1 Ir dabar buvo taip, kad Almos sūnūs išėjo tarp žmonių skelbti jiems žodžio. Ir pats Alma taip pat negalėjo sėdėti rankas sudėjęs ir taip pat išėjo.

2 Dabar, mes daugiau nekalbėsime apie jų pamokslavimą, išskyrus tai, kad jie skelbė žodį ir tiesą pagal pranašystės bei apreiškimo dvasią; ir jie pamokslavo pagal šventąją Dievo tvarką, kuria jie buvo pašaukti.

3 Ir dabar aš grįžtu prie karų tarp nefitų ir lamanitų teisėjų valdžios aštuonioliktaisiais metais aprašymo.

4 Nes štai buvo taip, kad zoramininkai tapo lamanitais; todėl aštuonioliktųjų metų pradžioje nefitų žmonės pamatė, kad lamanitai ateina prieš juos; todėl pasiruošė karui; taip, jie surinko savo armijas Jeršono žemėje.

5 Ir buvo taip, kad lamanitai atėjo su savo tūkstančiais; ir jie atėjo į Antionumo žemę, kuri yra zoramininkų žemė; ir jų vadas buvo vyras, vardu Zerahemnas.

6 Ir dabar, kadangi savo esybe amalekininkai buvo nelabesnio ir žmogžudiškesnio būdo negu lamanitai, Zerahemnas lamanitams paskyrė vyriausiuosius vadus, ir visi jie buvo amalekininkai ir zoramininkai.

7 Dabar, tai jis padarė, kad išlaikytų jų neapykantą nefitams, idant jis galėtų pavergti juos savo ketinimams įvykdyti.

8 Nes štai jis ketino sukurstyti lamanitus pykčiui prieš nefitus; tai jis padarė, kad užgrobtų valdžią ir taip pat kad įgytų galią nefitams, juos pavergdamas.

9 O nefitai ketino išlaikyti savo žemes ir namus, ir žmonas, ir vaikus, idant apsaugotų juos nuo priešų rankų; ir taip pat, kad apsaugotų savo teises ir privilegijas, taip, ir taip pat savo laisvę, idant galėtų garbinti Dievą, kaip jie nori.

10 Nes jie žinojo, kad jei pakliūtų į lamanitų rankas, tai lamanitai sunaikintų kiekvieną, kuris garbintų Dievą, tikrąjį ir gyvąjį Dievą, dvasia ir tiesa.

11 Taip, jie taip pat žinojo ypatingą lamanitų neapykantą jų broliams – anti nefi lehių žmonėms, pavadintiems Amono žmonėmis, kurie atsisakė imtis ginklų, taip, sudarė sandorą ir atsisakė ją sulaužyti, – todėl, jeigu pakliūtų į lamanitų rankas, jie būtų sunaikinti.

12 O nefitai nenorėjo leisti, kad jie būtų sunaikinti; todėl jie davė žemes jiems kaip paveldą.

13 O Amono žmonės davė nefitams didelę dalį savo turto jų armijoms paremti; ir taip nefitai buvo priversti vieni atsilaikyti prieš lamanitus, kurie buvo Lamano ir Lemuelio, ir Izmaelio sūnų, ir visų nefitų atskalūnų, kurie buvo amalekininkai ir zoramininkai, ir Nojaus kunigų palikuonių mišinys.

14 Dabar, tie palikuonys buvo beveik tiek pat gausūs kaip nefitai; ir taip nefitai buvo priversti kovoti su savo broliais net iki kraujo praliejimo.

15 Ir kadangi lamanitų armijos susirinko Antionumo žemėje, štai nefitų armijos buvo pasiruošusios sutikti juos Jeršono žemėje.

16 Dabar, nefitų vado, arba vyro, kuris buvo paskirtas vyriausiuoju nefitų vadu, – dabar, vyriausiasis vadas vadovavo visoms nefitų armijoms, – vardas buvo Moronis.

17 Ir Moronis ėmėsi viso vadovavimo ir jų karų valdymo. Ir jam tebuvo dvidešimt penkeri metai, kai jis buvo paskirtas vyriausiuoju nefitų armijų vadu.

18 Ir buvo taip, kad jis pasitiko lamanitus Jeršono ribose ir jo žmonės buvo ginkluoti kalavijais ir kardais, ir visokiais karo ginklais.

