1 Ir buvo taip, kad Koriantumras, pasveikęs nuo savo žaizdų, pradėjo prisiminti žodžius, kuriuos jam kalbėjo Eteras.

2 Jis pamatė, kad kalaviju buvo nužudyta jau beveik du milijonai jo žmonių, ir jis pradėjo sielvartauti savo širdyje; taip, žuvo du milijonai galingų vyrų ir taip pat jų žmonų ir jų vaikų.

3 Jis pradėjo atgailauti dėl blogio, kurį buvo padaręs; jis pradėjo atsiminti visų pranašų burna pasakytus žodžius ir matė, kad iki šiol visi jie išsipildė, kiekviena dalelytė; ir jo siela gedėjo ir nesidavė paguodžiama.

4 Ir buvo taip, kad jis parašė laišką Šizui, prašydamas jo, kad šis pasigailėtų žmonių, ir vardan žmonių gyvybių jis atiduosiąs karalystę.

5 Ir buvo taip, kad Šizas, gavęs jo laišką, parašė laišką Koriantumrui, kad jeigu šis pasiduotų pats, kad jis galėtų nužudyti jį jo paties kalaviju, tada jis pasigailėtų žmonių gyvybių.

6 Ir buvo taip, kad žmonės neatgailavo dėl savo nedorybės; ir Koriantumro žmonės buvo sukurstyti pykčiui prieš Šizo žmones, o Šizo žmonės buvo sukurstyti pykčiui prieš Koriantumro žmones; todėl Šizo žmonės stojo kovon prieš Koriantumro žmones.

7 Ir kada Koriantumras pamatė, kad kris, jis vėl bėgo nuo Šizo.

8 Ir buvo taip, kad jis atėjo prie Ripliankamo, kas išvertus reiškia didelis, arba pranokstantis visus, vandenų; taigi atėję prie šitų vandenų, jie pasistatė palapines; ir Šizas taip pat pasistatė palapines netoli nuo jų; ir todėl kitą dieną jie susiėjo kautis.

9 Ir buvo taip, kad jie kovojo nepaprastai nuožmią kovą, kurioje Koriantumras vėl buvo sužeistas ir nualpo nuo nukraujavimo.

10 Ir buvo taip, kad Koriantumro armijos spaudė Šizo armijas ir jas įveikė bei privertė bėgti nuo jų; ir jie bėgo pietų link ir pasistatė palapines vietovėje, kuri vadinosi Ogatas.

11 Ir buvo taip, kad Koriantumro armija pasistatė palapines prie Ramos kalvos; ir tai buvo ta pati kalva, kur mano tėvas Mormonas paslėpė šventuosius metraščius Viešpačiui.

12 Ir buvo taip, kad jie nuo viso tos žemės veido surinko visus išlikusius žmones, išskyrus Eterą.

13 Ir buvo taip, kad Eteras stebėjo visus žmonių darbus; ir jis matė, kad žmonės, kurie buvo už Koriantumrą, buvo surinkti į Koriantumro armiją; o žmonės, kurie buvo už Šizą, buvo surinkti į Šizo armiją.

14 Taigi ketverius metus jie rinko žmones, idant sutelktų visus, kurie buvo ant tos žemės veido, ir įgytų visą jėgą, kokią tik buvo įmanoma įgyti.

15 Ir buvo taip, jog kada visi jie buvo surinkti, kiekvienas į tą armiją, į kokią norėjo, su savo žmonomis ir savo vaikais, – tiek vyrai, tiek moterys, tiek ir vaikai, apginkluoti karo ginklais, užsidėję skydus ir antkrūtinius ir šalmus ir kariškai apsirengę, – jie išžygiavo vieni prieš kitus kautis; ir jie kovojo visą tą dieną ir nenugalėjo.

16 Ir buvo taip, kad atėjus nakčiai jie buvo išvargę ir sugrįžo į savo stovyklas; ir sugrįžę į savo stovyklas, jie pakėlė klyksmą ir raudojimą dėl žuvusiųjų savo žmonių netekties; ir tokie garsūs buvo jų verksmai ir klyksmai, ir raudojimai, kad jie nepaprastai draskė orą.

