Tiesa išlieka

Vyresnysis D. Todas Kristofersonas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

Vakaras su vyresniuoju D. Todu Kristofersonu

Kreipimasis į BŠS religijos mokytojus • 2018 m. sausio 26 d. • Solt Leiko tabernakulis

Dėkoju Dangiškajam Tėvui už privilegiją šį vakarą būti su jumis. Esu dėkingas už vyresnįjį Kimą B. Klarką ir Čadą H. Vebą. Žaviuosi visais, kurie buvo paminėti šį vakarą arba išvardyti atspausdintoje programoje. Esu labai dėkingas Bažnyčios švietimo sistemai už seminarijas ir institutus. Labai žaviuosi visais tarnaujančiais – bendradarbiais, savanoriais, visais, kurie padeda. Tikiu, kad jūsų tarnavimas yra labai svarbus ir vertingas Bažnyčios nariams, ypač augančioms kartoms, ir už tai esu jums dėkingas.

Šį vakarą norėčiau kalbėti jums apie tiesą. Bažnyčios švietimo sistema skirta mokyti tiesos ir įtvirtinti ją, o ypač pačias iškiliausias pagrindines tiesas, amžinojo gyvenimo pamatą. Visad buvo svarbu ne tik mokyti tiesos, bet ir ją ginti, o šiais laikais tas poreikis, regis, auga.

Visi pamename Evangelijoje pagal Joną užrašytą pokalbį, kai Jėzus buvo kaltinamas prieš Pilotą ir pareiškė, jog į pasaulį atėjo, „kad liudy[tų] tiesą. Kiekvienas, kas laikosi tiesos, – sakė Jėzus, –klauso mano balso.“¹ Pilotas ciniškai atrėžė: „O kas yra tiesa?!“² Akivaizdu, kad tai buvo retorinis klausimas. Gal jis nemanė, kad tiesa egzistuoja, arba, nugyvenęs gyvenimą politikos intrigose, nusivylė bandymais išsiaiškinti, kas yra tiesa. Vis dėlto tai geras klausimas, apie kurį turėtume pagalvoti.

Savo didingoje užtariančioje maldoje per paskutinę vakarienę Jėzus paliudijo, kad Tėvo žodis yra tiesa.³ Jis pareiškė, kad Raštai, arba Šventosios Dvasios liudijimas yra tiesa ir kad „tiesa lieka per amžių amžius.“⁴ Tėvas ir Sūnus – abu – pareiškė esą „piln[i] malonės ir tiesos.“⁵ Apreiškime, duotame pranašui Džozefui Smitui, Gelbėtojas pateikė, ko gero, glausčiausią tiesos apibūdinimą: „Tiesa yra pažinimas apie dalykus – kokie jie yra ir kokie jie buvo, ir kokie jie bus.“⁶

Nors tai aiškus apibūdinimas, jo potekstė reiškia, kad be dieviškos pagalbos mirtingojo žmogaus suvokimas apie tiesą negali daug aprėpti. BJU garbės profesorius Čaunsis K. Ridlis tai paaiškino taip:

„Jokia mirtinga esybė negali gauti daugiau nei tik mažą kruopelę tiesos apie tai, kas yra, buvo ir bus. O kadangi mes suprantame vadovaudamiesi sąsajomis, tai būdami mirtingi mes negalime visiškai suvokti tos [tiesos] kruopelės, kurią žinome, nes jos absoliuti reikšmė atsiskleidžia susiejus ją su viskuo kitu praeityje, [dabartyje] ir viso ko ateityje.

Taigi tiesa yra tai, ką visiškai suvokia tik visažiniai dievai, matantys ir žinantys viską praeityje, dabartyje ir ateityje.“⁷

Profesorius Ridlis tęsia:

„Kad išgelbėtų žmoniją nuo jos riboto gebėjimo atpažinti tiesą, mūsų Dangiškasis Tėvas davė mums Gelbėtoją Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią. Mūsų Gelbėtojas kiekvienam šiame pasaulyje gimusiam vyrui ir moteriai suteikia Kristaus šviesą, kuria jie gali atskirti gėrį nuo blogio. […] Jei žmogus priima Kristaus šviesą ir ją myli ir įpranta ją naudoti, kad atskirtų gėrį nuo blogio, jis arba ji bus pasiruošę gauti Šventosios Dvasios liudijimą. […] Žmogus, turintis [Šventosios Dvasios] dovaną, turi teisę į nuolatinę Šventosios Dvasios bendrystę. Kiekvienas, turintis šią bendrystę, turi prieigą prie visos tiesos. „Ir Šventosios Dvasios galia jūs galite sužinoti tiesą apie viską.“ [Moronio 10:5]⁸

