Skyrius 45
Džozefo Smito mintys apie savo pranašišką misiją
„Nesiekiu nieko kito, kaip tik visiems žmonėms daryti gera.“
Iš Džozefo Smito gyvenimo
Nuo pat pranašo Džozefo Smito tarnystės pradžios jo gyvybė dažnai būdavo pavojuje. Nors Viešpats daug kartų išgelbėjo pranašą nuo priešų, jis žinojo, kad pabaigęs savo žemišką misiją gali mirti. 1842 metais per vienas laidotuves Navū mieste jis sakė: „Kai kas mano, kad brolis Džozefas negali mirti. Bet tai klaida. Tai tiesa, kad buvo atvejų, kai man buvo pažadėtas gyvenimas, kad atlikčiau vieną ar kitą dalyką, bet dabar, tai įvykdžius, nežinau, kiek man skirta gyventi. Galiu numirti, kaip bet kuris kitas žmogus.“1
Pranašas gerai žinojo, kad jo ir visų kitų Navū šventųjų padėtis pavojinga, ir ta padėtis darėsi vis rimtesnė. Augant Navū, kai kurie tame krašte gyvenantys žmonės ėmė baimintis dėl augančios politinės ir ekonominės šventųjų galios, ir nedorėlių gaujos vėl ėmė varginti šventuosius. Ypatingas pavojus grėsė pranašui, nes Misūrio valdžia ne kartą bandė jį suimti, o atsimetėliai nuo Bažnyčios vis priešiškiau siekė jį sunaikinti. 1842 m. rugpjūčio 6 d. pranašas pasakė, kad ateis laikas, kai Bažnyčios nariai bus priversti palikti Navū:
„Pranašavau, kad šventieji ir toliau patirs daug suspaudimų ir bus išvaryti į Uolinius kalnus, daugelis atsimes, kiti savo persekiotojų bus nužudyti arba mirs dėl atšiaurių oro sąlygų ar nuo ligų, o kai kurie išgyvens, kad padėtų kurti gyvenvietes ir statyti miestus bei pamatytų, kaip šventieji tampa galinga liaudimi Uoliniuose kalnuose.“2
Kelių paskutinių pranašo gyvenimo metų pamokslų ir raštų žodžiuose jaučiasi skuba. Žinodamas, kad mažai beturi laiko, jis nuoširdžiai darbavosi, mokydamas šventuosius Dievo jam apreikštų dalykų, ir ragino juos pasiruošti priimti tas tiesas. Jis taip pat sakė, kad labai myli šventuosius, netgi sakė, kas yra pasiruošęs atiduoti dėl jų gyvybę: „Esu pasiruošęs būti paaukotas, jei tai atneštų naudą ir gerį.“3
Nuostabu yra tai, kad, patirdamas smarkų persekiojimą ir slegiamas nuolatinių augančios Bažnyčios poreikių, pranašas rasdavo laiko parodyti dėmesį atskiram Bažnyčios nariui. Daugelis šventųjų vėliau prisiminė pranašo Džozefo Smito jiems parodytą meilę ir gerumą.
Aroetas L. Heilas pasakojo: „Pranašas… dažnai išeidavo iš Navū rezidencijos ir žaisdavo kamuoliu su mumis, berniukais. Jo sūnus Džozefas tuo metu buvo maždaug mano amžiaus. [Pranašas] Džozefas visada laikydavosi taisyklių. Jis gaudydavo kamuolį, kol ateidavo jo eilė imti lazdą. Tada, būdamas labai stiprus vyras, jis išmušdavo kamuolį taip toli, kad jo paimti einančiam berniukui mes šaukdavome, kad pasiimtų pietus. Tai prajuokindavo pranašą. Džozefas visada buvo geras ir linksmas.“4
Margareta Makintair Burdžes papasakojo apie kitą patyrimą su pranašu Navū mieste: „Mes su vyresniuoju broliu ėjome į mokyklą pro pastatą, kuris buvo žinomas kaip Džozefo raudonų plytų krautuvė. Prieš tai visą dieną lijo, ir toji gatvė buvo vienas purvynas. Mudu su broliu Volasu taip įklimpome abiem kojomis į tą purvyną, kad negalėjome išbristi, ir žinoma, kaip vaikai, pradėjome verkti, nes manėme, kad dabar taip čia ir pasiliksime. Tačiau pakėlusi akis pamačiau mūsų link ateinantį mielą vaikų draugą – pranašą Džozefą Smitą. Greitai jis mus iškėlė ant aukštesnės ir sausesnės vietos. Tada pasilenkė ir nuvalė purvą nuo mūsų mažų nuo purvo apsunkusių batelių, išsitraukė nosinę ir nušluostė mūsų ašarotus veidus. Jis maloniai ir padrąsinančiai kalbėjo su mumis, ir pasiuntė linksmus į mokyklą. Ar tad reikia stebėtis, kad myliu šį didį, gerą ir kilnų Dievo vyrą?“5
Džozefo Smito mokymai
Pranašai moko to, ką jiems apreiškia Dievas; mes stengiamės suprasti ir skirti dėmesį jų žodžiams.
