Gelbėtoją teisė Poncijus Pilotas ir Herodas Antipas. Nei vienas, nei kitas nematė Gelbėtojo kaltės dėl nusikaltimų, kuriais žydai jį kaltino, bet vis dėlto Pilotas atidavė Jį nukryžiuoti. Jėzus atleido Jį nukryžiavusiems Romos kareiviams ir kalbėjo su taip pat nukryžiuotu vagimi. Po Jėzaus mirties Juozapas iš Arimatėjos paguldė Jo kūną į kapą.
Ar kada nors manėte, kad kiti su jumis pasielgė netinkamai veiksmais arba žodžiais?
Kaip reagavote?
Pamoką pradėkite paprašydami mokinių apsvarstyti lentoje užrašytus klausimus.
Paraginkite mokinius studijuojant Luko 23 skyrių surasti tiesas, padedančias sužinoti, kaip reaguoti, kai kiti su jais elgiasi netinkamai.
Priminkite mokiniams, kad po Jo kančių Getsemanėje, vyriausieji kunigai suėmė Jėzų ir pasmerkė mirčiai. Paaiškinkite, kad nuo tada iki pat mirties Jėzus bendravo su šiais žmonėmis: Poncijumi Pilotu, Herodu Antipu, grupele ištikimų moterų, Romos kareiviais ir su dviem šalia Jo iš abiejų šonų nukryžiuotais vagimis. Poncijus Pilotas buvo Romos valdytojas Judėjos teritorijoje, apimančioje sostinę Jeruzalę. Herodas Antipas (tas, kuris liepė nužudyti Joną Krikštytoją) Romos prižiūrimas valdė Galilėjos ir Perėjos kraštus (žr. Luko 3:1).
Suskirstykite mokinius poromis ir visų porų paprašykite perskaityti Luko 23:1–11 ir ieškoti, kuo skyrėsi Gelbėtojo atsakymas Poncijui Pilotui ir atsakymas Herodui Antipui. Kad padėtumėte mokiniams geriau suprasti Gelbėtojo atsakymą Pilotui, paaiškinkite, jog Džozefo Smito Vertimo Morkaus 15:2 rašoma: „[…] Jis atsakė: „Esu, kaip tu ir pasakei.“
Pakvieskite mokinius kartu su savo porininkais aptarti atsakymus į šiuos klausimus:
Kuo Jėzaus atsakymas Pilotui skiriasi nuo Jo atsakymo Herodui?
Kuo Pilotą galėjo nustebinti Gelbėtojo atsakymas?
Kodėl Jėzaus tylėjimas nuvylė Herodą?
Apibendrinkite Luko 23:12–25, paaiškindami, kad nei Pilotas, nei Herodas nerado Jėzaus kaltės, todėl Pilotas pasakė žmonėms, kad nubaus Jėzų ir paleis. Žmonės šaukė Pilotui, kad jis vietoje Jo paleistų Barabą, ir reikalavo Jėzaus nukryžiavimo. Pilotas paleido Barabą, o Jėzų atidavė nukryžiuoti. (Pastaba. Jėzaus teismo pas Pilotą istorija bus išsamiau aptariama Jono 18–19 skyrius nagrinėjančioje pamokoje.)
Apibendrinkite Luko 23: 26–31, paaiškindami, kad daugybė ištikimų moterų, buvusių su Jėzumi nuo pat Jo tarnystės pradžios Galilėjoje, verkė sekdamos paskui Jėzų, kai Jis buvo vedamas į nukryžiavimo vietą. Jėzus liepė joms verkti ne dėl Jo, o dėl artėjančio Jeruzalės sugriovimo, nes žydai atmetė savo karalių.
Pakvieskite mokinį garsiai perskaityti Luko 23:32–34. Paskui paprašykite perskaityti Džozefo Smito Vertimo Luko 23:35 (Raštų rodyklėje). Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, ką Viešpats darė, kai buvo kalamas prie kryžiaus.
Ką darė Viešpats, kai buvo kalamas prie kryžiaus? (Galite mokiniams pasiūlyti pasižymėti 34 eilutėje užrašytus Gelbėtojo žodžius.)
Kuo nuostabi Gelbėtojo malda būtent tą akimirką?
Kokį principą sužinome iš Gelbėtojo pavyzdžio apie tai, kaip turėtume elgtis, kai su mumis netinkamai elgiamasi? (Mokiniai gali pavartoti kitus žodžius, tačiau turėtų paminėti tokį principą: Galime sekti Jėzaus Kristaus pavyzdžiu atleisdami tiems, kurie su mumis elgiasi netinkamai.)
Ką reiškia atleisti?
