1 Karaliaus Uzijo mirties metais aš taip pat mačiau Viešpatį, sėdintį soste, aukštame ir iškiliame, ir jo rūbo kraštas pripildė šventyklą.

2 Virš jo stovėjo serafai; kiekvienas turėjo šešis sparnus; dviem dengė savo veidą, dviem – savo kojas, o dviem skraidė.

3 Ir vienas kitam šaukė ir sakė: Šventas, šventas, šventas yra Pulkų Viešpats; visa žemė pilna jo šlovės.

4 Ir durų statramsčiai sujudėjo nuo balso to, kuris šaukė, ir namas prisipildė dūmų.

5 Tada tariau: Vargas man! Pražuvau; nes esu nešvarių lūpų žmogus; ir gyvenu tarp nešvarių lūpų žmonių; nes mano akys pamatė Karalių, Pulkų Viešpatį.

6 Tada prie manęs atskrido vienas iš serafų, rankoje laikydamas žariją, kurią žnyplėmis buvo paėmęs nuo aukuro.

7 Ir jis pridėjo ją man prie burnos, ir tarė: Štai, ji palietė tavo lūpas; ir tavo nedorybė pašalinta, ir tavo nuodėmė nuvalyta.

8 Taip pat girdėjau Viešpaties balsą, tariantį: Ką man pasiųsti, ir kas eis dėl mūsų? Tada tariau: Štai aš; siųsk mane.

9 Ir jis tarė: Eik ir sakyk šitiems žmonėms: Klausykite iš tiesų – bet jie nesuprato; ir Žiūrėkite iš tiesų, – bet jie nesuvokė.

10 Padaryk šitų žmonių širdį nutukusią ir ausis sunkias, ir užverk jų akis – kad nematytų savo akimis ir negirdėtų savo ausimis, ir nesuprastų savo širdimi, ir nebūtų atversti ir išgydyti.

11 Tada tariau: Viešpatie, kaip ilgai? Ir jis tarė: Kol miestai nebus sugriauti, be gyventojo, ir namai be žmogaus, ir kol žemė nebus visiškai nuniokota.

12 Ir Viešpats ištrems žmones toli, nes bus didelis atsižadėjimas šalyje.

13 Bet vis dėlto bus dešimtadalis, ir jie sugrįš, ir bus valgomi, kaip liepa ir kaip ąžuolas, kurių syvai tebėra juose, kai jie numeta savo lapus; taip šventa sėkla bus jų syvai.