Dvi pradžios

1907 m. į Mėmelį (Klaipėdą) iš Vokietijos-Austrijos misijos atvyko Hermanas Babelis ir Gotlybas Klingeris. Jie rengė kassavaitinius susirinkimus ir padėjo pagrindą skyriui, kuris buvo įkurtas po dvejų metų, 1909-aisiais. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje evakuojant misionierius, skyriui vadovauti buvo paskirtas Frydrichas Šulckė.

1923 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Klaipėda buvo prijungta prie šalies. Klaipėdos skyrius buvo pirmasis Bažnyčios skyrius Lietuvoje. 1926 m. vadovauti skyriui vėl buvo pašauktas Frydrichas Šulckė, o kai 1932 m. skyrius prarado susirinkimų namus, nariai rinkosi jo namuose. 1933 m. Šulckė buvo įšventintas aukštuoju kunigu. Jis buvo vienintelis tokią pareigybę krašte turėjęs vietinis narys. Per Antrąjį pasaulinį karą ir tarybiniu laikotarpiu su skyriumi nebuvo jokių ryšių. Ar tuo laikotarpiu Klaipėdoje gyveno Bažnyčios narių, nėra žinoma.

1992 m., netrukus po to, kai Lietuva susigrąžino nepriklausomybę nuo Tarybų Sąjungos, naujoji vyriausybė priėmė Europos krašto prezidentą Hansą B. Ringerį. Ringeriui rekomendavus, pirmieji misionieriai Robertas ir Rūta Rysai į Lietuvą atvyko lapkritį, o po mėnesio atvyko keturi rusiškai kalbantys misionieriai. 1993 m. vasario 20 d. Sergejus ir Aleksandras Semionovai tapo pirmaisiais atsivertusiaisiais, kurie pasikrikštijo Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo. 1993 ir 1994 metais skyriai buvo įkurti Kaune ir Vilniuje.