„Visą dieną galvoju, pamiršęs valgymą ir gėrimą, kaip padėti Dievo šventiesiems suprasti regėjimus, kurie tarsi bangos užlieja mano protą. O, kaip man būtų malonu atskleisti jums tai, apie ką niekada nė nepagalvojote! Bet skurdas ir pasaulio rūpesčiai neleidžia…
Osana, osana, osana Visagaliui Dievui, kad šviesos spinduliai pradeda lietis ant mūsų būtent dabar. Negaliu rasti tinkamų žodžių išreikšti savo jausmus. Esu nemokytas, bet kaip ir kiekvienas žmogus, turiu gerus jausmus. O, kad galėčiau kalbėti arkangelo kalba, idant bent kartą išreikščiau savo jausmus draugams! Bet šiame gyvenime to nesitikiu.“6
„Buvo labai sunku ką nors įdėti į šios kartos žmonių galvas. Tai tas pats, kaip kukurūzų paplotėlio pleištu ir moliūgu, vietoj plaktuko, skaldyti šakotus kelmus. Netgi šventiesiems sunku suprasti.
Daugelį metų bandžiau paruošti šventųjų protus priimti Dievo dalykus. Bet dažnai matome, kaip kai kurie iš jų, po to kai tiek iškentėjo dėl Dievo darbo, vos tik išgirsta tai, kas prieštarauja jų tradicijoms, sudužta į šukes kaip stiklas, – jie visiškai neatsparūs išbandymo liepsnoms. Negaliu pasakyti, kiek žmonių bus pajėgūs laikytis celestialinio įstatymo, pereis išbandymus ir pasieks išaukštinimą, nes daug pašauktų, bet maža išrinktų [žr. DS 121:40].“7
„Aš ne toks, kaip kiti žmonės. Mano mintys nuolat užimtos kasdieniais reikalais, o aš turiu visiškai pasikliauti Gyvuoju Dievu dėl visko, ką sakau tokiais atvejais kaip šis [laidotuvės]…
Jei gaučiau įkvėpimą, apreiškimą ir stiprybės perduoti tai, ką mano siela apmąstė praeityje, šiame susirinkime neliktų nė vieno, kuris nenueitų į savo namus ir neužvertų savo burnos ilgam laikui, kad tyloje mąstytų apie religiją, kol ko nors išmoks.
Jei nesate tikri dėl visko, kas vyksta su jumis, kodėl esate tokie tikri, kad suprantate Dievo dalykus? Mielai perduosiu jums visas žinias ir supratimą, kiek sugebėsiu.“8
„Kai kurie žmonės sako, kad esu puolęs pranašas, nes nebeatskleidžiu daugiau Viešpaties žodžio. Kodėl to nedarau? Ar esame pasiruošę jį priimti? Ne, šiame kambaryje nė vienas.“9
„Laikas nuo laiko apreikšiu jums tai, kas man apreiškiama Šventąja Dvasia. Visi prieš mane naudojami melai yra iš velnio, ir jo bei jo tarnų įtaka bus naudojama prieš Dievo karalystę. Dievo tarnai nemoko nieko kito, kaip tik amžinojo gyvenimo principų. Juos pažinsite iš jų darbų. Geras žmogus kalbės apie gerus dalykus ir šventus principus, o blogas žmogus – apie blogus dalykus. Noriu Viešpaties vardu papeikti visus tokius blogus principus, melagius ir t.t. bei įspėju jus visus, kad žiūrėtumėte, paskui ką einate. Raginu jus skirti dėmesį visam dorumui ir mokymams, kurių jus mokiau.
