Įvadas

Tebūna žinoma visoms tautoms, giminėms, liežuviams ir liaudims, kuriuos pasieks šis darbas, kad mes, per Dievo Tėvo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę, matėme plokšteles, kuriose yra šis metraštis – metraštis apie Nefio liaudį, apie lamanitus, jų brolius, ir taip pat apie Jaredo liaudį, atėjusią nuo bokšto, apie kurį buvo kalbėta. Ir mes taip pat žinome, kad jos išverstos Dievo dovanos ir galios dėka, nes jo balsas tai paskelbė mums; dėl to mes tikrai žinome, kad šis darbas yra tikras. Ir mes taip pat liudijame, kad matėme raižinius, esančius ant plokštelių; ir jie buvo parodyti mums Dievo, o ne žmogaus galia. Ir mes visu rimtumu pareiškiame, kad Dievo angelas nužengė iš dangaus ir atnešė bei padėjo priešais mūsų akis, taigi mes stebėjome ir matėme plokšteles ir raižinius ant jų; ir žinome, kad matėme būtent Dievo Tėvo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonės dėka, ir liudijame, kad šie dalykai yra tikri. Ir tai yra stebėtina mūsų akyse. Tačiau Viešpaties balsas įsakė mums, kad liudytume apie tai; todėl, kad būtume paklusnūs Dievo įsakymams, mes liudijame apie tai. Ir žinome, kad jei būsime ištikimi Kristuje, išvalysime savo apdarus nuo visų žmonių kraujo ir būsime pripažinti be dėmės priešais Kristaus teismo krasę, ir amžinai gyvensime su juo danguose. O šlovė tebūna Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai, kas yra vienas Dievas. Amen.

Tebūna žinoma visoms tautoms, giminėms, liežuviams ir liaudims, kuriuos pasieks šis darbas, kad Džozefas Smitas Jaunesnysis, šio darbo vertėjas, parodė mums minėtas plokšteles, kurios atrodo kaip auksinės; ir tiek lapų, kiek minėtasis Smitas yra išvertęs, mes laikėme savo rankose; ir taip pat matėme raižinius ant jų; visa tai senovinio ir kruopštaus darbo. Ir mes visu rimtumu liudijame, kad minėtasis Smitas parodė mums, nes mes matėme ir laikėme, ir tikrai žinome, kad minėtasis Smitas yra gavęs šias plokšteles, apie kurias kalbėjome. Ir mes duodame pasauliui savo vardus, kad liudytų pasauliui tai, ką matėme. Ir mes nemeluojame, Dievui liudijant tai.

Pranašo Džozefo Smito žodžiai apie Mormono Knygos išėjimą.

„Rugsėjo dvidešimt pirmosios [1823 metų] vakarą … aš ėmiau melsti ir maldauti Visagalį Dievą …

Kol taip šaukiausi Dievo, pastebėjau mano kambary atsirandant šviesą, kuri vis stiprėjo, kol kambarys tapo šviesesnis nei vidurdienį, ir tada prie mano lovos staiga pasirodė asmenybė, stovinti ore, nes jo kojos nelietė grindų.

Jis vilkėjo laisvą nepaprasto baltumo rūbą. Tai buvo nežemiškas baltumas, kokio aš niekada nebuvau matęs, ir netikiu, kad koks nors žemiškas dalykas galėtų būti taip padarytas, kad atrodytų toks nepaprastai baltas ir spindintis. Jo plaštakos, taip pat rankos truputį aukščiau riešų buvo neuždengtos; lygiai taip pat jo pėdos, kaip ir kojos truputį aukščiau kulkšnių, buvo neuždengtos. Jo galva ir kaklas taip pat buvo nuogi. Aš galėjau matyti, kad jis nevilkėjo jokio kito drabužio, išskyrus šitą rūbą, nes pro iškirptę galėjau matyti jo krūtinę.

Ne tik jo rūbas buvo nepaprastai baltas, bet visa jo asmenybė buvo neapsakomai šlovinga, ir jo veidas iš tiesų buvo kaip žaibo. Kambaryje buvo nepaprastai šviesu, bet ne taip labai ryšku, kaip aplink pat jo kūną. Kada pirmąkart pažvelgiau į jį, pajutau baimę; bet ši baimė netrukus praėjo.

Jis kreipėsi į mane vardu ir pasakė esąs pasiuntinys, siųstas pas mane iš Dievo akivaizdos, ir kad jo vardas Moronis; kad Dievas man skyręs atlikti darbą; ir kad mano vardas bus vartojamas geram ir piktam tarp visų tautų, giminių ir liežuvių, kitaip sakant, kad jis bus minimas tiek geruoju, tiek ir piktuoju tarp visų žmonių.

