Kaip panaudosite tikėjimą Viešpačiu siekdami sulaukti Jo gailestingumo?
Pakvieskite kelis mokinius, kurie nesijaustų nepatogiai dalindamiesi, papasakoti, ką užsirašė. Priminkite jiems nesidalinti pernelyg asmeniškais dalykais. Jūs taip pat galite pasidalinti savo patirtimi, susijusia su tuo principu, bei paliudyti apie jo tikrumą.
Komentarai ir kontekstas
Luko 18:1–8. Palyginimas apie atkaklią našlę ir neteisų teisėją
Lukas suformulavo pagrindinę palyginimo apie atkaklią našlę ir neteisų teisėją mintį – „reikia visuomet melstis ir nepaliauti“ (Luko 18:1). Graikiškas žodis, kuris čia verčiamas „nepaliauti“, reiškia neatlyžti, neaptingti ar nepavargti kažką daryti. Palyginime nepaliaujamos maldos principą demonstruoja našlė, kuri daug kartų kreipiasi į teisėją, kad šis ištaisytų neteisybę. Vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė:
„Užėjus vienatvei, šalčiui ir sunkumams, kuriuos turime iškęsti, turime nenuleisti rankų ir būti atkaklūs. Tokia buvo Gelbėtojo žinia palyginime apie atkaklią našlę. […] Nepaliaukite beldęsi į tas duris. Nepaliaukite prašę. Tokiu metu žinokite, kad Dievas girdi jūsų šauksmą ir žino apie jūsų nelaimes. Jis yra mūsų Tėvas, o jūs esate Jo vaikas“ (‘Lessons from Liberty Jail,’ Ensign, Ensign, Sept. 2009, 30).
Atkaklumas yra įsišaknijęs į tikėjimo ir vilties Evangelijos principų pamatą. Atkaklumas patikina mūsų tikėjimą, kad mūsų veiksmai į mūsų gyvenimą atneš Viešpaties palaiminimus“ (New Testament Student Manual [Church Educational System manual, 2014], 177).
Luko 18:9–14. Palyginimas apie fariziejų ir muitininką
Prezidentas Hovardas V. Hanteris paaiškino skirtumą tarp fariziejaus ir muitininko maldų:
„Ar gali dviejų žmonių maldos skirtis dar labiau? Fariziejus stovėjo atokiai, manydamas esąs geresnis už kitus vyrus, kuriuos laikė prasčiokais. Muitininkas taip pat stovėjo atokiai, bet dėl to, kad nesijautė vertas. Fariziejus nemąstė apie nieką kitą kaip tik apie save ir visus laikė nusidėjėliais, o muitininkas visus laikė dorais, lygindamas juos su savimi, nusidėjėliu. Fariziejus nieko Dievo neprašė, bet pasikliovė savo teisumu. Muitininkas prašė Dievo gailestingumo ir atleidimo už nuodėmes.
[…] Muitininkas, tas kitų niekinamas mokesčių rinkėjas, „nuėjo į namus [iš]teisintas, ne anas.“ (Luko 18:14.) Kitaip tariant, Viešpats sakė, kad jis buvo atleistas nuo bausmės, gavo atleidimą, arba buvo išteisintas. […]
Nuolankumas, tai dieviška tikrų šventųjų savybė. Lengva suprasti, kodėl išdidžiam žmogui nesiseka. Jis yra linkęs pasikliauti vien tik savimi. […] Išdidus žmogus užsidaro nuo Dievo, ir kai tai padaro, nebegyvena šviesoje. […]
Istorija moko, kad išaukštinusieji save liko pažeminti, o nuolankieji buvo išaukštinti. Kiekvienoje judrioje gatvėje sutiksi fariziejų ir muitininkų. Galbūt kažkuris iš jų turi mūsų vardą“ (“The Pharisee and the Publican,” Ensign, May 1984, 65–66).
Neregio, vardu Bartimiejus, tikėjimą ir atkaklumą parodo tai, kaip jis šaukėsi Jėzaus Kristaus gailestingumo – jis šaukėsi net ir tada, kai aplink esantieji jį tildė (žr. Morkaus 10:47–48).
Vyresnysis Deividas A. Bednaris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo pasidalino pavyzdžiu, koks svarbus yra atkaklumas mūsų tikėjimo išbandymuose:
„Prieš daugelį metų viena šeima iš Jungtinių Valstijų keliavo į Europą. Vos atvykus į numatytą vietą, jų trylikametis sūnus susirgo. Motina su tėvu iš pradžių pagalvojo, kad skrandžio sutrikimą jam sukėlė ilgos kelionės sukeltas nuovargis, ir šeima tęsė savo numatytą kelionę.
Dienai slenkant, sūnaus būklė dar pablogėjo. Berniukas vis smarkiau prarasdavo skysčius. Tėvas suteikė sūnui kunigystės palaiminimą, bet nesimatė jokio greito pagerėjimo.
Praėjo dar kelios valandos, motina atsiklaupusi šalia sūnaus maldavo Dangiškąjį Tėvą sveikatos savo berniukui. Jie buvo toli nuo namų, nepažįstamoje šalyje, ir nežinojo, kaip gauti medikų pagalbą.
Motina paklausė sūnaus, ar jis nenorėtų pasimelsti drauge su ja. Ji žinojo, kad vien tik laukti tikėtinos palaimos nepakanka, jiems reikia veikti toliau. Paaiškinusi, kad jo gautas palaiminimas tebegalioja, ji dar kartą pasiūlė maldoje prašyti taip, kaip prašė senovės apaštalai: „Viešpatie, sustiprink mūsų tikėjimą“ (Luko 17:5). Maldoje buvo išpažintas pasitikėjimas kunigystės galia ir išsakytas įsipareigojimas daryti viską, ko tik prireiks, kad palaiminimas būtų pagerbtas – jei tas palaiminimas šiuo metu yra pagal Dievo valią. Po šios paprastutės jų maldos, sūnaus būklė netrukus pagerėjo.
Teisingas motinos ir jos sūnaus elgesys padėjo pakviesti pažadėtąją kunigystės galią. […] Šis trylikametis berniukas nepradėjo sveikti tol, kol jie neparodė tikėjimo, ir tai įvyko „pagal jų tikėjimą jų maldomis“ (DS 10:47)“ („Prašykite tikėdami“, 2014 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
