Judas susimoko su Jėzų nužudyti norinčiais žydų vadovais
Prieš prasidedant pamokai paruoškite stalą: uždenkite jį staltiese ir padėkite ant jos kelis paplotėlius duonos (arba traškučius) ir puodelį. Po dvasinės minties paaiškinkite, kad Kristaus laikais šių, kaip ir kitų daiktų, buvo galima rasti ant žydų stalo per Paschą.
Kokia buvo Paschos šventės prasmė? (Pascha buvo įsteigta Mozės laikais kaip priminimas Izraelio vaikams apie naikinantį angelą, kuris Egipte apėjo jų namus ir išžudė egiptiečių pirmagimius [žr. Išėjimo 12:21–28; 13:14–15]. Per Paschą izraelitai aukodavo avinėlį, o jo krauju apšlakstydavo savo namų durų staktas. Tas avinėlis simbolizuodavo atėjimą Mesijo, kurio apmokančioji auka išgelbės žmoniją nuo mirties ir nuodėmės [žr. Raštų rodyklę, skyrių „Pascha“, scriptures.lds.org].)
Paprašykite vieno mokinio garsiai perskaityti Mato 26:1–2. Tegul klasė pasiklauso, kas, pasak Jėzaus, atsitiks po Paschos.
Kas, pasak Jėzaus, turėjo atsitikti po Paschos?
Paprašykite vieno mokinio garsiai perskaityti Mato 26:3–5. Tegul klasė pasiklauso, kas tuo metu ruošė planą nužudyti Jėzų.
Kodėl Rašto žinovai ir vyriausieji kunigai nusprendė Jėzų nužudyti ne iš karto, bet po Paschos?
Mato 26:6–13 apibendrinkite paaiškindami, kad Jėzui viešint Betanijoje, pas Jį atėjo viena moteris ir Jį patepė brangiu kvapniu aliejumi, taip patvirtindama artėjančią Jo mirtį ir palaidojimą. Kai kurie Jo mokiniai, tarp jų Judas, vienas iš dvylikos apaštalų ir grupės iždininkas, pasiskundė, kad tas aliejus galėjo būti parduotas, o gauti pinigai paskirti vargšams sušelpti. Tačiau Judui nerūpėjo vargšai, nes jis buvo vagis ir tuos pinigus norėjo pasiimti sau (žr. Jono 12:4–6). (Pastaba. Įvykis su kvapiuoju aliejumi bei Betanijoje viešinčiu Jėzumi plačiau aptariamas pamokoje, kurioje nagrinėjami Morkaus 11–14 skyriai.)
Paprašykite vieno mokinio garsiai perskaityti Mato 26:14–16. Tegul klasė pasiklauso, ką Judas padarė po to, kai Gelbėtojas jį subarė dėl nusiskundimo.
Ką padarė Judas? (Jis susimokė su vyriausiaisiais kunigais, kad padėtų jiems surasti ir suimti Jėzų.)
Kiek vyriausieji kunigai sumokėjo Judui, kad šis padėtų pas juos atvesti Jėzų?
Paaiškinkite, kad „pagal Mozės įstatymą, mirus vergui, jo netekęs šeimininkas gaudavo trisdešimties sidabrinių kompensaciją (žr. Išėjimo 21:32). […] Ši išdavystės kaina atspindi žemą Judo ir vyriausiųjų kunigų požiūrį į Gelbėtoją“ (New Testament Student Manual [Church Educational System manual, 2014], 81). Tai taip pat išpildė Senojo Testamento pranašystę apie Gelbėtoją išduosiantį Judą (žr. Zacharijo 11:12).
Paprašykite vieno mokinio garsiai perskaityti šį prezidento Dyterio F. Uchtdorfo iš Pirmosios Prezidentūros teiginį:
Paveikslėlis
Uchtdorf, Dieter F.
„Dažnai mėginame vengti pažvelgti gilyn į savo sielą ir susidurti su savo silpnybėmis, trūkumais ir baimėmis. […]
Tačiau mūsų dvasiniam augimui ir gerovei yra būtinas gebėjimas save aiškiai matyti. […]
Norėčiau pasakyti, kad Šventieji Raštai ir visuotinėje konferencijoje pasakytos kalbos yra veiksmingas veidrodis, kurį galime naudoti tirdami save“ („Nejaugi aš, Viešpatie?“, 2014 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Kodėl Raštai ir visuotinių konferencijų pasisakymai gali būti lyg veidrodis?
Mokiniams studijuojant Mato 26:17–25 paprašykite jų paieškoti principo, padėsiančio jiems atpažinti savo silpnybes ir imtis jas įveikti.
Mato 26:17–19 apibendrinkite paaiškindami, kad Jėzus Savo mokiniams nurodė Jeruzalėje surasti vietą Paschos vakarienei.