Galite paaiškinti, kad atleidimas kitiems nereiškia, jog mums nusidėję neturi atsakyti už savo veiksmus. Tai taip pat nereiškia, jog turime leisti, kad su mumis ir toliau būtų elgiamasi netinkamai. Priešingai, atleisti reiškia mylėti tuos, kurie su mumis netinkamai elgėsi ir nepykti ant jų (žr. Raštų rodyklę, „Atleisti“, scriptures.lds.org).
Paprašykite mokinių tyliai pagalvoti, ar yra kas nors, kam jie turėtų atleisti. Pripažinkite, kad kartais gali būti sunku atleisti kitam. Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti prezidento Gordono B. Hinklio teiginį. Likusių mokinių paprašykite pasiklausyti, ką jie gali daryti, jeigu jiems sunku kam nors atleisti.
Paveikslėlis
Prezidentas Gordonas B. Hinklis
„Meldžiu jūsų prašyti, kad Viešpats suteiktų jums stiprybės atleisti. […] Tai padaryti galbūt nebus lengva, ir viskas gal neįvyks greitai, bet, jeigu to nuoširdžiai sieksite ir tai ugdysite, tai pavyks padaryti“ (“Of You It Is Required to Forgive,” Ensign, June 1991, 5).
Ką prezidentas Hinklis patarė daryti, jeigu mums sunkiai sekasi atleisti kitiems?
Kaip, jūsų manymu, stiprybės prašymas per maldą gali padėti mums atleisti?
Paprašykite mokinių prisiminti, kaip kam nors atleido. Pakvieskite kelis mokinius savo patirtimi pasidalinti su visa klase. (Paprašykite neminėti vardų ir priminkite nesidalinti pernelyg asmeniškais dalykais.)
Paraginkite mokinius sekti Jėzaus Kristaus pavyzdžiu ir atleisti tiems, kurie elgiasi su jais netinkamai. Pakvieskite juos melstis, kad gautų stiprybės ir sugebėjimų tai padaryti.
Apibendrinkite Luko 23:35–38, paaiškindami, kad žydų vadovai ir Romos kariai šaipėsi iš Jėzaus Jam kabant ant kryžiaus.
Paveikslėlis
Nukryžiavimas
Parodykite paveikslėlį Nukryžiavimas (Evangelijos paveikslų knyga [2009 m.], 57 pav.; taip pat žr. LDS.org). Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Luko 23:39–43, o likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, kaip šalia Jėzaus nukryžiuoti vagys elgėsi su Juo.
Kaip su Jėzumi pasielgė abu šalia Jo nukryžiuoti kaliniai?
Ką turėjo omenyje vagis, sakydamas: „Mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti“ (41 eilutė)?
Ką šiam vagiui atsakė Gelbėtojas, kai šis paprašė prisiminti jį Dievo karalystėje?
Kad padėtumėte jiems geriau suprasti, ką Viešpats turėjo omenyje, sakydamas, kad vagis su Juo bus rojuje, pakvieskite kurį nors mokinį perskaityti šį teiginį:
Raštuose žodis rojus vartojamas skirtingomis prasmėmis. Pirma, jis reiškia ramybės ir laimės vietą pomirtiniame dvasių pasaulyje, laikomą tiems, kurie pasikrikštijo ir išliko ištikimi tikėjime (žr. Almos 40:12; Moronio 10:34). […]
Luko pasakojime apie Gelbėtojo nukryžiavimą žodis rojus vartojamas kita prasme. Pranašas Džozefas Smitas paaiškino, kad […] iš tikrųjų Viešpats sakė, jog vagis bus su Juo dvasių pasaulyje“ (Ištikimi tikėjimui. Evangelijos žinynas [2006], p. 138; taip pat žr. History of the Church, 5:424–425.)
Kur, pasak pranašo Džozefo Smito, po mirties eis vagis? (Į dvasių pasaulį [žr. Almos 40:11–14].)
Ką sužinome iš Gelbėtojo pareiškimo, kad vagis bus su Juo rojuje (Luko 23:43)? (Mokiniai gali vartoti kitus žodžius, tačiau įsitikinkite, kad jie suprato tokią tiesą: Po mirties visų žmonių dvasios įžengia į dvasių pasaulį.)
Paaiškinkite, kad kitos Raštų eilutės padeda mums geriau suprasti, kas dvasių pasaulyje atsitiks vagiui ir visiems kitiems į jį panašiems. Mokiniams galite pasiūlyti Doktrinos ir Sandorų 138:28–32, 58–59 ir Luko 23:43 eilutes savo Raštų paraštėje sujungti tarpusavio nuorodomis.
Paaiškinkite, kad Doktrinos ir Sandorų 138 skyriuje užrašytas pranašui Džozefui F. Smitui duotas apreiškimas, kuriame Gelbėtojas atskleidžia tiesas apie dvasių pasaulį. Šios tiesos gali mums padėti suprasti, ką turėjo omenyje Gelbėtojas, sakydamas „šiandien su manimi būsi rojuje“ (Luko 23:43).