17 Ir buvo taip, kad rytojaus dieną jie vėl išėjo kautis, ir didi ir baisi buvo ta diena; tačiau jie nenugalėjo, ir atėjus nakčiai jie vėl draskė orą savo verksmais, savo klyksmais ir savo raudojimais dėl žuvusiųjų savo žmonių netekties.

18 Ir buvo taip, kad Koriantumras vėl parašė laišką Šizui, norėdamas, kad šis nebeitų kautis, bet kad paimtų karalystę ir pasigailėtų žmonių gyvybių.

19 Bet štai, Viešpaties Dvasia liovėsi plūktis su jais, ir Šėtonas visiškai užvaldė žmonių širdis; nes jie buvo atiduoti savo širdžių kietumui ir savo protų aklumui, kad būtų sunaikinti; todėl jie vėl išėjo kautis.

20 Ir buvo taip, kad jie kovėsi visą tą dieną, o atėjus nakčiai miegojo ant savo kalavijų.

21 Ir rytojaus dieną jie kovėsi net iki nakties.

22 O atėjus nakčiai, jie buvo girti nuo pykčio, lygiai kaip vyras būna girtas nuo vyno; ir jie vėl miegojo ant savo kalavijų.

23 Ir rytojaus dieną jie vėl kovėsi; o atėjus nakčiai, nuo kalavijo buvo kritę visi, išskyrus penkiasdešimt du Koriantumro žmones ir šešiasdešimt devynis Šizo žmones.

24 Ir buvo taip, kad tą naktį jie miegojo ant savo kalavijų, o rytojaus dieną jie vėl kovėsi, ir jie visomis išgalėmis kovėsi savo kalavijais ir skydais visą tą dieną.

25 Ir atėjus nakčiai, buvo trisdešimt du Šizo žmonės ir dvidešimt septyni Koriantumro žmonės.

26 Ir buvo taip, kad jie pavalgė ir pamiegojo, ir pasiruošė mirčiai rytojaus dieną. O jie buvo stambūs ir galingi vyrai, turint omenyje žmogišką jėgą.

27 Ir buvo taip, kad jie kovėsi tris valandas ir nualpo dėl nukraujavimo.

28 Ir buvo taip, kad atgavę pakankamai jėgų, kad galėtų paeiti, Koriantumro vyrai ketino pabėgti, gelbėdami savo gyvybes; bet štai, pakilo Šizas ir taip pat jo vyrai, ir įtūžęs jis prisiekė, kad arba jis nužudys Koriantumrą, arba pats žus nuo kalavijo.

29 Todėl jis vijosi juos ir rytojaus dieną juos pasivijo; ir jie vėl kovėsi kalavijais. Ir buvo taip, jog visiems, išskyrus Koriantumrą ir Šizą, kritus nuo kalavijo, štai Šizas nualpo nuo nukraujavimo.

30 Ir buvo taip, kad Koriantumras, pasirėmęs ant savo kalavijo, šiek tiek pailsėjo ir nukirto Šizui galvą.

31 Ir buvo taip, jog kada jis nukirto Šizui galvą, Šizas pasikėlė ant savo rankų ir krito; ir stengdamasis gauti oro mirė.

32 Ir buvo taip, kad Koriantumras krito ant žemės ir tapo kaip negyvas.

33 Ir Viešpats prakalbo Eterui ir tarė jam: Išeik. Ir jis išėjo ir pamatė, kad buvo įvykdyti visi Viešpaties žodžiai; ir jis užbaigė savo metraštį (o aš neparašiau nė šimtosios dalies) ir paslėpė plokšteles taip, kad Limhio žmonės surado jas.

34 Dabar, paskutiniai Etero parašyti žodžiai yra tokie: Ar Viešpats panorės, kad būčiau perkeltas ar kad iškentėčiau Viešpaties valią kūne, tai neturi reikšmės, jeigu tik aš išgelbėtas Dievo karalystėje. Amen.