Šį teiginį Gelbėtojas patvirtino per paskutiniąją vakarienę: „Bet kai ateis Ji, Tiesos Dvasia, jus Ji įves į visą tiesą.“⁹ Džozefui Smitui Jis pasakė daugiau: „Tas, kuris laikosi [mano] įsakymų, gauna tiesą ir šviesą, kol jis pašlovinamas tiesa ir žino viską.“¹⁰

Pirmiausia apie tiesą turime suprasti tai, kad bet koks reikšmingesnis jos pažinimas reikalauja dieviškos pagalbos, ar tai būtų per Kristaus Šviesą ar padedant Šventajai Dvasiai. Turint omenyje ribotus mūsų mirtingojo gyvenimo gebėjimus ir išteklius, jei tai darome be apreiškimo, mes paprasčiausiai negalime išsamiai žinoti, kas buvo ir kas bus ir kaip vieni dalykai susiję su viso kito praeitimi, dabartimi ir ateitimi.

Tačiau Viešpats Džozefui Smitui patarė: „studijuosi, ir mokysiesi, ir susipažinsi su visomis geromis knygomis bei su kalbomis, liežuviais ir liaudimis.“¹¹ Šį patarimą Jis taiko ir mums: „Siekite iš geriausių knygų išminties [arba galime pasakyti, „tiesos“] žodžių; siekite mokytumo, būtent mokymusi ir taip pat tikėjimu.“¹² Ir visa tai, – sako Jis, – turime daryti „stropiai“.¹³ Turime stengtis iš visų jėgų ir tai apima tikėjimo taikymą – aktyvų prašymą, ieškojimą ir beldimąsi, kad mums būtų atskleista iš Dievo gaunama tiesa ir šviesa.¹⁴ Tai yra gilus mokymasis, kaip šiandien mums tai apibūdino vyresnysis Klarkas.

Tikiu, kad daugiausia tiesos, o gal ir visa, kurią sugebame atrasti, gaunama per dievišką pagalbą, suvokiame mes tai ar ne. Rašydamas apie Kristaus šviesą arba Dvasią, prezidentas Boidas K. Pakeris pažymėjo:

„Kristaus Dvasia gali apšviesti išradėją, mokslininką, dailininką, skulptorių, kompozitorių, muzikantą, architektą ar rašytoją sukurti didingus, net įkvėptus dalykus, prisidedančius prie visos žmonijos laimės ir gerovės.

Dvasia gali paveikti ūkininką lauke ir žveją jo laive. Ji gali įkvėpti pamoką vedantį mokytoją ir žinia besidalijantį misionierių. Ji gali įkvėpti besiklausantį mokinį. Ir, kas be galo svarbu, Ji gali įkvėpti vyrą bei žmoną ir tėvą bei motiną.“¹⁵

Turime būti nuolankūs ir realistai, kad suvoktume, jog ne tik išgelbėjimą gauname per malonę, „po to, kai mes padarėme viską, ką galime“, bet ir tiesos suvokimą panašiai gauname per malonę, „po to, kai mes padarėme viską, ką galime.“¹⁶ „Nes Viešpaties žodis yra tiesa, ir kas tik yra tiesa, yra šviesa, ir kas tik yra šviesa, yra Dvasia, būtent Jėzaus Kristaus Dvasia.“¹⁷

Dabar grįžtu prie Gelbėtojo pareiškimo „tiesa lieka per amžių amžius.“¹⁸ 93-ajame Doktrinos ir Sandorų skyriuje Viešpats pareiškia: „Visa tiesa yra nepriklausoma toje aplinkoje, kurioje Dievas ją patalpino, kad veiktų savarankiškai, kaip ir visa sąmonė; kitaip nėra egzistencijos.“¹⁹ Mano supratimu, visa tiesa, įskaitant ir tiesą, valdančią mūsų dabartinę aplinką, egzistuoja nepriklausomai ir atskirai. Jos neveikia mano palankumai ir jūsų nuomonės. Ji nepriklauso nuo bet kokių pastangų ją valdyti ar keisti. Jai niekaip neįmanoma padaryti įtakos. Tai pastovi realybė.

