1 Vargas tiems, kurie leidžia neteisius įsakus ir rašo pačių išgalvotas suktybes;

2 kad pavarytų beturtį nuo teisingumo ir atimtų teisę iš mano tautos varguolio, kad našlės būtų jų grobis ir kad jie galėtų apiplėšti našlaitį!

3 O ką jūs darysite aplankymo ir nuniokojimo, kurie ateis iš toli, dieną? Pas ką jūs bėgsite pagalbos? Ir kur jūs paliksite savo šlovę?

4 Be manęs jie sulinks tarp belaisvių ir kris tarp nukautųjų. Dėl viso to jo pyktis nenugręžtas, bet jo ranka vis dar ištiesta.

5 O asiras – mano pykčio rykštė; ir lazda jų rankoje – jų įtūžis.

6 Aš siųsiu jį prieš veidmainingą tautą, ir iš savo rūstybės liaudies liepsiu jam atimti grobį ir prisiplėštą turtą bei mindyti juos kaip gatvių purvą.

7 Tačiau jis ne taip mano, ir jo širdis mano ne taip; bet jo širdyje – sunaikinti ir nukirsti nemaža tautų.

8 Nes jis sako: Ar visi mano kunigaikščiai nėra tuo pat metu karaliai?

9 Ar nėra Kalnojas kaip Karkemišas? Ar Hamatas ne kaip Arpadas? Ar Samarija ne kaip Damaskas?

10 Kaip mano ranka yra įkūrusi stabų karalystes ir karalystes, kurių drožti atvaizdai pranoko esančius Jeruzalėje ir Samarijoje,

11 kaip esu padaręs Samarijai ir jos stabams, argi taip pat nepadarysiu Jeruzalei ir jos stabams?

12 Todėl bus taip, kad Viešpačiui atlikus visą savo darbą ant Sionės kalno ir Jeruzalėje, aš nubausiu pasipūtusios Asirijos karaliaus širdies vaisių ir jo aukštų žvilgsnių puikybę.

13 Nes jis sako: Savo rankos stiprybe ir savo išmintimi aš padariau visa tai; nes esu protingas; ir perkėliau liaudžių ribas, ir išplėšiau jų lobius, ir kaip karžygys pavergiau gyventojus.

14 Ir mano ranka rado liaudžių turtus kaip lizdą; ir kaip renka paliktus kiaušinius, taip aš nurinkau visą žemę; ir nebuvo nė vieno, kas pajudino sparną ar pravėrė snapą, ar sučirškė.

15 Ar kirvis girsis prieš tą, kuris juo kerta? Ar pjūklas aukštinsis prieš tą, kuris jį trauko? Lyg rykštė pati mojuotų prieš tuos, kurie pakėlė ją, arba lyg lazda pati pakiltų, tarsi būtų ne medis!

16 Todėl Viešpats, Pulkų Viešpats, siunčia jo penimiems rubuiliams suliesėjimą; ir po jo šlove jis užkurs ugnį, kaip laužo ugnį.

17 Ir Izraelio šviesa bus ugnimi, o jo Šventasis – liepsna, ir per vieną dieną sudegins ir praris jo erškėčius ir jo usnis.

18 Ir sunaikins jo miško ir jo derlingo lauko šlovę, tiek sielą, tiek ir kūną; ir jie bus kaip tada, kai nualpsta vėliavnešys.

19 Ir jo miško medžių liks nedaug, kad net vaikas galės juos surašyti.

20 Ir bus tą dieną, kad Izraelio likutis ir tie, kas yra Jokūbo namų išsigelbėjusieji, daugiau nebesirems tuo, nuo kurio jie nukentėjo, bet iš tikrųjų remsis Viešpačiu, Izraelio Šventuoju.

21 Likutis sugrįš, taip, būtent Jokūbo likutis, pas Galingąjį Dievą.

22 Nes nors tavo žmonės, Izraeli, būtų kaip jūros smiltys, tačiau tik jų likutis tesugrįš; paskirtas sunaikinimas gausiai išsilies teisumu.

23 Nes Pulkų Viešpats Dievas vykdys sunaikinimą, būtent, kaip paskyręs, visoje šalyje.

24 Todėl taip sako Pulkų Viešpats Dievas: O mano žmonės, gyvenantys Sionėje, nebijokite asiro; jis muš jus rykšte ir pakels savo lazdą prieš jus, kaip buvo Egipte.

25 Nes dar labai trumpa valandėlė, ir mano pasipiktinimas bei pyktis pasibaigs – jų sunaikinimu.

26 Ir Pulkų Viešpats plaks jį kaip per Midjano skerdynes prie Orebo uolos; ir kaip jo lazda buvo virš jūros, taip jis pakels ją panašiai kaip Egipte.

27 Ir bus tą dieną, kad jo našta bus nuimta nuo tavo peties ir jo jungas – nuo tavo kaklo, ir jungas bus sunaikintas dėl patepimo.

28 Jis atėjo į Ajatą, perėjo į Migroną; prie Michmašo paliko savo vežimus.

29 Jie atėjo per perėją; jie apsistojo prie Gebos; Ramatas bijo; Sauliaus Gibėja pabėgo.

30 Pakelk balsą, o Galimo dukra; padaryk jį girdimą Laišui, o vargšas Anatotai.

31 Madmena pasitraukė; Gebimo gyventojai renkasi bėgti.

32 Tą dieną jis kol kas pasiliks prie Nobo; jis grūmos savo ranka prieš Sionės dukros kalną, Jeruzalės kalvą.

33 Štai, Viešpats, Pulkų Viešpats, genės šaką siaubu; ir iškilieji bus nukirsti; ir išpuikėliai bus pažeminti.

34 Ir jis iškirs miškų tankumynus geležimi, ir Libanas kris nuo galingojo.