Jis pasakė, kad yra padėta knyga, parašyta ant aukso plokštelių, pasakojanti apie ankstesniuosius šio žemyno gyventojus ir iš kur jie kilę. Jis taip pat pasakė, kad joje yra nesibaigiančios evangelijos pilnatvė, kokią ją Gelbėtojas paskelbė senovės gyventojams;

taip pat kad yra du akmenys sidabro lankeliuose ir kad šie akmenys, pritvirtinti prie antkrūtinio, sudaro vadinamuosius Urimus ir Tumimus, padėtus su tomis plokštelėmis; ir tie, kurie senaisiais, arba ankstesniaisiais laikais, turėjo šiuos akmenis ir jais naudojosi, vadinosi regėtojais; ir kad Dievas paruošė juos knygai versti […]

· · · · · · ·

Jis dar man pasakė, kad gavęs tas plokšteles, apie kurias jis kalbėjo – nes laikas joms gauti dar nebuvo atėjęs – aš negaliu jų rodyti jokiam žmogui, nei jų, nei antkrūtinio su Urimais ir Tumimais – tik tiems, kuriems parodyti juos man bus įsakyta; jei parodysiu – būsiu sunaikintas. Kol jis kalbėjo su manimi apie plokšteles, mano protui buvo atvertas regėjimas, todėl aš galėjau matyti tą vietą, kur plokštelės buvo padėtos, ir taip aiškiai ir ryškiai, kad atpažinau tą vietą, kai ten nuvykau.

Po šio pranešimo pamačiau, kad šviesa kambaryje tuojau pradėjo telktis aplink kalbėjusiojo kūną, ir tai tęsėsi tol, kol kambarys vėl liko tamsus, išskyrus šviesą tik aplink jį patį; ir tada akimirksniu pamačiau tarsi kanalą, atsivėrusį tiesiai į dangų, ir jis pakilo, kol visiškai pranyko, ir kambarys liko kaip buvęs prieš šiai dangiškai šviesai pasirodant.

Aš gulėjau, mąstydamas apie reginio nepaprastumą ir didžiai stebėdamasis tuo, kas buvo man šio nepaprasto pasiuntinio pasakyta; ir tada, vidur savo apmąstymų, staiga pastebėjau, kad mano kambarys vėl pradėjo švisti, ir, tarsi per akimirksnį, tas pats dangiškasis pasiuntinys vėl buvo prie mano lovos.

Jis prabilo ir vėl pakartojo lygiai tą patį, ką buvo sakęs savo pirmo apsilankymo metu, be mažiausio pakeitimo; tai padaręs, jis perspėjo mane apie didžius teismus, kurie ištiks žemę, su didžiais nuniokojimais badu, kalaviju ir maru; ir kad šie nuožmūs teismai ištiks žemę šioje kartoje. Pasakęs visa tai, jis vėl pakilo kaip prieš tai.

Tuo metu įspūdžiai, padaryti mano protui, buvo tokie gilūs, kad miegas pabėgo nuo mano akių, ir aš gulėjau apstulbintas to, ką ir mačiau, ir girdėjau. Bet koks gi buvo mano nustebimas, kada prie savo lovos vėl išvydau tą patį pasiuntinį ir išgirdau jį vėl persakant, arba kartojant, man tą patį kaip anksčiau; ir jis dar perspėjo, sakydamas man, kad Šėtonas bandys mane gundyti (dėl mano tėvo šeimos skurdžios padėties) gauti plokšteles praturtėjimo tikslu. Jis uždraudė man tai, sakydamas, kad privalau negalvoti apie jokius kitus tikslus plokštelėms gauti, kaip tik Dievo šlovinimą, ir nepasiduoti jokioms kitoms paskatoms, kaip tik jo karalystės statymas; kitaip negalėčiau jų gauti.

Po šio trečio apsilankymo jis kaip ir anksčiau vėl pakilo į dangų, ir aš vėl likau mąstyti apie keistumą to, ką buvau ką tik patyręs; ir tada, beveik iškart po to, kai dangiškasis pasiuntinys trečią kartą pakilo nuo manęs, pragydo gaidys, ir aš supratau, kad artėja diena, taigi šie mūsų pokalbiai truko visą tą naktį.

Neilgai trukus aš atsikėliau iš lovos ir, kaip įprasta, išėjau į kasdieninius darbus; bet bandydamas dirbti kaip kitais kartais, pasijutau taip išsekęs, kad buvau visiškai bejėgis. Mano tėvas, dirbęs su manimi, pastebėjo, kad man kažkas negerai, ir liepė man eiti namo. Aš leidausi namų link, tačiau bandant perlipti tvorą iš lauko, kur buvome, jėgos visiškai apleido mane, ir aš be jėgų susmukau ant žemės ir kuriam laikui visiškai praradau nuovoką.

Pirmas dalykas, kurį galiu prisiminti, buvo balsas, kalbantis man, šaukiantis mane vardu. Aš pažvelgiau į viršų ir pamačiau tą patį pasiuntinį, stovintį virš mano galvos, apsuptą šviesos kaip anksčiau. Tada jis vėl pakartojo man visa, ką buvo sakęs praėjusią naktį, ir įsakė man eiti pas savo tėvą ir papasakoti jam apie šį regėjimą ir gautus įsakymus.