Gelbėtojas sakė, kad be šios pastovios tiesos realybės „nėra egzistencijos.“²⁰ Manau, kad būtent tai Lehis turėjo omenyje mokydamas:

„Ir jei sakytumėte, kad nėra įstatymo [čia panaudotas žodis „įstatymas“ yra žodžio „tiesa“, kuri „yra nepriklausoma toje aplinkoje, kurioje Dievas ją patalpino,“ sinonimas], jūs taip pat sakytumėte, kad nėra nuodėmės [nuodėmė tai nepaklusnumas įstatymui]. Jei sakytumėte, kad nėra nuodėmės, jūs taip pat sakytumėte, kad nėra teisumo [teisumas tai paklusnumas įstatymui; kitaip sakant, be įstatymo arba tiesos nėra kam paklusti arba nepaklusti]. Ir jei nebūtų teisumo, nebūtų laimės [laimė yra teisumo pasekmė]. O jei nebūtų nei teisumo, nei laimės, nebūtų nei bausmės, nei nelaimės [bausmė ir nelaimingumas yra nuodėmės pasekmės]. O jei nėra viso to, nėra ir Dievo. O jei nėra Dievo, nėra nei mūsų, nei žemės; nes visa tai nebūtų sukurta – nei tai, kas veikia, nei tai, kas veikiama; todėl visa tai turėtų pranykti.“²¹

Iš to mes sužinome, kad tiesa egzistuoja ir kad ji reiškia pastovią ir nenuginčijamą realybę, kurios tik gana mažą dalį mirtingieji gali įžvelgti savarankiškai, ir kad priklausome nuo dieviško apreiškimo pagalbos pažindami „tiesą apie viską,“ ²² ir kad mes ir Dievas priklausome nuo tiesos, kad galėtume veikti ir kurti, nes „kitaip nėra egzistencijos.“²³ Iš kitur taip pat sužinome, kad tiesa neprieštarauja kitai tiesai, ir neabejotinai visa tiesa gali būti apjungta į vieną didžią visumą.

Taigi, kur esame šiandieniniame pasaulyje, kai siekiame mokyti tiesos ir ją skelbti, ypač dvasinę tiesą?

Didžiojoje pasaulio dalyje reliatyvistinis mąstymas tapo dominuojančia filosofija. Reliatyvizmu vadinu požiūrį, kad etinės ir moralinės tiesos yra reliatyvios, priklausančios nuo jas valdančių asmenų polinkių ir jausmų ir kad niekas negali spręsti apie kieno nors kito „tiesos“ pagrįstumą. Šiomis dienomis girdite daug kalbų apie „mano tiesą“ ir „jo tiesą“ arba „jos tiesą.“ Tokio pobūdžio mąstyseną apibūdino apžvalgininkas Deividas Bruksas, apžvelgdamas Noterdamo sociologo Kristijano Smito ir kitų knygą Lost in Transition (liet. „Pasiklydę pereinamajame laikotarpyje“). Bruksas rašo:

„Tipinė nuomonė, prie kurios dauguma [Smito apklaustųjų] vėl ir vėl sugrįždavo, yra tokia, kad moraliniai pasirinkimai yra vien tik asmeninio skonio reikalas. „Tai asmeniška, – paprastai atsakydavo respondentai. – Tai priklauso nuo žmogaus. Kas aš toks, kad spręsčiau?“

Daugelis jaunų žmonių, atmesdami aklą paklusimą vadovams, priėjo prie kito kraštutinumo: „Jaučiu, kad darysiu tai, kas, mano manymu, padarys mane laimingą. Nežinau kito būdo nuspręsti, ką daryti, kaip tik remtis savo jausmais.“

Daugelis suskubo kalbėti apie savo moralinius jausmus, tačiau nesiryžo susieti juos su bet kokia platesne mąstysena apie bendrąsias moralines nuostatas ir įsipareigojimus. Kaip pasakė vienas: „Manau, kas yra teisinga, priklauso nuo mano nuomonės. Bet skirtingi žmonės mano skirtingai, taigi negaliu kalbėti už kitus apie tai, kas yra gerai ir kas blogai.“²⁴

Manau, sutiksite, kad moralinio reliatyvizmo filosofija šiais laikais susilaukia daug šalininkų. „Neteisimas“ tapo beveik nepajudinamu standartu aptarinėjant elgesį. Bet realybėje mes visi sprendžiame, kas yra gera ir kas bloga, ir tai aprėpia ne tik mus pačius, bet ir mus supančią visuomenę. Įstatymai ir teisinės sistemos, net ir politinės sistemos yra moralinių vertybių ir priimtinų tiesų apraiška. Pliuralistinėje visuomenėje galime aptarinėti, kokias vertybes reikėtų įtvirtinti įstatymais arba potvarkiais ir kas yra gera, o kas bloga, bet galiausiai visais atvejais viršų paima kažkieno arba kažkokios grupės požiūris į tiesą, ir visi tampa nuo to priklausomi.