Paprašykite vieno mokinio garsiai perskaityti Mato 26:20–21. Tegul klasė pasiklauso, ką per Paschos vakarienę Jėzus pasakė Savo apaštalams.
Ką Savo apaštalams pasakė Jėzus?
Jei jūs būtumėte vienas iš apaštalų, ką tą akimirką pagalvotumėte?
Paprašykite vieno mokinio garsiai perskaityti Mato 26:22. Tegul klasė pasiklauso, kaip apaštalai reagavo į Jėzaus žodžius.
Ko apaštalai klausinėjo?
Ko klausimas „nejaugi aš, Viešpatie?“ mus pamoko apie šiuos vienuolika ištikimų apaštalų?
Kokio principo, remdamiesi šiuo pasakojimu, galime pasimokyti apie tai, kaip Jėzaus Kristaus mokiniai turėtų elgtis išgirdę Viešpaties žodį? (Mokiniams baigus atsakinėti, lentoje užrašykite tokį principą: Išgirdę Viešpaties žodį Jėzaus Kristaus mokiniai ištiria savo gyvenimą, kad suprastų, kaip tas žodis taikomas jiems.)
Paprašykite vieno mokinio garsiai perskaityti tokį prezidento Uchtdorfo teiginį:
Paveikslėlis
Uchtdorf, Dieter F.
„Mokiniai neabejojo, kad [Jėzus] pasakė tiesą. Jie nesižvalgė aplinkui rodydami į kitą ir klausdami: „Ar tai jis?“
Užuot tai darę, „jie labai nuliūdo ir ėmė vienas po kito klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“ [Mato 26:22.]
Įdomu, kaip elgtumės mes. […] Ar žvalgytumės į esančiuosius aplink mus ir širdyje sakytume: „Tikriausiai Jis kalba apie brolį Jonaitį. Visada abejojau juo“ arba „Gerai, kad brolis Petraitis čia. Jam tikrai reikia išgirsti šią žinią“. O gal kaip tie senovės mokiniai pažvelgtume sau į širdį ir užduotume tą skvarbų klausimą: „Nejaugi aš?“ („Nejaugi aš, Viešpatie?“, 2014 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga.)
Kaip, pavyzdžiui, galime būti gundomi ignoruoti Viešpaties žodį ir manyti, kad jis skirtas kam nors kitam?
Paprašykite kito mokinio garsiai perskaityti toliau pateiktą prezidento Uchtdorfo teiginį, o klasė tepasiklauso, ką prezidentas Uchtdorfas kviečia mus daryti, kai išgirstame Viešpaties žodį:
„Šiuose paprastuose žodžiuose „nejaugi aš, Viešpatie?“ glūdi išminties pradžia ir kelias į asmeninį atsivertimą bei ilgalaikį pasikeitimą. […]
Turime mesti šalin savo išdidumą, žvelgti toliau savo tuštybės ir nuolankiai klausti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“
Ir jei taip atsitiktų, kad Viešpaties atsakymas būtų: „Taip, sūnau [arba dukra], yra kai kas, ką privalai patobulinti, kai kas, ką aš padėsiu tau įveikti“, meldžiu, kad priimtume tokį atsakymą, nuolankiai pripažintume savo nuodėmes ir ydas, o tada keistumės tapdami geresni“ („Nejaugi aš, Viešpatie?“, 2014 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Kaip buvote palaiminti už tai, kad taikėte Viešpaties žodį ir pagal jį keitėte savo gyvenimą?
Paliudykite apie mokinių prieš tai surastus principus. Paprašykite mokinių ištirti savo gyvenimą, kai klausosi ar skaito Viešpaties žodį, ir nedelsiant veikti pagal gautus raginimus.
Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti Mato 26:23–25. Tegul klasė pasiklauso Gelbėtojo atsakymų į apaštalų klausimus.
Paaiškinkite, kad Jėzui vos pasakius, kad Judas Jį išduos, Judas išėjo (žr. Jono 13:30).
Parodykite paveikslėlį „Paskutinė vakarienė“ (Evangelijos paveikslų knyga [2009], 54 pav.; taip pat žr. LDS.org). Mokinius informuokite, kad kartu su Savo apaštalais valgydamas Paschos vakarienę Gelbėtojas įsteigė sakramento apeigas.
Pasiūlykite mokiniams savo sąsiuviniuose arba Raštų studijavimo žurnale užrašyti atsakymus į tokius klausimus (juos prieš pamoką galite surašyti lentoje):
Ką veikėte, kai paskutinį kartą priėmėte sakramentą? Apie ką galvojote? Ką jautėte?
Paimkite ant stalo padėtą puodelį ir duonos riekelę. Paprašykite vieno mokinio garsiai perskaityti Mato 26:26–29. Tegul klasė pasiklauso, ką Viešpats padarė su duona ir taurės turiniu.
