1 Dabar, buvo taip, jog kada tie lamanitai, kurie išėjo kariauti prieš nefitus, po daugelio savo pastangų sunaikinti juos, įsitikino, kad siekti jų sunaikinimo buvo bergždžias darbas, jie vėl sugrįžo į Nefio žemę.

2 Ir buvo taip, kad dėl savo nuostolių amalekininkai buvo nepaprastai įpykę. Ir pamatę, kad negali atkeršyti nefitams, jie pradėjo kurstyti žmones pykčiui prieš savo brolius, anti nefi lehių liaudį; todėl jie vėl pradėjo naikinti juos.

3 Dabar, šie žmonės vėl atsisakė imtis ginklų ir leidosi žudomi, kaip norėjo jų priešai.

4 Dabar, kada Amonas ir jo broliai pamatė šį naikinimo darbą tarp tų, kuriuos jie taip švelniai mylėjo ir kurie taip švelniai mylėjo juos, – nes su jais buvo elgiamasi, lyg jie būtų angelai, atsiųsti nuo Dievo, kad išgelbėtų juos nuo nesibaigiančio sunaikinimo, – todėl Amonas ir jo broliai, pamatę šitą didį naikinimo darbą, buvo sujudinti gailesčio ir sakė karaliui:

5 Surinkime šitą Viešpaties liaudį ir eikime į Zarahemlos žemę pas mūsų brolius nefitus, ir bėkime iš mūsų priešų rankų, kad nebūtume sunaikinti.

6 Bet karalius tarė jiems: Štai nefitai sunaikins mus dėl daugybės žmogžudysčių ir nuodėmių, kurias padarėme jiems.

7 Ir Amonas tarė: Aš nueisiu ir pasiteirausiu Viešpaties, ir jei jis sakys mums, kad eitume pas savo brolius, ar jūs eisite?

8 Ir karalius atsakė jam: Taip, jei Viešpats pasakys mums: Eikite, – mes eisime pas savo brolius ir būsime jų vergai, kol atlyginsime jiems už tą daugybę žmogžudysčių ir nuodėmių, kurias jiems padarėme.

9 Bet Amonas tarė jam: Tai priešinga mūsų brolių įstatymui, kurį įvedė mano tėvas, kad tarp jų būtų vergų; todėl eikime ir pasikliaukime mūsų brolių pasigailėjimais.

10 Bet karalius pasakė jam: Pasiteirauk Viešpaties, ir jeigu jis sakys mums: Eikite, – mes eisime; priešingu atveju – mes žūsime šitoje žemėje.

11 Ir buvo taip, kad Amonas nuėjo ir pasiteiravo Viešpaties, ir Viešpats tarė jam:

12 Išvesk šiuos žmones iš šitos žemės, kad nežūtų; nes Šėtonas smarkiai užvaldė širdis amalekininkų, kurie kursto lamanitus pykčiui prieš jų brolius, kad žudytų juos; todėl išeik iš šitos žemės; ir palaiminti šitie žmonės šitoje kartoje, nes aš išsaugosiu juos.

13 Ir dabar buvo taip, kad Amonas nuėjo ir pasakė karaliui visus žodžius, kuriuos jam ištarė Viešpats.

14 Ir jie surinko visus savo žmones, taip, visus Viešpaties žmones ir visas savo kaimenes ir bandas ir išvyko iš tos žemės, ir atėjo į tyrus, kurie skyrė Nefio žemę nuo Zarahemlos žemės, ir prisiartino prie tos žemės ribų.

15 Ir buvo taip, kad Amonas tarė jiems: Štai, aš ir mano broliai eisime į Zarahemlos žemę, o jūs pasiliksite čia, kol mes sugrįšime; ir mes ištirsime mūsų brolių širdis – ar jie norės, kad jūs ateitumėte į jų žemę.

16 Ir buvo taip, kad Amonui beeinant į žemę per tą vietą, apie kurią buvo kalbėta, jis ir jo broliai sutiko Almą; ir štai, tai buvo džiaugsmingas susitikimas.