Moralinis reliatyvizmas tiesiog neveikia, jei visuomenėje siekiama tvarkos ir teisingumo. Ar žmogžudystė gali būti bloga daugeliui, bet kažkam gera? Ar vagis turi teisę pasilikti tai, ką pavagia, ir vogti toliau, nes mano, kad jam vagystė yra teisingas užsiėmimas, ypač dėl to, kad jis augo nepalankiomis gyvenimo aplinkybėmis? Arba atkreipkite dėmesį į šiais laikais populiarią naujienų temą – ar vyras turi teisę seksualiai priekabiauti prie moters, nes mano, jog tai atitinka jo asmeninį gėrio ir blogio supratimą?

„Ką gi, – galėtų kas nors pasakyti, – kalbate apie dalykus, kurie visuotinai yra priimti kaip blogi. Žmonijos egzistencijoje yra paveldimos nepriklausomos vertybės, sudarančios pagrindą įstatymams, draudžiantiems žudyti, prievartauti, vogti ir kitus veiksmus, kurie žeidžia žmones ir trukdo teisėtam laimės siekimui. Tai pagrindinės universalios žmogaus teisės, kurios draudžia bet kokią asmens teisę jas pažeisti. Moralinis reliatyvizmas taikomas tik už tų priimtų žmogaus teisių ribų, kur kiekvienas asmeniškai gali nuspręsti, kas yra gera ir kas bloga.“ Bet tokia mąstysena patvirtina, kad iš tiesų egzistuoja absoliučios moralinės nuostatos, ar jas pavadintumėte universaliomis žmogaus teisėmis, ar kažkuo kitu. Bent jau kažkokie moralės principai egzistuoja šalia asmeninių užgaidų ir pasirinkimų. Iš tiesų yra vienintelis klausimas – kas jie ir kiek daug jie apima. Tai, ką vadiname moraliniu reliatyvizmu, iš tiesų yra užsitęsusi polemika apie toleranciją – kokius veiksmus ir skirtumus visuomenėje ir žmonių santykiuose reikėtų toleruoti?

Mūsų pašaukimas, kuris šioje aplinkoje kaip niekada svarbus, yra mokyti tiesos apie moralines nuostatas – kokios jos yra ir kaip daug apima. Vertiname tiesą apie bet kokią temą, gautą iš bet kokio šaltinio, tačiau amžinąją tiesą, ypač kadangi ji apima gyvenimo prasmę, tikslą ir eigą, turime gauti iš Dievo. Tai aptarinėdami moraliniai reliatyvistai paprastai nemato Dievo vaidmens ir svarbos ir paprastai abejoja, ar Jis iš viso egzistuoja. Jei Jis egzistuoja, jiems būtų itin nepatogu, bet būtų dar nepatogiau, jei Jis kalba su žmogumi. Toks žmogus apie tiesą gali galvoti tik tada, kai šalia nėra Dievo.

„Pew Research“ neseniai paskelbė, kad pirmą kartą dauguma amerikiečių (56 procentai) tvirtina, kad, norint būti geru žmogumi, nebūtini religiniai įsitikinimai. „Dievas nebūtinas teisingoms vertybėms ir moralei“, – rašydamas apie šiuos rezultatus teigė „Pew“ tyrimų padalinio direktoriaus pavaduotojas Gregas Smitas.“²⁵

Esu tikras, kad galime sutikti, jog ateistai arba neišpažįstantys jokio tikėjimo arba religijos gali būti, o ir dažniausiai yra, dori žmonės. Bet mes nesutinkame, kad tai vyksta be Dievo. Kaip jau buvo minėta, ar tai žmogui patinka, ar ne, tiki jis tuo ar ne, ar net jei jis tai suvokia ar ne, jis arba ji yra pripildyti Kristaus šviesos ir todėl turi bendrą supratimą, kas yra gera ir bloga, kurį kartais vadiname sąžine. Gelbėtojas sakė: „Aš esu tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį.“²⁶ Mes taip pat skaitome: „Ir Dvasia apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį; ir Dvasia visame pasaulyje apšviečia kiekvieną žmogų, kuris įsiklauso į Dvasios balsą.“²⁷