Ką Viešpats padarė su duona ir taurės turiniu?
Ką, pasak šių eilučių, simbolizuoja sakramento vanduo ir duona? (Mokiniai turėtų įvardyti šią doktriną: Sakramento duona ir vanduo simbolizuoja Jėzaus Kristaus kūną ir kraują, kurį Jis paaukojo už mus.)
Mokiniams paaiškinkite, kad Džozefo Smito Vertimas suteikia papildomų šių eilučių įžvalgų. Paprašykite mokinių tyliai perskaityti ištrauką iš DžSV Mato 26:22. Taip pat paprašykite jų perskaityti DžSV Mato 26:24–25 (Raštų rodyklėje). Paprašykite mokinių paieškoti, kokių įkvėptų pakeitimų, galinčių padėti suprasti sakramento paskirties svarbą, yra šiose eilutėse.
Kodėl Jėzus Kristus įsteigė sakramentą? (Mokiniams baigus atsakinėti, lentoje užrašykite tokį principą: Jėzus Kristus sakramentą įsteigė tam, kad atmintume Jį ir Jo Apmokėjimą už mūsų nuodėmes.)
Ką galime daryti, kad sakramentas tikrai mums padėtų atminti Jėzų Kristų ir Jo Apmokėjimą už mūsų nuodėmes?
Kaip pastangos atminti Gelbėtoją ir Jo Apmokėjimą veikia jūsų jausmus ir potyrius priimant sakramentą?
Kad padėtumėte mokiniams surasti dar vieną principą, paklauskite:
Ką, pasak 27–28 eilučių, Kristaus kraujo praliejimas leidžia mums gauti priimant sakramentą? (Nuodėmių atleidimą.)
Atkreipkite dėmesį į tai, kad vien duonos valgymas ir vandens gėrimas per sakramentą savaime mūsų nedaro vertų gauti nuodėmių atleidimą. Turime parodyti tikėjimą Jėzumi Kristumi, atgailauti ir su tikru ketinimu priimti sakramentą, visuomet Jį atmindami ir stengdamiesi laikytis Jo įsakymų. Vertai priimdami sakramentą atnaujiname savo krikšto sandoras. Lentoje užrašykite šią tiesą: Atgailaudami ir su tikru ketinimu priimdami sakramentą, galime gauti savo nuodėmių atleidimą.
Paprašykite mokinių savo klasės užrašuose arba Raštų studijavimo žurnale užrašyti, kaip jie taikys Mato 26 skyriuje rastas tiesas apie sakramentą. Paskatinkite kelis drąsesnius mokinius savo atsakymais pasidalinti su klase.
Pakvieskite vieną mokinį garsiai dar kartą perskaityti Mato 26:29. Tegul klasė pasiklauso, kada Gelbėtojas vėl priims sakramentą. Paprašykite mokinių papasakoti, ką rado.
Paaiškinkite, kad „sakramentas ne tik simbolizuoja Gelbėtojo Apmokėjimą, bet ir padeda žvelgti į ateitį laukiant tos dienos, kai Jis šlovingai grįš į žemę (žr. 1 Korintiečiams 11:26)“ (New Testament Student Manual,83). Jei laikysimės savo sandorų ir ištversime iki galo, galėsime būti kartu su tais, kurie ateityje kartu su Gelbėtoju priims sakramentą (žr. DS 27:4–14).
Pamoką užbaikite paliudydami apie šios dienos pamokoje rastas tiesas.
Iš Morkaus 14:10, Džozefo Smito Vertimo, yra aiškiau, kodėl Judas išdavė Jėzų: „Ir Judas Iskarijotas, vienas iš dvylikos, nuėjo pas vyriausiuosius kunigus, kad įduotų jiems Jėzų; nes jis nuo jo nusisuko ir įsižeidė dėl jo žodžių“ (Joseph Smith Translation, Mark 14:31).
Vyresnysis Vonas Dž. Federstounas iš Septyniasdešimties mokė, kaip reikia vertai priimti sakramentą, kad galėtume gauti savo nuodėmių atleidimą:
„Būtina, kad savo sandoras atnaujintume priimdami sakramentą. Jei tai darome nuoširdžiai, su tikru ketinimu, palikdami savo nuodėmes ir iš naujo įsipareigodami Dievui, tai Viešpats parūpina būdą, kuriuo nuodėmės gali būti atleidžiamos kiekvieną savaitę. Vien duonos suvalgymas ir vandens išgėrimas to atleidimo nesuteiks. Turime pasiruošti ir tada priimti su sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia. Dvasinis pasiruošimas priimti sakramentą yra būtinas, jei norime gauti savo nuodėmių atleidimą“ (“Sacrament Meeting and the Sacrament,” Ensign, Sept. 2001, 24–25).
