1 Ir dabar, noriu, kad žinotumėte, jog po to, kai mano tėvas Lehis baigė pranašauti apie savo sėklą, buvo taip, kad Viešpats vėl jam kalbėjo, sakydamas, kad nedera jam, Lehiui, vienam pasiimti savo šeimą į tyrus; bet kad jo sūnūs turi paimti dukteris į žmonas, kad išaugintų sėklą Viešpačiui pažado žemėje.

2 Ir buvo taip, jog Viešpats įsakė jam, kad aš, Nefis, ir mano broliai vėl grįžtume į Jeruzalės žemę ir atsivestume į tyrus Izmaelį bei jo šeimą.

3 Ir buvo taip, kad aš, Nefis, su savo broliais vėl leidausi keliauti tyrais link Jeruzalės.

4 Ir buvo taip, kad mes nuėjome į Izmaelio namą ir įgijome palankumo Izmaelio akyse, tiek, kad kalbėjome jam Viešpaties žodžius.

5 Ir buvo taip, kad Viešpats suminkštino Izmaelio ir taip pat jo namiškių širdį tiek, kad jie leidosi kelionėn su mumis į tyrus link mūsų tėvo palapinės.

6 Ir buvo, kad, mums bekeliaujant tyruose, štai Lamanas ir Lemuelis ir dvi Izmaelio dukterys bei du Izmaelio sūnūs ir jų šeimos maištavo prieš mus; taip, prieš mane, Nefį, ir Samą, ir savo tėvą Izmaelį, ir jo žmoną, ir kitas tris jo dukteris.

7 Ir buvo taip, kad maištaudami jie norėjo grįžti į Jeruzalės žemę.

8 Ir dabar, mane, Nefį, nuliūdino jų kietaširdiškumas, todėl kalbėjau jiems, taip, būtent Lamanui ir Lemueliui, sakydamas: Štai jūs esate mano vyresnieji broliai, ir kaip yra, kad jūs tiek kieti savo širdimis ir taip akli savo protais, jog jums reikia, kad aš, jūsų jaunesnysis brolis, kalbėčiau jums, taip, ir duočiau jums pavyzdį?

9 Kaip yra, kad jūs neįsiklausėte į Viešpaties žodį?

10 Kaip yra, kad pamiršote, jog matėte Viešpaties angelą?

11 Taip, ir kaip yra, kad pamiršote, kokius didžius darbus Viešpats padarė dėl mūsų, išvaduodamas mus iš Labano rankų, ir taip pat kad mes gautume metraštį?

12 Taip, ir kaip yra, kad pamiršote, jog pagal savo valią Viešpats gali padaryti viską dėl žmonių vaikų, jei tik jie panaudoja tikėjimą juo? Todėl būkime jam ištikimi.

13 Ir jei bus taip, kad būsime jam ištikimi, mes gausime pažado žemę; ir jūs sužinosite kada nors ateity, kad Viešpaties žodis dėl Jeruzalės sunaikinimo bus įvykdytas; nes visa, ką Viešpats yra kalbėjęs apie Jeruzalės sunaikinimą, turi būti įvykdyta.

14 Nes štai Viešpaties Dvasia netrukus liausis plūktis su jais; nes štai, jie atmetė pranašus ir Jeremiją įmetė į kalėjimą. Ir jie kėsinosi atimti mano tėvo gyvybę tiek, kad išvarė jį iš žemės.

15 Dabar štai sakau jums, kad jei sugrįšite į Jeruzalę, jūs taip pat žūsite su jais. Ir dabar, jeigu jau taip nusprendėte, eikite į tą žemę ir atminkite žodžius, kuriuos sakau jums, kad jei eisite, jūs taip pat žūsite; nes taip Viešpaties Dvasia verčia mane kalbėti.

16 Ir buvo taip, jog man, Nefiui, pasakius šiuos žodžius savo broliams, jie supyko ant manęs. Ir buvo taip, kad jie sučiupo mane, nes štai jie buvo nepaprastai įniršę, ir surišo mane virvėmis, nes kėsinosi atimti mano gyvybę, palikdami mane tyruose laukiniams žvėrims suėsti.

17 Bet buvo taip, kad aš meldžiausi Viešpačiui, sakydamas: O Viešpatie, pagal mano tikėjimą tavimi, išvaduok mane iš mano brolių rankų; taip, netgi duok man jėgos, kad galėčiau sutraukyti šituos raiščius, kuriais esu surištas.

18 Ir buvo taip, jog, man pasakius šiuos žodžius, štai raiščiai atsirišo nuo mano rankų bei kojų, ir aš stovėjau priešais savo brolius ir vėl kalbėjau jiems.

19 Ir buvo taip, kad jie vėl supyko ant manęs ir kėsinosi mane sučiupti; bet štai, viena iš Izmaelio dukterų, taip, ir taip pat jos motina ir vienas iš Izmaelio sūnų maldavo mano brolius tiek, kad suminkštino jų širdis; ir jie liovėsi kėsintis į mano gyvybę.

20 Ir buvo taip, kad jie gailėjosi dėl savo nelabumo tiek, kad nusilenkė priešais mane ir maldavo mane, kad atleisčiau jiems už tai, ką man padarė.

21 Ir buvo taip, kad aš nuoširdžiai atleidau jiems visa, ką jie buvo padarę, ir paraginau juos melsti Viešpatį, savo Dievą, atleidimo. Ir buvo taip, kad jie taip ir padarė. Ir po to, kai jie pasimeldė Viešpačiui, mes vėl leidomės kelionėn link savo tėvo palapinės.

22 Ir buvo taip, kad mes atėjome prie savo tėvo palapinės. Ir kai aš ir mano broliai, ir visi Izmaelio namai atėjome prie mano tėvo palapinės, jie reiškė padėkas Viešpačiui, savo Dievui, ir atnašavo jam auką bei deginamąsias atnašas.