1 Ir buvo taip, kad karaliaus armija grįžo, bergždžiai ieškojusi Viešpaties žmonių.

2 Ir dabar štai, sumažėjus karaliaus pajėgoms, jos buvo mažos, ir tarp likusių žmonių prasidėjo susiskaldymas.

3 Ir mažesnioji dalis pradėjo alsuoti grasinimais prieš karalių, ir tarp jų prasidėjo didelis nesutarimas.

4 Ir dabar, tarp jų buvo žmogus, vardu Gideonas, ir jis, būdamas stiprus vyras ir karaliaus priešas, išsitraukė kalaviją ir įtūžęs prisiekė, kad nužudys karalių.

5 Ir buvo taip, kad jis kovėsi su karaliumi; ir kada karalius pamatė, kad šis pradėjo jį pergalėti, bėgo ir užlipo ant bokšto, buvusio šalia šventyklos.

6 Ir Gideonas vijosi jį ir buvo beužlipąs ant bokšto nužudyti karaliaus, bet karalius pažvelgė Šimlono žemės link, ir štai, lamanitų armija įžengusi į šalies pakraštį.

7 Ir dabar, karalius su sielos skausmu sušuko, sakydamas: Gideonai, pasigailėk manęs, nes lamanitai puola mus, ir jie sunaikins mus; taip, jie sunaikins mano žmones.

8 Ir dabar, karalius ne tiek rūpinosi savo žmonėmis, kiek savo paties gyvybe; nepaisant to, Gideonas pasigailėjo jo gyvybės.

9 Ir karalius įsakė žmonėms, kad jie bėgtų nuo lamanitų, ir jis pats ėjo jų priešakyje, ir jie pabėgo į tyrus su savo moterimis ir vaikais.

10 Ir buvo taip, kad lamanitai vijosi ir pasivijo juos, ir pradėjo žudyti.

11 Dabar buvo taip, kad karalius įsakė jiems, kad visi vyrai paliktų savo žmonas bei vaikus ir bėgtų nuo lamanitų.

12 Dabar buvo daug tokių, kurie nenorėjo palikti jų, bet norėjo geriau pasilikti ir žūti su jais. O likusieji paliko savo žmonas bei savo vaikus ir pabėgo.

13 Ir buvo taip, kad tie, kas pasiliko su savo žmonomis ir vaikais, nurodė savo gražiosioms dukroms išeiti į priekį ir prašyti lamanitų, kad šie jų nežudytų.

14 Ir buvo taip, kad lamanitai pasigailėjo jų, nes buvo sužavėti jų moterų grožio.

15 Todėl lamanitai pasigailėjo jų gyvybių ir paėmė juos nelaisvėn, ir nusivedė juos atgal į Nefio žemę, ir leido jiems apgyventi žemę su sąlyga, kad atiduos karalių Nojų į lamanitų rankas ir atiduos savo nuosavybę, netgi pusę visko, ką turėjo: pusę savo aukso ir savo sidabro, ir visų savo vertingų daiktų, ir šitaip jie turės mokėti duoklę lamanitų karaliui metai iš metų.

16 Ir dabar, tarp paimtųjų nelaisvėn, buvo vienas iš karaliaus sūnų, vardu Limhis.

17 Ir dabar, Limhis nenorėjo, kad jo tėvas būtų nužudytas; tačiau Limhis žinojo apie savo tėvo nedorybes, pats būdamas teisus vyras.

18 Ir buvo taip, kad Gideonas į tyrus slapta pasiuntė vyrus ieškoti karaliaus ir tų, kurie buvo su juo. Ir buvo taip, kad jie tyruose sutiko žmones, visus, išskyrus karalių ir jo kunigus.

19 Dabar, jie buvo prisiekę savo širdyse, kad grįš į Nefio žemę, ir jei jų žmonos ir vaikai, ir taip pat tie, kas pasiliko su jais, nužudyti, tai jie ieškos keršto ir taip pat žus su jais.

20 O karalius įsakė jiems, kad jie negrįžtų; ir jie supyko ant karaliaus, ir padarė, kad jis kentėtų, net iki mirties nuo ugnies.

21 Ir jie norėjo taip pat suimti ir kunigus bei atiduoti juos mirčiai, bet šie nuo jų pabėgo.

22 Ir buvo taip, kad jie buvo begrįžtą į Nefio žemę ir sutiko Gideono vyrus. Ir Gideono vyrai papasakojo jiems viską, kas atsitiko jų žmonoms ir vaikams; ir kad lamanitai leido jiems apgyventi žemę, mokant lamanitams duoklę – pusę visko, ką jie turėjo.

23 Ir žmonės pasakė Gideono vyrams, kad jie nužudė karalių ir kad jo kunigai pabėgo nuo jų toliau į tyrus.

24 Ir buvo taip, kad pabaigę ceremoniją, jie sugrįžo į Nefio žemę džiaugdamiesi, kadangi jų žmonos ir jų vaikai nebuvo nužudyti; ir jie papasakojo Gideonui, ką jie padarė karaliui.

25 Ir buvo taip, kad lamanitų karalius davė priesaiką jiems, kad jo žmonės jų nenužudys.

26 Ir taip pat Limhis, būdamas karaliaus sūnus, turėdamas žmonių jam suteiktą karalystę, davė priesaiką lamanitų karaliui, kad jo žmonės mokės jam, netgi pusę visko, ką turėjo.

27 Ir buvo taip, kad Limhis pradėjo kurti karalystę ir taiką tarp savo žmonių.

28 O lamanitų karalius pastatė sargybinius aplink tą žemę, kad laikytų Limhio žmones toje žemėje, idant jie nepasitrauktų į tyrus; ir jis išlaikė tuos sargybinius iš duoklės, kurią gaudavo iš nefitų.

29 Ir dabar karaliaus Limhio karalystėje dvejus metus buvo nuolatinė taika, kadangi lamanitai nevargino jų ir nesikėsino jų sunaikinti.