1 Dabar buvo taip, kad po to, kai Mozijo sūnūs visa tai padarė, jie pasiėmė nedidelį būrį ir sugrįžo pas savo tėvą, karalių, ir norėjo, jog jis leistų jiems su tais, kuriuos jie išsirinko, eiti į Nefio žemę skelbti tai, ką jie girdėjo, ir perduoti Dievo žodį savo broliams lamanitams,

2 kad galbūt atvestų juos į Viešpaties, savo Dievo, pažinimą ir įtikintų jų tėvų nedorumu; ir kad galbūt išgydytų juos nuo jų neapykantos nefitams, idant jie būtų taip pat atvesti džiūgauti Viešpačiu, savo Dievu, kad jie taptų draugiški vienas kitam ir kad daugiau nebūtų kovų visoje žemėje, kurią Viešpats, jų Dievas, davė jiems.

3 Dabar jie norėjo, kad išgelbėjimas būtų skelbiamas kiekvienam kūriniui, nes jie negalėjo net pagalvoti, kad pražūtų bent viena žmogaus siela; taip, vien nuo minties, kad bent viena siela turėtų kentėti begalinę kankynę, jie drebėjo ir virpėjo.

4 Ir tai Viešpaties Dvasia taip paveikė juos, nes jie buvo nedoriausi iš nusidėjėlių. Ir Viešpats matė tinkama iš savo beribio gailestingumo pasigailėti jų; tačiau jie patyrė daug sielos skausmo dėl savo nedorybių, daug kentėdami ir bijodami, kad tik nebūtų atmesti per amžius.

5 Ir buvo taip, kad jie daug dienų prašė savo tėvą, kad leistų jiems eiti į Nefio žemę.

6 Ir karalius Mozijas nuėjo ir pasiteiravo Viešpaties, ar jis turėtų leisti savo sūnums eiti skelbti žodžio lamanitams.

7 Ir Viešpats tarė Mozijui: Leisk jiems eiti, nes daugelis patikės jų žodžiais, ir jie turės amžinąjį gyvenimą; ir aš išvaduosiu tavo sūnus iš lamanitų rankų.

8 Ir buvo taip, kad Mozijas leido jiems eiti ir daryti tai, ko jie prašė.

9 Ir jie leidosi kelionėn į tyrus skelbti žodžio tarp lamanitų; ir jų darbų aprašymą aš pateiksiu toliau.

10 Dabar karalius Mozijas neturėjo nė vieno, kam perduoti karalystę, nes nė vienas iš jo sūnų nenorėjo priimti karalystės.

11 Todėl jis paėmė metraščius, išraižytus ant skaistvario plokštelių, taip pat Nefio plokšteles ir visus daiktus, kuriuos laikė ir saugojo pagal Dievo įsakymus po to, kai išvertė ir nurodė užrašyti metraščius, buvusius ant aukso plokštelių, aptiktų Limhio žmonių ir įteiktų jam Limhio ranka.

12 Ir tai jis padarė dėl didelio savo žmonių susirūpinimo; nes jie be galo troško sužinoti apie tuos žmones, kurie buvo išžudyti.

13 Ir dabar, jis išvertė juos, panaudodamas tuos du akmenis, kurie buvo įtvirtinti į du lanko kraštus.

14 Dabar, šitie daiktai buvo paruošti nuo pradžios ir perduodami iš kartos į kartą kalboms versti.

15 Ir jie buvo laikomi ir saugomi Viešpaties ranka, kad jis galėtų atskleisti kiekvienam kūriniui, kuris apsigyvens žemėje, savo žmonių nedorybes ir bjaurumus.

16 Ir kas tik turi šiuos daiktus, vadinamas regėtoju, kaip ir senovės laikais.

17 Dabar, Mozijui baigus versti šiuos metraščius, štai, jie pateikė aprašymą apie žmones, kurie buvo išžudyti, nuo to laiko, kada jie buvo išžudyti, atgal iki didžiojo bokšto statybos tuo metu, kai Viešpats sumaišė žmonių kalbą ir jie buvo plačiai išsklaidyti ant visos žemės veido, taip, ir netgi nuo to laiko atgal iki Adomo sukūrimo.

18 Dabar, dėl šio aprašymo Mozijo žmonės nepaprastai gedėjo, taip, jie prisipildė sielvarto; tačiau tai suteikė jiems daug žinių, kuriomis jie džiaugėsi.

19 Ir šis aprašymas vėliau bus pateiktas; nes štai, svarbu, kad visi žmonės žinotų tai, kas parašyta šitame aprašyme.

20 Ir dabar, kaip sakiau jums, padaręs visa tai, karalius Mozijas paėmė skaistvario plokšteles ir visus jo saugotus daiktus ir įteikė juos Almai, kuris buvo Almos sūnus; taip, visus metraščius ir taip pat vertiklius; ir įteikė juos jam, ir įsakė, kad jis prižiūrėtų ir saugotų juos, ir taip pat vestų liaudies metraštį, perduodamas juos iš kartos į kartą, taip, kaip jie buvo perduodami nuo to laiko, kai Lehis paliko Jeruzalę.