19 Ir kada lamanitų armijos pamatė, kad Nefio žmonės, arba kad Moronis aprūpino savo žmones antkrūtiniais ir rankų skydais, taip, ir skydeliais galvoms apsaugoti, ir taip pat, kad jie aprengti stora apranga –

20 dabar, Zerahemno armija nebuvo apginkluota niekuo tokiu; jie turėjo tik savo kalavijus ir kardus, lankus ir strėles, akmenis ir svaidykles; ir jie buvo nuogi, tik kailiu apsijuosę strėnas; taip, visi buvo nuogi, išskyrus zoramininkus ir amalekininkus;

21 bet jie nebuvo ginkluoti nei antkrūtiniais, nei skydais, – todėl nepaprastai bijojo nefitų armijų dėl jų ginkluotės, nepaisant to, kad jų buvo daug daugiau negu nefitų.

22 Štai dabar buvo taip, kad jie nedrįso pulti nefitų Jeršono ribose; todėl pasitraukė iš Antionumo žemės į tyrus ir iškeliavo tyrais lanku, tolyn prie Sidono upės ištakų, kad ateitų ir užimtų Mančio žemę; nes jie nesitikėjo, kad Moronio armijos sužinos, kur jie nuėjo.

23 Bet buvo taip, kad vos jiems pasitraukus į tyrus, Moronis pasiuntė į tyrus žvalgus stebėti jų stovyklą; ir Moronis, žinodamas apie Almos pranašystes, taip pat nusiuntė pas jį kai kuriuos vyrus, pageidaudamas, kad jis pasiteirautų Viešpaties, kur nefitų armijoms reikia eiti gintis nuo lamanitų.

24 Ir buvo taip, kad Viešpaties žodis atėjo Almai, ir Alma pranešė Moronio pasiuntiniams, kad lamanitų armijos žygiuoja tyrais lanku, kad įsiveržtų į Mančio žemę, idant pradėtų puolimą prieš silpnesnę liaudies dalį. Ir tie pasiuntiniai nuėjo ir perdavė žinią Moroniui.

25 Dabar, Moronis, palikęs dalį savo armijos Jeršono žemėje, kad kartais dalis lamanitų neateitų į tą žemę ir neužimtų miesto, pasiėmė likusią dalį savo armijos ir nužygiavo į Mančio žemę.

26 Ir jis įsakė, kad visi žmonės toje žemės vietoje susirinktų kovoti prieš lamanitus, gindami savo žemes ir savo šalį, savo teises ir savo laisves; todėl jie buvo pasiruošę lamanitų atėjimui.

27 Ir buvo taip, jog Moronis nurodė, kad jo armija būtų paslėpta netoli Sidono upės kranto esančiame slėnyje, kuris buvo į vakarus nuo Sidono upės, tyruose.

28 Ir Moronis aplinkui išstatė žvalgus, kad galėtų sužinoti, kada ateis lamanitų stovykla.

29 Ir dabar, kadangi Moronis žinojo lamanitų ketinimą, kad jie ketino sunaikinti savo brolius arba pajungti ir pavergti juos, kad įtvirtintų savo karalystę visoje žemėje;

30 ir taip pat žinodamas, kad vienintelis nefitų troškimas buvo apsaugoti savo žemes ir savo laisvę, ir savo bažnyčią, todėl jis nelaikė nuodėme ginti juos panaudojant gudrybę; todėl jis per savo žvalgus sužinojo, kuria kryptimi eis lamanitai.

31 Todėl jis padalino savo armiją ir dalį pervedė į slėnį, ir paslėpė juos jo rytuose bei Riplos kalvos pietuose;

32 o likusius jis paslėpė vakariniame slėnyje, į vakarus nuo Sidono upės, ir taip žemyn iki Mančio žemės ribų.

33 Ir taip išdėstęs savo armiją pagal savo norą, jis buvo pasiruošęs juos sutikti.

34 Ir buvo taip, kad lamanitai užkopė į šiaurinę kalvos dalį, kur buvo paslėpta Moronio armijos dalis.

35 Ir kada lamanitai praėjo Riplos kalvą ir įėjo į slėnį, ir pradėjo keltis per Sidono upę, armija, paslėpta kalvos pietuose, kuriai vadovavo vyras, vardu Lehis, buvo jo išvesta ir apsupo lamanitus rytuose, jų užnugaryje.

36 Ir buvo taip, kad lamanitai, pamatę nefitus, puolančius iš užnugario, apsigręžė ir pradėjo kautis su Lehio armija.

37 Ir prasidėjo mirties darbas abiejose pusėse, bet jis buvo baisesnis lamanitams, nes jų nuogumas buvo atidengtas sunkiems nefitų kalavijų ir kardų kirčiams, tad beveik kiekvienas kirtis buvo mirtinas.