Aš paklusau; sugrįžau į lauką pas savo tėvą ir viską jam papasakojau. Jis atsakė man, kad tai iš Dievo, ir liepė man eiti ir daryti, kaip įsakyta to pasiuntinio. Aš palikau lauką ir nuėjau į vietą, kur, anot pasiuntinio, buvo padėtos plokštelės; ir kadangi buvau patyręs labai ryškų regėjimą apie tai, pažinau tą vietą vos tik ten nuvykęs.

Netoli Mančesterio kaimo (Ontario apygarda, Niujorko valst.) stūkso gana didelė kalva, aukščiausia toje apylinkėje. Vakarinėje šios kalvos pusėje, netoli nuo viršūnės, po gana dideliu akmeniu, gulėjo plokštelės, sudėtos akmeninėje dėžėje. Šis akmuo buvo iškilus ir apvalainas viršutinės pusės viduryje, o link kraštų plonėjantis, todėl vidurinė jo dalis buvo matoma virš žemės, bet kraštai iš visų pusių buvo uždengti žeme.

Pašalinęs žemę, aš susiradau svertą, kurį pakišau po akmens kraštu ir, kiek spustelėjęs, jį pakėliau. Pažiūrėjau į vidų ir ten iš tikrųjų pamačiau plokšteles, Urimus ir Tumimus bei antkrūtinį, kaip buvo sakęs pasiuntinys. Dėžė, kurioje jie gulėjo, buvo suformuota suguldžius akmenis kažkokiame cemente. Dugne skersai dėžės buvo padėti du akmenys, o ant šitų akmenų gulėjo plokštelės ir kiti daiktai.

Aš pabandžiau jas išimti, bet pasiuntinys mane sudraudė ir vėl pasakė, kad laikas jas iškelti dar neatėjo ir neateis anksčiau kaip po ketverių metų; bet jis pasakė man, jog turiu ateiti į tą pačią vietą lygiai po metų ir kad jis čia susitiksiąs su manimi, ir kad turiu taip daryti, kol ateis laikas gauti plokšteles.

Taigi, kaip man buvo įsakyta, aš ateidavau kiekvienų metų pabaigoje ir kiekvieną kartą ten rasdavau tą patį pasiuntinį, ir kiekvieno mūsų pokalbio metu gaudavau iš jo nurodymų bei žinių apie tai, ką Viešpats ketino daryti, bei kaip ir kokiu būdu jo karalystei turi būti vadovaujama paskutinėmis dienomis […]

· · · · · · ·

Pagaliau atėjo laikas gauti plokšteles, Urimus ir Tumimus bei antkrūtinį. Tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt septintųjų metų rugsėjo dvidešimt antrąją dieną, kaip įprasta, dar vienų metų pabaigoje man atėjus į tą vietą, kur šie buvo padėti, tas pats dangiškasis pasiuntinys įteikė juos man, perspėjęs, jog esu atsakingas už juos; ir jei prarasiu juos dėl savo nerūpestingumo ar per kokį nors savo apsileidimą, būsiu iškirstas; bet jei visomis savo pastangomis saugosiu juos, kol jis, pasiuntinys, jų pareikalaus, jie bus apsaugoti.

Netrukus sužinojau, kodėl gavau tokius griežtus įsakymus saugoti juos ir kodėl pasiuntinys pasakė, jog, kai būsiu padaręs viską, ko reikalaujama iš manęs, jis pareikalaus jų. Nes nuo tos akimirkos, kai tapo žinoma, jog turiu juos, buvo kuo atkakliausiai stengiamasi juos iš manęs atimti. Tam tikslui buvo panaudota kiekviena gudrybė, kokią tik įmanoma sugalvoti. Persekiojimas tapo nuožmesnis ir atšiauresnis negu prieš tai, ir daugybė žmonių nuolat tykojo atimti juos iš manęs, jei tik būtų įmanoma. Bet Dievo išminties dėka jie išliko mano rankose, kol atlikau su jais viską, ko iš manęs buvo reikalaujama. Kada, pagal susitarimus, pasiuntinys pareikalavo jų, aš įteikiau juos jam; ir jie yra jo žinioje iki šios dienos, kuri yra tūkstantis aštuoni šimtai trisdešimt aštuntųjų metų gegužės antroji diena“.

Viso liudijimo ieškokite Džozefo Smito istorijoje, Brangiajame Perle ir History of The Church of Jesus Christ of Latter-day Saints (Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios istorijoje), pirmajame tome, nuo 1 iki 6 skyriaus.

Senovės metraštis, šitaip iškeltas iš žemės kaip balsas žmonių, kalbančių iš dulkių, ir išverstas į šiuolaikinę kalbą Dievo dovanos ir galios dėka, kaip tai pažymėta dievišku patvirtinimu, pirmą kartą buvo išspausdintas pasauliui anglų kalba 1830 metais kaip „The Book of Mormon“.