Raginu jus apmąstyti šiuos žodžius: tikėjimu ugdykite dorumą, meilę ir t.t. Sakau Viešpaties vardu, jei šie dalykai jumyse tarpsta, būsite vaisingi [žr. 2 Petro 1:5–8]. Liudiju, kad joks žmogus, išskyrus mane, neturi galios apreikšti dangaus, žemės ir pragaro dalykus… Patikiu jus visus Dievui, kad galėtumėte paveldėti viską, o Dievas teprideda savo palaiminimą.“10
Nors pranašai yra žmonės su žmogiškomis silpnybėmis, jie yra Dievo pašaukti mokyti ir vesti Jo žmones.
Pranašo dienoraščio įrašas, datuotas 1835 m. lapkričio 6 d.: „Šį rytą buvau supažindintas su žmogumi iš rytų. Išgirdęs mano vardą, jis pažymėjo, kad aš esu tik žmogus, tuo parodydamas, jog tikėjosi, kad žmogus, kuriam Viešpats mato tinkama apreikšti savo valią, turi būti daugiau nei žmogus. Regis jis užmiršo, ką pasakė Šv. Jokūbas, kad [Elija] buvo silpnybių varginamas žmogus, kaip ir mes, tačiau jis turėjo tokią galią iš Dievo, kad Dievas pagal jo maldą uždarė langus, kad nelijo trejus metus ir šešis mėnesius; ir atsakydami į jo maldą dangūs vėl davė lietaus, o žemė išželdino savo vaisių [žr. Jokūbo 5:17–18]. Tikrai toks didis yra šios kartos tamsumas ir neišmanymas, kad jiems atrodo neįtikėtina, kad žmogus gali kaip nors bendrauti su savo Kūrėju.“11
„Kada nuo šios pakylos mokiau ko nors neteisingo? Ar kada nors buvau suglumintas? Trokštu laimėti Izraelyje prieš iškeliaudamas ir išnykdamas iš čia. Niekada jums nesakiau, kad esu tobulas; bet apreiškimuose, kurių mokiau, nėra klaidos. Ar turiu tad būti išmestas, kaip niekam tikęs?“12
„Nors ir darau klaidų, bet nedarau tų klaidų, dėl kurių esu kaltinamas: darau klaidas dėl žmogiškos prigimties silpnumo, kaip ir kiti žmonės. Nėra žmogaus, kuris nebūtų suklydęs. Ar manote, kad net Jėzus, jei Jis būtų čia, būtų be dėmės jūsų akyse? Jo priešai prikalbėjo prieš Jį visokiausių blogybių – visi jie ieškojo nedorybės Jame.“13
Pranašo dienoraščio įrašas, datuotas 1842 m. spalio 29 d.: „Nuėjau į krautuvę [Navū, Ilinojaus valst.], kur buvo susirinkę daug brolių ir seserų, kurie šį rytą susirinko iš Niujorko apylinkių… Pasakiau jiems, kad esu tik žmogus ir kad jie neturi tikėtis iš manęs tobulumo; jei jie tikėtųsi iš manęs tobulumo, turėčiau to tikėtis ir iš jų; bet jei jie bus kantrūs mano ir brolijos silpnybėms, aš taip pat būsiu kantrus jų silpnybėms.“14
Nepaisant pasipriešinimo, pranašai įvykdo Dievo jiems pavestą misiją.
