1 Dabar, Šemlone buvo vieta, kur lamanitų dukros susirinkdavo dainuoti, šokti ir linksmintis.

2 Ir buvo taip, kad vieną dieną nedidelis jų būrelis buvo susirinkęs dainuoti ir šokti.

3 Ir dabar karaliaus Nojaus kunigai, gėdydamiesi grįžti į Nefio miestą, taip, ir taip pat bijodami, kad žmonės juos nužudys, nedrįso sugrįžti pas savo žmonas ir vaikus.

4 Ir likę tyruose bei aptikę lamanitų dukteris, jie pasislėpė ir stebėjo jas.

5 Ir kada buvo nedaug jų susirinkusių šokti, jie išėjo iš savo slaptaviečių ir čiupo jas, ir nusivedė į tyrus; taip, dvidešimt keturias lamanitų dukteris jie nusivedė į tyrus.

6 Ir buvo taip, kad lamanitai, pastebėję, jog jų dukros dingo, pasipiktino Limhio žmonėmis, nes galvojo, kad tai buvo Limhio žmonės.

7 Todėl jie pasiuntė savo armijas; taip, netgi pats karalius ėjo priešaky savo žmonių; ir jie ėjo į Nefio žemę sunaikinti Limhio žmonių.

8 Ir dabar, Limhis pamatė juos nuo bokšto, būtent jis pamatė visus jų pasiruošimus karui; todėl jis surinko savo žmones ir surengė pasalas jiems laukuose ir miškuose.

9 Ir buvo taip, kad lamanitams atėjus, Limhio žmonės pradėjo juos pulti iš savo slaptaviečių ir žudyti.

10 Ir buvo taip, kad užvirė nepaprastai nuožmios kautynės, nes jie kovėsi kaip liūtai dėl savo grobio.

11 Ir buvo taip, kad Limhio žmonės pradėjo vyti lamanitus; nors jie nebuvo nė pusiau tiek gausūs kaip lamanitai. Bet jie grūmėsi už savo gyvybes ir už savo žmonas, ir už savo vaikus; todėl jie sutelkė jėgas ir grūmėsi kaip drakonai.

12 Ir buvo taip, kad tarp jų žuvusiųjų jie rado lamanitų karalių; tačiau jis nebuvo miręs, bet buvo sužeistas ir paliktas ant žemės – toks skubus buvo jo žmonių atsitraukimas.

13 Ir jie paėmė jį ir aptvarstė jo žaizdas, ir atvedė priešais Limhį, ir tarė: Štai, čia lamanitų karalius; jis sužeistas krito tarp jų žuvusiųjų, ir jie paliko jį; ir štai, mes atvedėme jį priešais tave; ir dabar leisk mums jį nužudyti.

14 Bet Limhis tarė jiems: Jūs nenužudysite jo, bet atveskite jį čionai, kad pamatyčiau jį. Ir jie atvedė jį. Ir Limhis tarė jam: Dėl ko ateinate kariauti prieš mano žmones? Štai, mano žmonės nesulaužė priesaikos, kurią jums daviau; taigi, kodėl jūs sulaužėte priesaiką, kurią davėte mano žmonėms?

15 Ir dabar karalius tarė: Aš sulaužiau priesaiką, kadangi tavo žmonės nusivedė mano žmonių dukteris; todėl supykęs aš nurodžiau savo žmonėms eiti kariauti su tavo žmonėmis.

16 Ir dabar, Limhis apie tai nieko nebuvo girdėjęs; todėl jis tarė: Aš išsiaiškinsiu tarp savo žmonių, ir kas tai padarė – žus. Todėl jis nurodė atlikti paiešką tarp savo žmonių.

17 Dabar, kada apie tai išgirdo Gideonas, karaliaus karių vadas, jis atėjo ir tarė karaliui: Meldžiu, susilaikyk ir nekvosk šitų žmonių, ir nepriskirk šito jiems.

18 Nes argi neatsimeni savo tėvo kunigų, kuriuos šie žmonės kėsinosi nužudyti? Ir argi jie nėra tyruose? Ir ar tik ne jie pagrobė lamanitų dukras?

19 Ir dabar, žiūrėk ir papasakok apie tai karaliui, kad jis papasakotų savo žmonėms, idant jie būtų nuramdyti mūsų atžvilgiu; nes štai jie jau ruošiasi pulti mus; ir štai, mūsų mažai.

20 Ir štai, jie ateina su savo gausiais pulkais; ir jei karalius nenuramdys jų mūsų atžvilgiu, mes turėsime žūti.

21 Nes argi neišsipildė Abinadžio žodžiai, kuriuos jis pranašavo prieš mus – ir visa tai, kadangi mes nepaklausėme Viešpaties žodžių ir nenusigręžėme nuo savo nedorybių?

22 Ir dabar, nuramdykime karalių ir vykdykime priesaiką, kurią davėme jam; nes geriau, kad būtume vergijoje, negu prarastume gyvybes; todėl padarykime galą tokiam dideliam kraujo praliejimui.

23 Ir dabar Limhis papasakojo karaliui viską apie savo tėvą ir kunigus, kurie pabėgo į tyrus, ir priskyrė dukrų pagrobimą jiems.

24 Ir buvo taip, kad karalius buvo nuramdytas jo žmonių atžvilgiu; ir jis tarė jiems: Eikime be ginklų pasitikti mano žmonių; ir aš prisiekiu jums su priesaika, kad mano žmonės nenužudys jūsų žmonių.

25 Ir buvo taip, kad jie nusekė karalių ir be ginklų išėjo pasitikti lamanitų. Ir buvo taip, kad jie pasitiko lamanitus; ir lamanitų karalius pats nusilenkė prieš juos ir užtarė Limhio žmones.

26 Ir kada lamanitai pamatė Limhio žmones – kad jie be ginklų – pasigailėjo jų ir buvo nuramdyti jų atžvilgiu, ir su savo karaliumi ramybėje sugrįžo į savo šalį.