Mano anksčiau paminėtame straipsnyje prezidentas Boidas K. Pakeris mokė:

„Kiekvienas bet kurios tautos, religijos ar spalvos vyras, moteris ir vaikas, nepriklausomai nuo gyvenamos vietos, tikėjimo ar darbo, turi savyje nesunaikinamą Kristaus šviesą. Šiuo atžvilgiu visi žmonės sukurti lygūs. Kiekviename esanti Kristaus šviesa yra liudijimas, jog Dievui visi esame vienodai svarbūs (žr. DS 1:35). Taip apdovanodamas Kristaus šviesa Jis su visais pasielgė vienodai.“²⁸

Kiekviename mirtingajame esanti Kristaus šviesa yra būtent tai, ką turėjo omenyje Lehis, pareikšdamas: „žmonės pakankamai išmokyti, kad pažintų, kas gera ir kas pikta. […] Ir dėl to, kad yra išpirkti iš nuopuolio, jie tapo laisvi per amžius, pažinodami, kas gera ir kas pikta.“ ²⁹ Mormonas ragino: „Todėl aš maldauju jus, broliai, kad stropiai ištirtumėte Kristaus šviesoje ir todėl galėtumėte pažinti, kas gera ir kas pikta; ir jeigu laikysitės visko, kas gera, ir to nesmerksite, tikrai būsite Kristaus vaikas.“³⁰

Moralinis reliatyvizmas padaro realios žalos slopindamas žmogaus sąžinę. Jei pripažįstame sąžinę ir jos klausome, tai gali privesti prie dar didesnės šviesos ir tiesos. Bet akivaizdu, kad sąžinės ignoravimas arba slopinimas žmogų nutolina nuo šviesos ir tiesos ir veda prie jos neigimo, klaidų ir apgailestavimo. Apsimetimas, kad nėra pastovios objektyvios tiesos, yra ne kas kita, kaip tik pastangos išvengti atsakomybės ir atskaitomybės. Tai – ne laimės receptas.

Prieš dvidešimt metų Teksaso universiteto Austine valdžios studijų ir filosofijos profesorius J. Budziševskis katalikų žurnalui First Things parašė įdomų straipsnį, pavadintą „Sąžinės kerštas.“ Jis kalbėjo apie sąžinę kaip prigimtinio įstatymo, „kiekvieno žmogaus širdyje užrašyto įstatymo“, dalį. Žinoma, mes tai pavadintume Kristaus šviesa. Bet kokiu atveju, jo pastebėjimai apie pastangas nuslopinti sąžinę yra verti dėmesio.

Jis rašė, kad „mūsų supratimas apie esminius principus [tokius, kokie užrašyti Dešimtyje Įsakymų] yra neišdildomas. Tai įstatymai, kurių negalime nežinoti.“³¹ Moralinis reliatyvizmas neigia šių esminių principų egzistavimą, o jei jie yra, neigia, kad jie tinka visiems. Moralinis reliatyvizmas teigia, kad mes iš tiesų nežinome tiesos, bet stropiai jos ieškome ir darome viską, ką galime, kad ją įžvelgtume tarsi ūkanotą naktį. Budziševskis teigia: „Mes gerai žinome, o ne stengiamės iš visų jėgų. […] Iš tiesų mes galime atskirti, kas yra teisinga ir kas neteisinga, bet norėtume negalėti. Mes tik įtikinėjame save, kad ieškome tiesos, kad galėtume elgtis blogai, toleruoti prasižengimus ir užgniaužti apgailestavimą už ankstesnį blogą elgesį. […] [Mūsų] nuosmukis kyla ne iš moralės neišmanymo, bet iš moralės slopinimo. Esame ne neapšviesti, o atmetantys šviesą. Mums netrūksta moralės pažinimo. Mes jį slopiname.“³²