„Esu laimingas ir dėkingas už privilegiją būti čia šia proga. Mūsų priešai dėjo didžiules pastangas nugabenti mane į Misūrio valstiją ir sunaikinti mano gyvybę; bet Viešpats užtvėrė jiems kelią, ir jie kol kas nepasiekė savo tikslo. Dievas leido man išvengti jų letenų. Aš kovojau gerą kovą…
Aš triumfuosiu virš savo priešų: pradėjau triumfuoti virš jų namuose, padarysiu tai ir svetur. Visi, kurie pakils prieš mane, tikrai pajus savo nedorybės svorį ant savo pačių galvų.“15
„Kalbu drąsiai, tikėdamas ir su įgaliojimu… Žinau, ką kalbu; suprantu savo misiją ir darbą. Visagalis Dievas yra mano skydas; ir ką gali padaryti žmogus, jei mano draugas yra Dievas? Nebūsiu paaukotas, kol neateis mano valanda; tada pasiaukosiu laisva valia… Dėkoju Dievui, kad saugoja mane nuo priešų; visi mano priešai tik dėl tiesos. Nesiekiu nieko kito, kaip tik visiems žmonėms daryti gera. Jaučiu norą melstis už visus žmones.“16
„Jei iš tikrųjų ne Dievas būtų mane šitan darban pakvietęs ir ne Jis būtų mane pašaukęs, būčiau pasitraukęs. Bet aš negaliu pasitraukti: aš neabejoju šia tiesa.“17
„Esu neapdirbtas akmuo. Ties manimi niekada nesigirdėjo plaktuko ir kalto garso, kol manęs į savo rankas nepaėmė Viešpats. Trokštu tik dangiško mokslo ir išminties.“18
„Aš pranašauju ir liudiju šį rytą, kad visos jungtinės žemės ir pragaro pajėgos neįveiks ir negali įveikti arba nugalėti šio vaikino, nes turiu pažadą iš amžinojo Dievo. Jei aš nusidėjau, nusidėjau išoriškai; bet širdyje tikrai mąsčiau apie Dievo dalykus.“19
„Kai žmonės ateina ir stato ant kitų žmonių pamato, jie tai daro būdami patys už tai atsakingi, be įgaliojimo iš Dievo; ir kai užeis tvanai ir daužysis vėjai, jų pamatas pasirodys esąs smėlis, ir visas jų statinys subyrės į dulkes.
Argi aš statau ant kito žmogaus pamato? Aš turiu visą krikščioniško pasaulio tiesą ir priedo nepriklausomą apreiškimą, ir Dievas suteiks man pergalę.“20
Pranašai myli tuos, kuriems tarnauja, ir nori jiems gerai vadovauti, net jei dėl to tenka juos pabarti.
„Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti [žr. Jono 15:13]. Aš randu šimtus ir tūkstančius savo brolių, pasiruošusių atiduoti savo gyvybes už mane.
Sunkumai, kurie griūna ant manęs, yra labai dideli. Persekiotojai neduoda man atsikvėpti, ir aš atrandu, kad dėl užimtumo ir rūpesčių dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas. Nors Dangiškasis Tėvas pašaukė mane padėti šio didžio darbo ir karalystės pagrindą šiame Evangelijos laikotarpyje ir liudyti Jo apreikštą valią išsklaidytam Izraeliui, mane veikia aistros, kaip ir kitus žmones, kaip senovės pranašus…
Nematau Bažnyčios trūkumų, todėl norėčiau būti prikeltas su šventaisiais, ar pakilčiau į dangų, ar nusileisčiau į pragarą, ar patekčiau į bet kurią kitą vietą. O jei pateksime į pragarą, mes išvarysime velnius pro duris ir padarysime ten dangų. Kur šie žmonės, ten gera draugija.“21
„Šventieji neturi manyti, kad jei su jais esu draugiškas, žaismingas ir linksmas, tai nematau, kas vyksta. Bažnyčioje negali būti jokios nedorybės, ir jos nebus ten, kur esu aš; nes esu nusprendęs: kol aš vadovauju Bažnyčiai, vadovausiu jai gerai.“22
„Jei man išpuolė būti tuo žmogumi, kuris supranta Dievą ir paaiškina arba perduoda principus į jūsų širdis, kad Šventoji Dvasia užantspauduotų juos ant jūsų, tai nuo šiol kiekvienas vyras ir moteris tetyli, teužsidengia delnais burną ir daugiau nebekelia rankos ar balso prieš Dievo žmogų, arba Dievo tarnus… Jei aš teikiu jums pažinimą apie Jį, tai visi puolimai prieš mane turi liautis. Tada suprasite, kad esu Jo tarnas; nes kalbu kaip turintis įgaliojimą…
Galiu ragauti amžinojo gyvenimo principus, galite ir jūs. Jie man duoti Jėzaus Kristaus apreiškimais; ir žinau, jog kada sakau jums šiuos amžinojo gyvenimo žodžius, kaip jie duoti man, jūs ragaujate juos ir žinau, jog tikite jais. Jūs sakote, kad medus yra saldus. Tą patį sakau ir aš. Taip pat galiu ragauti amžinojo gyvenimo dvasios. Žinau, kad ji yra gera; ir kai pasakoju jums apie dalykus, kuriuos gavau Šventosios Dvasios įkvėpimu, jūsų pareiga priimti juos kaip saldžius ir džiaugtis vis labiau ir labiau…
Savo pastabas skyriau visiems: turtingiems ir vargšams, nelaisviems ir laisviems, didiems ir menkiems. Nejaučiu priešiškumo nė vienam žmogui. Myliu jus visus, bet nekenčiu kai kurių jūsų poelgių. Esu geriausias jūsų draugas, o jei žmonės nepasiekia savo tikslo, tai jų kaltė. Jei pabaru žmogų ir jis ima manęs nekęsti, jis elgiasi kvailai, nes aš myliu visus žmones, ypač šiuos brolius ir seseris.
