1 Dabar buvo taip, kad gavęs laišką, Moronis dar labiau įpyko, nes žinojo, kad Amoronas puikiai žino apie savo apgavystę; taip, jis žinojo, jog Amoronas supranta, jog priežastis, dėl kurios jis kovojo prieš Nefio žmones, nėra teisinga.

2 Ir jis tarė: Štai aš nesikeisiu belaisviais su Amoronu, jeigu jis neatsisakys savo kėslo, kaip jau sakiau savo laiške; nes aš neleisiu jam turėti dar daugiau galios negu ta, kurią jau turi.

3 Štai aš žinau vietą, kur lamanitai saugo mano žmones, kuriuos jie paėmė nelaisvėn; ir kadangi Amoronas atsisakė patenkinti mano laišką, štai aš pasielgsiu su juo pagal savo žodžius; taip, aš sieksiu jų mirties, kol jie paprašys taikos.

4 Ir dabar buvo taip, kad, ištaręs šiuos žodžius, Moronis nurodė ieškoti tarp savo vyrų, tikėdamasis tarp jų atrasti vyrą, kuris būtų Lamano palikuonis.

5 Ir buvo taip, kad jie surado vieną, vardu Lamanas; ir jis buvo vienas iš to karaliaus, kurį nužudė Amalikijas, tarnų.

6 Dabar, Moronis nurodė, kad Lamanas ir nedidelis jo vyrų būrys nueitų pas sargybinius, kurie saugojo nefitus.

7 Dabar, nefitai buvo saugomi Gido mieste; todėl Moronis paskyrė Lamaną ir nurodė, kad nedidelis vyrų būrys eitų su juo.

8 Ir kada atėjo vakaras, Lamanas nuėjo pas sargybinius, kurie saugojo nefitus, ir štai jie pamatė jį ateinantį ir šaukė jam; bet jis atsakė jiems: Nebijokit; štai, aš – lamanitas. Štai mes pabėgome nuo nefitų, ir jie miega; ir štai mes pasiėmėme jų vyno ir atsinešėme su savimi.

9 Dabar, kada lamanitai išgirdo šituos žodžius, jie džiaugsmingai jį priėmė; ir sakė jam: Duokite mums gurkštelti savo vyno; džiaugiamės, kad jūs taip pasiėmėte vyno, nes esame pavargę.

10 Bet Lamanas sakė jiems: Pasilaikykime savo vyną, kol eisime kautis prieš nefitus. Bet šie žodžiai tik dar labiau sužadino jiems norą išgerti vyno.

11 Nes jie sakė: Mes pavargę, todėl išgerkime vyno, o vėliau gausime savo vyno davinį, kuris sustiprins mus eiti prieš nefitus.

12 Ir Lamanas jiems tarė: Darykit, kaip norit.

13 Ir buvo taip, kad jie gėrė daug vyno; ir jiems patiko jo skonis, todėl jie gėrė jo dar daugiau; o jis buvo stiprus, kadangi buvo paruoštas stiprumui.

14 Ir buvo taip, kad jie gėrė bei linksminosi, ir netrukus visi jie buvo girti.

15 Ir dabar, pamatę, kad jie visi girti ir giliai įmigę, Lamanas ir jo vyrai sugrįžo pas Moronį ir papasakojo jam viską, kas atsitiko.

16 Ir dabar, tai buvo pagal Moronio planą. Ir Moronis aprūpino savo vyrus karo ginklais; ir jis nuėjo prie Gido miesto, kol lamanitai buvo giliai įmigę ir girti, ir įmetė belaisviams karo ginklų tiek, kad jie visi buvo apginkluoti.

17 Taip, netgi jų moterims ir visiems jų vaikams, kurie tik galėjo valdyti karo ginklą tuo metu, kada Moronis apginklavo visus tuos belaisvius; ir visa tai buvo padaryta visiškai tyliai.

18 Bet jeigu jie ir būtų prižadinę lamanitus, štai jie buvo girti, ir nefitai būtų juos nužudę.

19 Bet štai ne to norėjo Moronis; jam nepatiko žmogžudystė arba kraujo praliejimas, bet jam patiko gelbėti savo žmones nuo sunaikinimo; ir dėl to, kad neužsitrauktų neteisingumo, jis neužpuolė ir nesunaikino lamanitų, jiems esant girtiems.

20 Bet jis pasiekė tai, ko norėjo; nes jis apginklavo tuos nefitų belaisvius, kurie buvo viduj miesto sienų ir davė jiems galią užimti tas dalis, kurios buvo viduj sienų.

21 Ir tada jis nurodė vyrams, kurie buvo su juo, truputėlį atsitraukti nuo jų ir apsupti lamanitų armijas.

22 Ir štai tai buvo padaryta nakties metu, todėl prabudę ryte lamanitai pamatė, kad iš išorės jie apsupti nefitų ir kad jų belaisviai apginkluoti viduje.

23 Ir taip jie pamatė, kad nefitai turi galią jiems; ir tokiomis aplinkybėmis jie suprato, kad netikslinga kovoti su nefitais; todėl jų vyriausieji vadai pareikalavo jų karo ginklų, ir jie atnešė juos į priekį ir sumetė prie nefitų kojų, prašydami pasigailėjimo.

24 Dabar štai būtent to ir norėjo Moronis. Jis paėmė juos kaip karo belaisvius, užėmė miestą ir nurodė išlaisvinti visus belaisvius nefitus; ir šie prisijungė prie Moronio armijos ir buvo didelis pastiprinimas jo armijai.

25 Ir buvo taip, kad jis nurodė lamanitams, kuriuos paėmė nelaisvėn, pradėti dirbti, stiprinant įtvirtinimus aplink Gido miestą.

26 Ir buvo taip, kad įtvirtinęs Gido miestą pagal savo norus, jis nurodė, kad jo belaisviai būtų nuvesti į Dosnųjį miestą; ir jis saugojo tą miestą nepaprastai stipriomis pajėgomis.

27 Ir buvo taip, kad jie, nepaisant visų lamanitų intrigų, išlaikė ir apsaugojo visus savo paimtus belaisvius, ir taip pat išlaikė visas atsiimtas žemes ir susigrąžintą pranašumą.

28 Ir buvo taip, kad nefitai vėl pradėjo imti viršų ir susigrąžinti savo teises bei privilegijas.

29 Daug kartų lamanitai bandė apsupti juos naktį, bet per šituos bandymus jie prarasdavo daug belaisvių.

30 Ir daug kartų bandė pateikti savo vyno nefitams, idant galėtų sunaikinti juos nuodais ar girtumu.

31 Bet štai nefitai nebuvo lėti prisiminti Viešpatį, savo Dievą, šituo savo suspaudimo laiku. Jų negalima buvo pagauti jų pinklėmis; taip, jie negerdavo jų vyno, nebent pirma davę kam nors iš lamanitų belaisvių.

32 Ir tokiu būdu jie saugojosi, kad jiems nebūtų pateikti jokie nuodai; nes jeigu jų vynas nunuodytų lamanitą, jis taip pat nunuodytų ir nefitą; ir tokiu būdu jie bandė visus jų gėrimus.

33 Ir dabar buvo taip, kad Moroniui reikėjo ruoštis pulti Moriantono miestą; nes štai lamanitai savo darbais buvo taip įtvirtinę Moriantono miestą, kad jis tapo nepaprasta tvirtove.

34 Ir jie nuolat pristatydavo naujų pajėgų į tą miestą, taip pat ir naujų maisto atsargų.

35 Ir taip baigėsi teisėjų valdžios Nefio žmonėms dvidešimt devintieji metai.