1 Ir buvo taip, kad mes vėl pradėjome kurti karalystę ir vėl pradėjome valdyti žemę taikos sąlygomis. Ir aš nurodžiau, kad būtų pagaminta įvairių rūšių karo ginklų, kad turėčiau ginklų savo žmonėms tam laikui, kai lamanitai vėl ateis kariauti prieš mano žmones.

2 Ir aš pastačiau sargybinius aplinkui žemę, kad lamanitai negalėtų vėl užpulti mūsų netikėtai ir sunaikinti; ir taip aš gyniau savo žmones ir kaimenes ir saugojau juos, kad nepatektų į mūsų priešų rankas.

3 Ir buvo taip, kad mes užvaldėme savo tėvų žemę daugeliui metų, taip, dvidešimt dvejų metų laikotarpiui.

4 Ir aš nurodžiau, kad vyrai dirbtų žemę ir augintų visokius grūdus ir visokius įvairių rūšių vaisius.

5 Ir nurodžiau, kad moterys verptų ir plušėtų, ir dirbtų, ir gamintų visokią ploną drobę, taip, ir įvairiausią audinį, kad galėtume apdengti savo nuogumą; ir taip mes klestėjome žemėje – taip dvidešimt dvejus metus žemėje buvo nepaliaujama taika.

6 Ir buvo taip, kad karalius Lamanas mirė ir jo sūnus pradėjo valdyti jo vietoje. Ir jis pradėjo raginti savo žmones sukilti prieš mano žmones; todėl jie pradėjo ruoštis karui ir eiti kautis prieš mano žmones.

7 Bet aš buvau išsiuntinėjęs savo žvalgus po visą Šemlono žemę, kad sužinočiau apie jų pasiruošimus, kad galėčiau apsisaugoti nuo jų, idant jie neužpultų mano žmonių ir jų nesunaikintų.

8 Ir buvo taip, kad jie atėjo į Šilomo žemės šiaurę su savo gausiais pulkais, vyrai, ginkluoti lankais ir strėlėmis, ir kalavijais, ir kardais, ir akmenimis, ir svaidyklėmis, ir jie buvo nusiskutę galvas, taigi jos buvo plikos; ir odiniu diržu buvo apsijuosę strėnas.

9 Ir buvo taip, kad aš nurodžiau mano liaudies moteris ir vaikus paslėpti tyruose; ir taip pat nurodžiau, kad visi mano seniai, pajėgūs valdyti ginklą, ir taip pat visi mano jaunuoliai, pajėgūs valdyti ginklą, susirinktų eiti kautis prieš lamanitus; ir aš išdėsčiau juos jų pozicijose, kiekvieną pagal jo amžių.

10 Ir buvo taip, kad mes išėjome kautis prieš lamanitus; ir aš, netgi aš, būdamas senas, išėjau kautis prieš lamanitus. Ir buvo taip, kad mes išėjome kautis Viešpaties stiprybėje.

11 Dabar, lamanitai nieko nežinojo apie Viešpatį, nei apie Viešpaties stiprybę, todėl jie rėmėsi savo pačių stiprybe. Ir vis dėlto jie buvo stiprūs žmonės žmogiškos jėgos atžvilgiu.

12 Jie buvo laukiniai, žiaurūs ir kraujo trokštantys žmonės, tikintys savo tėvų tradicija, kuri yra tokia: jie tikėjo, kad buvo išvaryti iš Jeruzalės dėl savo tėvų nedorybių ir kad buvo nuskriausti tyruose savo brolių ir taip pat buvo nuskriausti plaukiant per jūrą;

13 ir dar, kad jie buvo nuskriausti savo pirmojo paveldo žemėje po to, kai perplaukė jūrą, ir visa tai dėl to, kad Nefis ištikimiau laikėsi Viešpaties įsakymų, – todėl Viešpats buvo jam palankus, nes Viešpats girdėjo jo maldas ir atsakydavo į jas, ir jis prisiėmė vadovavimą jų kelionei tyruose.

14 Ir jo broliai pyko ant jo, kadangi jie nesuprato Viešpaties darbų; jie taip pat pyko ant jo ant vandenų, kadangi jie užkietino savo širdis prieš Viešpatį.

15 Ir dar, jie pyko ant jo, kai atvyko į pažadėtąją žemę, kadangi, pasak jų, jis perėmė liaudies valdymą iš jų rankų; ir jie kėsinosi jį nužudyti.

16 Ir dar, jie pyko ant jo, nes jis išvyko į tyrus, kaip Viešpats buvo jam įsakęs, ir pasiėmė metraščius, išraižytus ant skaistvario plokštelių, nes, pasak jų, jis apiplėšė juos.

17 Ir taip jie mokė savo vaikus, kad jie turi neapkęsti jų ir kad turi žudyti juos, ir kad turi juos plėšti ir grobti, ir daryti viską, ką gali, kad juos sunaikintų; taigi jie puoselėja amžiną neapykantą Nefio vaikams.

18 Būtent dėl šitos priežasties karalius Lamanas savo gudria ir melaginga klasta ir savo gražiais pažadais mane apgavo, taigi aš atvedžiau šiuos savo žmones į šią žemę, kad jie galėtų juos sunaikinti; taip, ir šiuos daugelį metų mes kentėjome šitoje žemėje.

19 Ir dabar aš, Zenifas, pasakęs visa tai savo žmonėms apie lamanitus, skatinau juos eiti kautis visomis savo išgalėmis, pasitikint Viešpačiu; todėl mes kovėmės su jais veidas į veidą.

20 Ir buvo taip, kad mes vėl juos išvijome iš savo žemės; ir žudėme juos didžiuliu žudymu, netgi tiek daug, kad jų neskaičiavome.

21 Ir buvo taip, kad mes vėl sugrįžome į savo žemę, ir mano žmonės vėl pradėjo prižiūrėti savo kaimenes ir dirbti savo žemę.

22 Ir dabar aš, būdamas senas, perdaviau karalystę vienam iš savo sūnų; todėl aš daugiau nieko nesakau. Ir telaimina Viešpats mano žmones. Amen.