Tai, ką Alma pavadino „sąžinės graužat[imi]“³³, yra tikra, ir Budziševskis nurodo, kad bandymai nuslopinti sąžinę arba numalšinti apgailestavimą neatgailaujant galiausiai neduoda rezultato. Matome, kaip žmonės apsimeta, kad tai, kas neteisinga, nėra neteisinga. Jie kartais kartoja nuodėmę vėl ir vėl bandydami nuslopinti sąžinės balsą. Vieni siekia nuolatos atitraukti dėmesį, pasinerdami į socialinę žiniasklaidą, kompiuterinius žaidimus arba nuolat ausyse skambančią muziką, kad išvengtų tylios akimirkos, kai gali prabilti sąžinė. Regis, nėra galo išsisukinėjimams, kaip ir nėra ribų kūrybiškumui. Budziševskis pateikia tokią citatą: „Sakau sau, kad lytiniai santykiai [už santuokos ribų] yra normalu, nes planuoju tuoktis su šiuo partneriu, arba kad jis norėtų tuoktis su manimi, arba todėl kad noriu sužinoti, ar susituokę būsime laimingi, … [arba] „mums nereikia pažadų, nes esame įsimylėję.“ Tai, žinoma, reiškia, kad tie, kuriems reikia [arba kurie nori] pažadų, myli netyrai.“³⁴

Be apsimetinėjimo, dėmesio atitraukimo ir pasiteisinimų, žmonės dar bando įtraukti ir kitus asmenis į veiksmus, užtraukiančius kaltę, taip bandydami pasiteisinti. Jie „nenuodėmiauja slaptai, jie įtraukia kitus.“³⁵ Galime teigti, kad įtraukimo specialistas yra Šėtonas, „nes jis siekia, kad visi žmonės būtų nelaimingi kaip jis pats.“³⁶ Daugiausia nerimo kelia tvirtinantys, kad „visuomenė turi būti pakeista, kad ji daugiau taip baisiai nebeteistų. Taigi jie keičia įstatymus, įsiskverbia į mokyklas ir kuria nepageidaujamą socialinės gerovės biurokratiją.“³⁷ Izaijas taikliai perspėjo: „Vargas tiems, kurie vadina pikta geru ir gera piktu, kurie paverčia tamsą šviesa ir šviesą tamsa, kurie padaro kartų saldžiu ir saldų karčiu.“³⁸

„Tai mūsų pastangos nuslopinti galingą sąžinės poveikį ir pateisinti kaltę tempia visuomenę vis gilyn į amoralumo bedugnę, – baigia Budziševskis.“³⁹ Galiu pridėti, kad tai skatina įniršį, staiga kylantį pradedant bet kokią diskusiją apie visuomenei skirtus standartus ir normas.

Kalbėdamas su Nikodemu, Viešpats pasakė:

„Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti.

Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų.

O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad pasirodytų, jog jo darbai atlikti Dieve.“⁴⁰

Bandymai sutvardyti sąžinę yra ne tik beprasmiški, bet jei žmonės matytų viską tikrojoje šviesoje, nė vienas net nemėgintų to daryti. Kalbos pradžioje užsiminiau, ko Lehis mokė apie bandymą išvengti bausmės ir nelaimingumo neigiant nuodėmės realumą: „Jei sakytumėte, kad nėra įstatymo, […] sakytumėte, kad nėra nuodėmės.“⁴¹ Jei tik galėtume ištrinti įstatymą arba tiesą, kaip bando kovojantieji su sąžine, mes tikrai atsikratytume kaltės, bausmės arba nelaimingumo. Bet atminkite, kaip perspėjo Lehis, be įstatymo nebūtų ir gerosios mūsų egzistavimo pusės. Panaikintume teisumo ir laimės galimybę. Panaikintume sukūrimą ir egzistavimą. Akivaizdu, kad ištrinti mintis arba panaikinti tiesą yra nesąmonė, bet egzistuoja būdas panaikinti nelaimingumą išsaugant galimybę būti laimingam. Tai vadinama Kristaus doktrina arba evangelija – tai tikėjimas Kristumi, atgaila ir krikštas vandeniu ir Dvasia.⁴²

Turime padėti mūsų mokiniams, Gelbėtojo žodžiais tariant, „vykdyti tiesą“⁴³ – tai yra nuoširdžiai priimti savyje esančią Kristaus šviesą ir papildomą šviesą bei tiesą, kuri gaunama per Šventąją Dvasią. Priešinimasis, teisinimasis ir apsimetinėjimas nepadės. Tik atgaila ir paklusnumas tiesai gali suteikti daugelio trokštamą „autentiškumą“. Tik atgaila ir paklusnumas tiesai gali išsaugoti bei padidinti mūsų laimę ir laisvę.

