1 Dabar, buvo taip, kad po to, kai Amulekas baigė kalbėti šiuos žodžius, jie išėjo iš minios ir perėjo į Jeršono žemę.

2 Taip, ir likusieji broliai, po to, kai paskelbė žodį zoramininkams, taip pat perėjo į Jeršono žemę.

3 Ir buvo taip, kad zoramininkų aukštuomenė, pasitarusi dėl jiems paskelbtų žodžių, pyko dėl to žodžio, nes jis žlugdė jų verslą; todėl jie nepaklausė tų žodžių.

4 Ir jie pasiuntė ir surinko visoje žemėje visus žmones ir tarėsi su jais dėl pasakytų žodžių.

5 Dabar, jų vadovai, kunigai ir mokytojai neatskleidė žmonėms savo norų; taigi jie slapčia sužinojo visų žmonių mintis.

6 Ir buvo taip, kad sužinoję visų žmonių mintis, tuos, kurie palaikė Almos ir jo brolių pasakytus žodžius, išmetė iš žemės; ir jų buvo daug; ir jie taip pat perėjo į Jeršono žemę.

7 Ir buvo taip, kad Alma ir jo broliai tarnavo jiems.

8 Dabar, zoramininkų žmonės pyko ant Amono žmonių, kurie buvo Jeršone, ir zoramininkų vyriausiasis vadovas, būdamas labai nedoras vyras, pasiuntė pas Amono žmones, pageidaudamas, kad jie išmestų iš savo žemės visus tuos, kurie iš jų perėjo į jų žemę.

9 Ir jis iškvėpė daug grasinimų jiems. Dabar, Amono žmonės nebijojo jų žodžių; todėl jie neišmetė jų lauk, bet priėmė visus pas juos perėjusius zoramininkų vargšus; ir jie pamaitino bei aprengė juos, ir davė jiems žemes kaip paveldą; ir tarnavo jiems pagal jų norus.

10 Dabar, tai kurstė zoramininkus pykčiui prieš Amono žmones, ir jie pradėjo bendrauti su lamanitais ir taip pat kurstyti juos pykčiui prieš juos.

11 Ir taip zoramininkai ir lamanitai pradėjo ruoštis karui prieš Amono žmones ir taip pat prieš nefitus.

12 Ir taip pasibaigė teisėjų valdžios Nefio žmonėms septynioliktieji metai.

13 Ir Amono žmonės išvyko iš Jeršono žemės ir perėjo į Meleko žemę, užleisdami vietą Jeršono žemėje nefitų armijoms, kad jie galėtų kovoti su lamanitų armijomis ir zoramininkų armijomis; ir taip aštuonioliktaisiais teisėjų valdžios metais prasidėjo karas tarp lamanitų ir nefitų; ir jų karų aprašymas bus pateiktas toliau.

14 O Alma ir Amonas, ir jų broliai, ir taip pat du Almos sūnūs po to, kai buvo įrankiai Dievo rankose, atvedant daug zoramininkų į atgailą, sugrįžo į Zarahemlos žemę; ir visi atvestieji į atgailą buvo išvyti iš savo žemės; bet jie gavo žemes kaip paveldą Jeršono žemėje ir ėmėsi ginklų ginti save, savo žmonas, vaikus bei žemes.

15 Dabar, kadangi Alma buvo nuliūdintas dėl savo žmonių nedorumo, taip, dėl karų ir kraujo praliejimų, ir nesutarimų, kurie buvo tarp jų, ir kadangi jis buvo skelbti žodžio, arba buvo siųstas skelbti žodžio, visiems žmonėms kiekviename mieste, ir kadangi matė, kad žmonių širdys pradėjo kietėti ir kad jie pradėjo užsigauti dėl žodžio griežtumo, jo širdis nepaprastai sielvartavo.

16 Todėl jis nurodė surinkti jo sūnus, idant galėtų kiekvienam jų atskirai duoti įpareigojimus dėl to, kas susiję su teisumu. Ir mes turime aprašymą apie jo įsakymus, kuriuos jis davė jiems, pagal jo paties metraštį.