Pakvieskite kelis mokinius pakaitomis garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 138:11, 16, 18, 28–32. Likusių mokinių paprašykite sekti skaitomą tekstą ir surasti, ką Gelbėtojas darė nuėjęs į dvasių pasaulį.
Ką Gelbėtojas darė nuėjęs į dvasių pasaulį?
Kur, pasak 29 eilutės, Gelbėtojas nėjo dvasių pasaulyje?
Ką Viešpats norėjo, kad Jo teisūs pasiuntiniai darytų?
Ko galime pasimokyti iš šių ištraukų? (Mokiniai gali atsakyti skirtingai, tačiau jų atsakymuose turėtų atsispindėti ši tiesa: Vadovaujami Jėzaus Kristaus, teisieji pasiuntiniai moko Evangelijos esančiuosius dvasių kalėjime.)
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti buvusio Septyniasdešimties nario brolio Alano A. Pešono teiginį. Paprašykite klasės paklausyti apie galimą Gelbėtojo žodžių poveikį nukryžiuotam nusikaltėliui.
Paveikslėlis
Alanas A. Pešonas
„Gelbėtojas kalbėjo maloningai ir suteikė jam vilties. Ko gero, šis nusikaltėlis nesuprato, kad dvasių pasaulyje jam bus skelbiama Evangelija arba kad jam bus suteikta galimybė gyventi dvasia kaip Dievas (žr. 1 Petro 4:6; DS 138:18–34). Jei Gelbėtojui rūpėjo šalia Jo nukryžiuotas vagis, tai Jam labai rūpi tie, kurie Jį myli ir stengiasi laikytis Jo įsakymų!“ (“Words of Jesus: On the Cross,” Ensign, June 2003, 34).
Kokią viltį DS 138:29–32 užrašyti žodžiai suteikia mums dėl Evangelijos nepažinusių mirusiųjų?
Paaiškinkite, kad nors Evangelija ir bus skelbiama šiam vagiui, tai nereiškia, kad jis savaime bus išgelbėtas Dievo karalystėje.
Paprašykite mokinio garsiai perskaityti Doktrinos ir Sandorų 138:58–59, o klasei pasiūlykite sekti skaitomą tekstą ir išsiaiškinti, ką teks padaryti tam vagiui ir kitiems, esantiems dvasių kalėjime, kad būtų išpirkti.
Ką teks padaryti tam vagiui ir kitiems, esantiems dvasių kalėjime, kad būtų išpirkti?
Kas įvyks su dvasiomis, kurios atgailaus ir priims už juos atliktas šventyklos apeigas? (Dvasios, „kuri[os] atgailaus, bus išpirkt[os] per paklusnumą [šventyklos] nuostatams“, bus apvalytos per Apmokėjimą ir gaus savo atlygį“ [DS 138:58–59].)
Ką mes galime padaryti dėl tų dvasių, kurioms, kaip tam vagiui, reikia išpirkimo? (Galime vykdyti šeimos istorijos darbą ir dalyvauti šventyklos apeigose už mirusiuosius.)
Apibendrinkite Luko 23:44–56, paaiškindami, kad Gelbėtojas mirė ant kryžiaus pasakęs: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (46 eilutė). Tada Juozapas iš Arimatėjos suvystė Gelbėtojo kūną į drobulę ir paguldė Jį į kapą.
Užbaikite paliudydami apie šioje pamokoje aptartas tiesas.
Prezidentas Henris B. Airingas iš Pirmosios Prezidentūros paaiškino, kodėl turime atleisti mūsų skriaudikams:
„Mes turime atleisti ir nejausti pagiežos skriaudikams. Gelbėtojas, kabėdamas ant kryžiaus, parodė pavyzdį: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Luko 23:34). Mes nepažįstame savo skriaudikų širdžių“ (“That We May Be One,” Ensign, May 1998, 68).