Savo, kaip teisininko, karjeros pradžioje mačiau tragiškas sąžinės ignoravimo pasekmes. Buvau JAV Vašingtono apygardos teismo teisėjo Džono Dž. Sirikos teismo sekretorius. Vos man pradėjus darbuotis sekretoriaus pareigose prasidėjo nacionalinis Votergeito skandalas, ir su Votergeitu susiję procesai užpildė teisėjo Sirikos, o taip pat mano darbotvarkę beveik dviems su puse metų. Nekartodamas detalių tepasakysiu, kad 1972 m. prezidento Ričardo Niksono perrinkimo kampanijos darbuotojai, „Prezidento perrinkimo komitetas“, įsilaužimais ir pasiklausymu bandė pavogti „Nacionalinio demokratų komiteto“ informaciją. Buvo sulaikytųjų ir beveik iš karto prasidėjo bandymai paslėpti bet kokius tų nelegalių veiksmų ryšius su prezidento Niksono kampanija ir Baltųjų rūmų atstovais. Šis slėpimas nusikalstamai trukdė teisingumui ir išplito taip, kad įtraukė patį prezidentą Niksoną.

Man atrodė, kad per tolesnius dvejus metus iki atsistatydinimo buvo daug akimirkų, kai prezidentas Niksonas, pabudus sąžinei, galėjo sustabdyti šią eskalaciją, sakydamas: „Tai neteisinga, priimkime pasekmes, kad ir kokios jos būtų“. Ir galbūt jis būtų atlaikęs politinę gėdą ir neišvengiamą kritiką ir pabaigęs tarnauti savo kadenciją. Bet jis niekad nepasakė „sustokite“. Vietoje to jis pats giliau pasinėrė į tą užglaistymo konspiraciją. Žemiausias taškas, mano manymu, buvo tada, kai mes su teisėju Sirika klausėmės 1973 m. kovo 21 d. Ovaliniame biure vykusio įrašyto pokalbio tarp prezidento ir Baltųjų rūmų teisės reikalų patarėjo Džono Dyno.

Dynas rūpinosi visu tuo užglaistymu Baltuosiuose rūmuose ir jis jautė, kad viskas tuoj bus išnarpliota. Jis kreipėsi į Niksoną dėl nurodymų. Tame įrašytame pokalbyje Dynas išdėstė, kas buvo nuveikta per keletą praėjusių mėnesių, įskaitant suorganizuotą užmokestį šeimoms tų, kurie prisipažino kalti Votergeito įsilaužime. Pinigai buvo duoti, kad būtų sumokėta už jų tylėjimą apie aukštus prezidento perrinkimo komiteto pareigūnus, suplanavusius ir užsakiusius įsilaužimą. Dabar jie grasino, kad ims kalbėti, nes šeimos arba negavo pinigų, arba gavo mažiau, nei manė, kad joms buvo žadėta.

Mes su teisėju Sirika buvome sukrėsti, išgirdę, kaip Niksonas ramiai klausia: „Kiek pinigų reikės?“ Sprendžiant pagal balso toną, pats Dynas nustebo išgirdęs tokį klausimą ir atsakė skaičiumi, kuris atrodė ištrauktas iš oro: „Milijono dolerių.“ Niksonas atsakė, kad surinkti tokią suma nebus sunku, bet nerimavo, kaip ji bus išdalinta, kad nebūtų susekta. Mes su teisėju negalėjome patikėti – nenorėjome patikėti – tuo, ką girdėjome, ir teisėjas perdavė man raštelį, siūlydamas atsukti įrašą atgal ir pasiklausyti iš naujo. Baigėme klausytis pokalbio ir tada, daug nesikalbėdami, padėjome juostą į šalį ir išvykome namo anksčiau. Net ir dabar prisimenu tą nusivylimą ir liūdesį. Tai buvo keletas mėnesių prieš Niksono atsistatydinimą, bet jau tada žinojome, kad jei prezidentas neatsistatydins, jo laukia apkalta.

Tuo metu mąsčiau ir vis dar mąstau, kodėl Niksonas leido šiam skandalui išplisti ir supūliuoti. Mane iki šiol stebina, kad einant laikui jo sąžinė tapo tiek nuslopinta, kad net Votergeito įsilaužėlių bandymas šantažuoti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą jam nesukėlė pasipiktinimo. Gyvenimiška pamoka, kurios išmokau iš viso to, buvo ta, kad jei viliuosi išvengti panašios katastrofos savo gyvenime, tai negali būti jokių išimčių – privalu nuolat paklusti sąžinės nurodymams. Laikinas savosios doros nepaisymas, net ir tariamai mažuose veiksmuose tariamai nesvarbiuose reikaluose pastato žmogų į pavojų galiausiai visai prarasti sąžinės pagalbą ir apsaugą. Esu tikras, kad kai kam pavyko „išsisukti“ ta prasme, kad versle, profesiniame arba politiniame gyvenime jie elgėsi nesąžiningai ar neteisėtai ir niekada neturėjo už tai atsakyti (bent jau šiame gyvenime). Bet silpna arba prislopinta sąžinė atveria duris dideliems ir mažiems, grupiniams ir asmeniniams „Votergeitams“ – nelaimėms, kurios gali pražudyti ir kaltus, ir nekaltus.