38 Kai tuo tarpu, iš kitos pusės, tarp nefitų tik retkarčiais vyras krisdavo nuo jų kalavijų ir nukraujavimo, nes jie buvo apsaugoti nuo labiau gyvybinių kūno dalių, tai yra labiau gyvybinės kūno dalys buvo apsaugotos nuo lamanitų kirčių antkrūtiniais, rankų skydais ir šalmais; ir taip nefitai tęsė mirties darbą tarp lamanitų.

39 Ir buvo taip, kad lamanitai taip išsigando didelio naikinimo tarp jų, kad net pradėjo bėgti Sidono upės link.

40 Ir Lehis ir jo vyrai vijosi juos; ir jie buvo Lehio nuvyti į Sidono vandenis ir persikėlė per Sidono vandenis. O Lehis sulaikė savo armijas ant Sidono upės kranto, kad jos nesikeltų.

41 Ir buvo taip, kad Moronis ir jo armija pasitiko lamanitus slėnyje kitapus Sidono upės ir pradėjo juos pulti ir žudyti.

42 Ir lamanitai vėl bėgo nuo jų Mančio žemės link; ir juos vėl sutiko Moronio armijos.

43 Dabar, šitomis aplinkybėmis lamanitai aršiai kovėsi; taip, dar niekada nebuvo žinoma, kad lamanitai būtų kovęsi su tokia nepaprastai didele jėga ir narsa, ne, netgi nuo pradžios.

44 Ir jie buvo įkvėpti zoramininkų ir amalekininkų, kurie buvo jų vyriausieji vadai ir vadovai, ir taip pat Zerahemno, kuris buvo vyriausiasis jų vadas, arba vyriausiasis jų vadovas ir karvedys; taip, jie kovėsi kaip drakonai, ir daug nefitų žuvo nuo jų rankos, taip, nes jie perkirto pusiau daug jų šalmų ir perdūrė daug jų antkrūtinių, ir nukirto daug jų rankų; ir taip lamanitai kirto iš savo nuožmaus pykčio.

45 Tačiau nefitai buvo įkvėpti geresnių paskatų, nes jie nekovojo dėl monarchijos ar valdžios, bet kovojo už savo namus ir savo laisves, savo žmonas ir savo vaikus, ir viską savo, taip, už savo garbinimo apeigas ir savo bažnyčią.

46 Ir jie darė tai, ką jautė esant pareiga prieš savo Dievą; nes Viešpats buvo pasakęs jiems, ir taip pat jų tėvams: Jeigu nesate kalti nei dėl pirmo išpuolio, nei dėl antro, nesileiskite žudomi savo priešų rankomis.

47 Ir dar Viešpats yra pasakęs: Ginkite savo šeimas net iki kraujo praliejimo. Todėl, dėl šitos priežasties, nefitai kovojo su lamanitais, kad apgintų save ir savo šeimas, ir savo žemes, savo šalį bei savo teises ir savo religiją.

48 Ir buvo taip, jog Moronio vyrai, pamatę lamanitų nuožmumą ir pyktį, ketino trauktis ir bėgti nuo jų. Ir Moronis, suvokęs jų ketinimą, pasiuntė ir įkvėpė jų širdis tokiomis mintimis, taip, mintimis apie jų žemes, nepriklausomybę, taip, laisvę nuo vergijos.

49 Ir buvo taip, kad jie atsigręžė į lamanitus ir vienu balsu šaukėsi Viešpaties, savo Dievo, dėl savo nepriklausomybės ir savo laisvės nuo vergijos.

50 Ir jie pradėjo laikytis prieš lamanitus su galia; ir tą pačią valandą, kada jie šaukėsi Viešpaties dėl savo laisvės, lamanitai pradėjo bėgti nuo jų; ir jie bėgo netgi iki Sidono vandenų.

51 Dabar, lamanitų buvo daugiau, taip, dvigubai daugiau nei nefitų; nepaisant to, jie buvo nuvyti tiek, kad buvo surinkti į vieną būrį slėnyje ant Sidono upės kranto.

52 Todėl Moronio armijos apsupo juos, taip, būtent abiejose upės pusėse, nes štai, rytuose buvo Lehio vyrai.

53 Todėl kada Zerahemnas pamatė Lehio vyrus Sidono upės rytinėje pusėje ir Moronio armijas Sidono upės vakarinėje pusėje, kad jie apsupti nefitų, juos apėmė siaubas.

54 Dabar Moronis, pastebėjęs jų siaubą, įsakė savo vyrams sustabdyti kraujo liejimą.