Jūs manęs nepažįstate; jūs niekada nesupratote mano širdies. Niekas nežino mano istorijos. Negaliu jos papasakoti, niekada to ir nedarysiu. Nė vieno nekaltinu, kad netiki mano istorija. Jei nebūčiau patyręs to, ką patyriau, pats tuo netikėčiau. Nuo pat gimimo į šį pasaulį nenuskriaudžiau nė vieno žmogaus. Visada pasisakau už taiką.
Negaliu numirti, kol nebaigsiu viso savo darbo. Niekada negalvoju pikta ir nedarau nieko tokio, kas pakenktų mano artimui. Kai mane pašauks arkangelo trimitas ir būsiu pasvertas svarstyklėmis, tada jūs visi mane pažinsite. Tuo ir baigiu. Telaimina jus visus Dievas.“23
Patarimai studijavimui ir mokymui
Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.
-
495 p. perskaitykite apie persekiojimą, kurį Džozefas Smitas patyrė Navū. Tada atsiverskite 497 p. ir peržvelkite pasakojimus apie tai, kaip jis tarnavo ir žaidė su vaikais Navū. Kodėl, jūsų manymu, jis išliko toks draugiškas ir rūpestingas? Pagalvokite apie tai, ką jūs galite padaryti, kad išliktumėte laimingi ir mylintys išbandymų laikais.
-
Perskaitykite trečią ir ketvirtą 498 puslapio pastraipas, atkreipdami dėmesį į pranašo Džozefo nusivylimą, kai šventieji buvo nepasiruošę priimti viską, ko jis norėjo juos mokyti (žr. 498–499 p.). Kas gali mums trukdyti priimti daugiau tiesos? Ką turime daryti, kad būtume pasiruošę priimti Dievo dalykus“?
-
Peržvelkite priešpaskutinę 499 p. pastraipą ir dvi tolesnes pastraipas. Ką galėtumėte patarti žmogui, kuris atsisako sekti paskui Bažnyčios vadovą dėl to, kad šis turi kažkokią charakterio ydą? Perskaitykite pirmą 500 p. pastraipą ir pagalvokite apie tai, kaip šis teiginys tinka visiems mūsų santykiams.
-
Džozefas Smitas išreiškė tikėjimą, kad Dievas jį apsaugos ir įgalins įvykdyti savo gyvenimo misiją (500–501 p.). Jei galite, pasidalinkite savo patyrimais apie tai, kaip Dievas padėjo jums įvykdyti savo atsakomybes šeimoje ar Bažnyčios tarnystėje.
-
Išnagrinėkite dvi paskutines 502 p. pastraipas. Kada esate ragavę, kokia saldi yra tiesa? Kaip galime džiaugtis pranašo ar kito Bažnyčios vadovo žodžiais, netgi, kai jis bara mus už mūsų piktadarybes?
-
Greitai peržvelkite visą skyrių, ieškodami vieno ar dviejų jums ypač naudingų teiginių. Kuo jums vertingi jūsų pasirinkti teiginiai? Kaip šis skyrius paveikė jūsų liudijimą apie pranašą Džozefą Smitą?
Giminingos Raštų ištraukos: Danieliaus 2:44–45; 2 Timotiejui 4:6–8; JokūboK 1:17–19; Mozijo 2:9–11; Mormono 9:31
Džozefas Smitas rasdavo laiko išreikšti meilę šventiesiems individualiai. Margareta Makintair Burdžes pasakojo, kaip pranašas, kurį ji vadino atsidavusiu vaikų draugu, padėjo jai ir jos broliui, kai jie buvo įklimpę purve.
„Savo pastabas skyriau visiems: turtingiems ir vargšams, nelaisviems ir laisviems, didiems ir menkiems… Aš myliu visus žmones, ypač šiuos brolius ir seseris.“