17 Dabar, Amono džiaugsmas buvo toks didelis, kad netgi buvo pilnas; taip, jis buvo apimtas tokio savo Dievo džiaugsmo, kad net neteko jėgų; ir jis vėl parkrito ant žemės.

18 Dabar, argi tai nebuvo nepaprastas džiaugsmas? Štai, tai yra džiaugsmas, kurio negauna niekas, išskyrus tikrai atgailaujantį ir nuolankų laimės ieškotoją.

19 Dabar, Almos džiaugsmas, susitikus savo brolius, buvo tikrai didelis, taip pat ir Aarono, Omnerio bei Himnio džiaugsmas; bet štai jų džiaugsmas nebuvo toks, kad viršytų jų jėgas.

20 Ir dabar buvo taip, kad Alma nusivedė savo brolius atgal į Zarahemlos žemę; būtent į savo paties namus. Ir jie nuėjo ir papasakojo vyriausiajam teisėjui viską, kas atsitiko jiems Nefio žemėje tarp jų brolių lamanitų.

21 Ir buvo taip, kad vyriausiasis teisėjas išsiuntinėjo skelbimą po visą šalį, norėdamas liaudies balso dėl jų brolių anti nefi lehių liaudies priėmimo.

22 Ir buvo taip, kad atėjo liaudies balsas, sakantis: Štai mes atiduosime rytuose prie jūros esančią Jeršono žemę, kuri ribojasi su Dosniąja žeme ir kuri yra į pietus nuo Dosniosios žemės; ir šitą Jeršono žemę mes atiduosime savo broliams kaip paveldą.

23 Ir štai mes pastatysime savo armijas tarp Jeršono žemės ir Nefio žemės, kad galėtume ginti savo brolius Jeršono žemėje; ir tai mes darome savo broliams dėl jų baimės imtis ginklų prieš savo brolius, kad nepadarytų nuodėmės; ir ta didelė jų baimė atsirado dėl jų skausmingos atgailos, kurią patyrė dėl daugybės savo žmogžudysčių ir baisaus nelabumo.

24 Ir dabar štai mes tai padarysime dėl savo brolių, kad jie galėtų paveldėti Jeršono žemę; ir savo armijomis mes ginsime juos nuo jų priešų su sąlyga, kad jie duos mums dalį savo turto, kad padėtų mums išlaikyti savo armijas.

25 Dabar buvo taip, jog tai išgirdęs Amonas, ir taip pat Alma su juo, sugrįžo pas anti nefi lehių liaudį į tyrus, kur jie buvo pasistatę savo palapines, ir paskelbė jiems visa tai. Ir Alma taip pat papasakojo jiems apie savo su Amonu ir Aaronu bei jo broliais atsivertimą.

26 Ir buvo taip, kad tai tarp jų sukėlė didelį džiaugsmą. Ir jie nuėjo į Jeršono žemę ir užėmė Jeršono žemę; ir nefitų jie buvo pavadinti Amono žmonėmis; todėl nuo tol jie buvo išskiriami šituo vardu.

27 Ir jie buvo tarp Nefio žmonių ir taip pat buvo priskaičiuoti prie Dievo bažnyčios žmonių. Ir jie taip pat išsiskyrė savo uolumu Dievui ir taip pat žmonėms; nes visame kame buvo tobulai sąžiningi ir dori; ir jie tvirtai tikėjo Kristumi, netgi iki galo.

28 Ir jie žiūrėjo į savo brolių kraujo praliejimą su didžiausiu pasibjaurėjimu; ir niekada nebuvo galima jų įtikinti imtis ginklų prieš savo brolius; ir niekada jie nežvelgė į mirtį net su menkiausia baime dėl savo vilties ir žinių apie Kristų bei prikėlimą; todėl mirtis jiems buvo praryta Kristaus pergalės prieš ją.

29 Todėl jie verčiau kentėtų mirtį sunkiausiu ir labiausiai kankinamu būdu, kurį paskirtų jų broliai, negu paimtų kalaviją ar kardą, idant kirstų jiems.

30 Ir taip jie buvo uolūs ir mylimi žmonės, žmonės, radę didį Viešpaties palankumą.