Jonas užrašė svarbų Gelbėtojo pažadą „įtikėjusiems Jį žydams: „Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“⁴⁴ Aiškus tiesos žinojimas ir sekimas ja mus tikrai padaro laisvus – visų pirma laisvus nuo neišmanymo ir nuodėmės, ⁴⁵ antra, laisvus siekti visko, kas yra gera, kol gausime Tėvo karalystę ir viską, ką Jis gali duoti.⁴⁶ Žinant, kad pats Jėzus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ ⁴⁷, ko gero, pati svarbiausia mus išlaisvinančios tiesos reikšmė yra tai, kad Savo malone Jis išlaisvina mus iš mirties ir pragaro.⁴⁸

Viešpats pareiškė: „Šviesa ir tiesa palieka tą piktąjį [nutraukdama nuodėmės pančius]. […] Ir tas nelabasis ateina ir atima iš žmonių vaikų šviesą ir tiesą per nepaklusnumą ir dėl jų tėvų tradicijos.“⁴⁹

Mormono Knygoje turime puikų pavyzdį, kaip nelabasis atima šviesą ir tiesą pasitelkdamas klaidingas tradicijas ir nepaklusnumą. Maždaug pusantro amžiaus prieš Kristaus atėjimą gyvenę lamanitai abibūdinti kaip apsunkinti neteisingų tradicijų ir nieko nežinantys apie Viešpatį.⁵⁰ Tik tuomet, kai Mozijo sūnūs ėmėsi savo nuostabios misijos, daug lamanitų išgirdo išgelbėjimo planą ir pažino tiesą.⁵¹

Perėjimo iš melo tamsos į nuostabią tiesos šviesą džiaugsmas viršijo karaliaus Lamonio jėgas. „Ir šviesa, kuri apšvietė jo protą, kuri buvo Dievo šlovės šviesa […] įliejo tokį džiaugsmą į jo sielą po to, kai tamsos debesis buvo išsklaidytas, ir […] nesibaigiančio gyvenimo šviesa nušvito jo sieloje, taip […] tai pergalėjo jo prigimtinį kūną, ir jis buvo nuneštas Dieve.“⁵²

Iš tiesų tėra tik du pasirinkimai. Vienas yra siekti tiesos paklūstant Viešpaties žodžiams: „Tas, kuris laikosi jo įsakymų, gauna tiesą ir šviesą, kol jis pašlovinamas tiesa ir žino viską.“⁵³ Kitas yra būti pagautam priešininko ir siekti neįmanomo – ieškoti laimės jo prasimanymuose. Nors žmogus negali būti sėkmingas šiame gyvenime arba po jo, jei ignoruoja tiesos realumą, tačiau kai kas, tiksliau, daugybė žmonių, iš tiesų tai bando – tai tiesiog atrodo daug lengviau nei atgailauti. Bet tik atgaila ir paklusnumas Dievo tiesai išlaisvina mus iš žlugti pasmerkto fantazijos pasaulio, „o jo griuvimas [bus] smarkus.“⁵⁴

Pagrindinės tiesos, svarbiausios mūsų egzistencijos realijos, kurių turime vėl ir vėl mokyti su tyru įsitikinimu ir visa Dievo galia, yra šios:⁵⁵

Dievas, mūsų Dangiškasis Tėvas, gyvena; Jis yra vienintelis tikras ir gyvas Dievas.
Jėzus Kristus yra Viengimis Dievo sūnus.
Jėzus Kristus atėjo į žemę išpirkti Savo žmonių, kentėjo ir mirė, kad apmokėtų mūsų nuodėmes.
Jis prisikėlė iš mirusiųjų taip įgyvendindamas prisikėlimą.
Visi stos prieš Jį, kad būtų teisiami pagal savo darbus paskutiniąją teismo dieną.

Mylėkime šias tiesas ir gyvenkime pagal jas. Nuolankiai liudiju, kad jos yra tikros. Aktyviai ir entuziastingai siekime ir mokykime tiesos, gyvenkime ja – to meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.