Vyresnysis Deividas E. Sorensenas, tarnaudamas Septyniasdešimčių prezidentūroje, mokė, kad, kai atleidžiame kitiems, paliekame praeitį ir su tikėjimu ir meile judame pirmyn:
„Kai kas nors įskaudina mus ar tuos, kurie mums svarbūs, skausmas gali būti nepakeliamas. Gali pasirodyti, jog tas skausmas ir neteisybė yra svarbiausias dalykas pasaulyje ir kad mums nelieka nieko kito, kaip tik siekti keršto. Bet Kristus, Ramybės Kunigaikštis, nurodo mums geresnį kelią. Gali būti labai sunku atleisti skriaudą, kurią kažkas padarė mums, tačiau kai atleidžiame, atsiveriame geresnei ateičiai. Daugiau kitų paklydimai nebevaldo mūsų. Atleidę kitiems, liekame laisvi rinktis, kaip gyvensime toliau. Atleidimas reiškia, jog praeities problemos nediktuoja mūsų likimo ir mes galime susitelkti į ateitį su Dievo meile savo širdyje“ („Atleidimas kartėlį pavers meile“, 2013 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Vyresnysis Džeimsas E. Talmidžas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo rašė apie Herodo pokalbį su Gelbėtoju:
„Herodas ėmėsi klausinėti Kalinį, bet Jėzus liko nebylus. Vyriausieji kunigai ir Rašto aiškintojai ryžtingai išsakė savo kaltinimus, bet Viešpats nepratarė nė žodžio. […] Kiek mes žinome, Herodas buvo […] vienintelis, kuris kalbėjo su Kristumi, bet niekada neišgirdo Jo balso. […] Taigi gudrusis Herodas nesulaukė nieko, tik paniekinančio karališko tylėjimo. Perpykęs Herodas nuo įžeidžiančių klausimų perėjo prie piktybinės pajuokos. Jis su savo palyda demonstratyviai „paniekino ir išjuokė“ kenčiantį Kristų, tada šaipydamasis, „aprengęs jį baltu drabužiu, pasiuntė atgal Pilotui“ [Luko 23:11]. Jėzuje Herodas nerado nieko, kas patvirtintų kaltinimus“ (Jesus the Christ, 3rd ed. [1916], 636).
Luko 23:7–34. Gelbėtojo atsakas tiems, kurie su Juo elgėsi netinkamai
Vyresnysis Robertas D. Heilsas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo išsakė savo mintis, kaip mes galėtume pasekti Gelbėtojo pavyzdžiu:
„Kai savo kaltintojams atsakome taip kaip Gelbėtojas, ne tik tampame panašesni į Jėzų, bet ir kitus pakviečiame pajusti Jo meilę ir taip pat Juo sekti.
Krikščioniškas poelgis negali būti išreiškiamas viena sentencija ar formule. Gelbėtojas skirtingais atvejais elgėsi skirtingai. Susitikęs su nelabu karaliumi Herodu, Jis išliko ramus. Stovėdamas priešais Pilotą, Jis pasakė paprastą, bet galingą liudijimą apie savo dieviškumą ir siekius. Pamatęs pinigų keitėjus, teršiančius šventyklą, Jis pasinaudojo savo dieviška pareiga išsaugoti ir apsaugoti tai, kas šventa. Pakeltas ant kryžiaus, Jis teištarė neprilygstamą krikščionišką frazę: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Luko 23:34).
Kai kurie žmonės klaidingai mano, kad tyla, nuolankumas, atlaidumas ir nuolankaus liudijimo išsakymas reiškia pasyvumą ar silpnumą. Bet, kad galėtum mylėti savo priešus, laiminti keikiančius, daryti gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melstis už savo skriaudėjus bei persekiotojus (žr. Mato 5:44) reikia tikėjimo, stiprybės, o labiausiai krikščioniškos drąsos“ („Krikščioniška drąsa – mokinystės kaina“, 2008 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Luko 23:31 aprašytas „žalias medis“ simbolizuoja žemiškosios Jėzaus Kristaus tarnystės laikus. Gelbėtojo pareiškimas reiškia, kad, jei žydų tautos engėjai galėjo daryti tokius piktus darbus (žr. Luko 23:28–30) tada, kai Jėzus buvo tarp jų, tai Jam išėjus, jie žydų tautai padarys dar daugiau blogo – laikais, kuriuos simbolizuoja „sausuolis“. Džozefo Smito Vertime šioje eilutėje pridėtas sakinys, apibūdinantis sugriovimus po Gelbėtojo mirties“ (New Testament Student Manual [Church Educational System manual, 2014], 188).
Luko 23:46. „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“
Vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino paskutinių Gelbėtojo ant kryžiaus ištartų žodžių svarbą:
„Kai buvo sumokėtas paskutinis grašis, kada Kristaus pasiryžimas likti ištikimam buvo toks aiškus, kad tai buvo visiškai nepaneigiama, tada galiausiai ir gailestingai viskas buvo „atlikta“ [žr. Jono 19:30]. Prieš didžiausią pasipriešinimą, be niekieno pagalbos ar palaikymo, Jėzus iš Nazareto, gyvasis gyvojo Dievo Sūnus, sugrąžino fizinę gyvybę ten, kur valdė mirtis, ir įgyvendino džiaugsmingą dvasinį išpirkimą iš nuodėmės, pragaro tamsos ir nevilties. Tikėdamas Dievą, kuris, žinojo, buvo ten, Jėzus galėjo pergalingai pasakyti: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ [Luko 23:46]“ („Nė vienas nebuvo su Juo“, 2009 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
