2:3

Atsakymas – Jėzus Kristus

Vyresnysis Ronaldas A. Resbandas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

Vakaras su visuotiniu įgaliotiniu • 2019m. vasario 8 d. • Solt Leiko miesto Tabernakulis

Brangūs broliai ir seserys, susirinkę čia, Tabernakulyje, prie Šventyklos aikštės ir visame pasaulyje, seseriai Resband ir man garbė būti čia su jumis. Galvoju apie seminarijos ir instituto mokytojų man padarytą gyvenimą keičiančią įtaką. Iki pat šios dienos jaučiu, kaip mano mokytojai paveikė tai, kaip studijuoju Raštus, ypač kaip stipriai myliu Mormono Knygą.

Taip pat vertinau visuomeninę patirtį, kai buvau saugioje aplinkoje su savo draugais, kuriems patiko drauge studijuoti Raštus. Mes susirinkdavome į seminarijos pastatą vidurinėje mokykloje, o į institutą – koledže. Ypač nekantriai laukdavau, kada galėsiu nusivesti Melani Tvitčel į instituto šokius. Dabar Melani yra mano graži nuostabi žmona.

Jūs, seminarijos bei instituto mokytojai, dirbate ilgas valandas vesdami sielas pas Jėzų Kristų. Jūs meldžiatės už savo mokinius; studijuojate, kad galėtumėte atsakyti į jų klausimus; ruošiatės dvasiškai, kad mokytumėte Dvasia; pakylėjate, sudominate ir nušviečiate Evangelijos tiesas.

Viešpats, ieškodamas, kas galėtų padėti mokiniui, kuriam sunkiai sekasi, ar jaunuoliui, kuris yra ant ribos, ar vienam Jo brangių vaikų, kurio liudijimas ir supratimas silpnėja, paruošė jus darbuotis kartu su tėvais ir Bažnyčios vadovais. Stovėdami prieš savo mokinius jūs patvirtinate tiesą, kad Jėzus Kristus yra gyvas, kad mūsų Tėvas Danguje myli kiekvieną iš mūsų ir kad Jo amžinajame plane mums yra vieta. O svarbiausia, kad jūs tuo tikrai tikite.

Kaip daug kartų minėjo Vyresnysis Džefris R. Holandas, esate „mokytojai, atėję nuo Dievo“.¹

Kiek daug yra „atves[ų] giedoti išperkančią meilę, ir tai dėl [jumyse] esančio jo žodžio galios, todėl argi neturi[te] rimtos priežasties džiūgauti?

Taip, [jūs] turi[te] priežastį šlovinti jį per amžius, nes jis yra aukščiausiasis Dievas.“²

Tačiau kartais jaunimo pakylėjimo, mokymo ir padrąsinimo užduotis yra beveik nepakeliama. Viešpats žino, kad vesti sielas pas Jį gali būti sunku. To išmokau tarnaudamas Niujorko misijos prezidentu, kai mano sielą palietė šios Almos knygos eilutės: „Dabar, kada mūsų širdys buvo prislėgtos ir mes buvome bepasuką atgal, štai Viešpats paguodė mus ir tarė: Eikite tarp savo brolių […] ir kantriai kęskite savo suspaudimus, ir aš duosiu jums sėkmę.“³

Priešininkas nėra patenkintas tuo, ką jam pavyko iki šiol išplėšti iš Dievo karalystės žemėje. Jis nori daugiau. Jis yra agresyvus ir negailestingas. Jo dėmesys nukreiptas į tuos, kuriuos globojate. Mes matome, kad kai kurių širdys sustingusios iš baimės.⁴

Kai kurie mokiniai nukrypsta nuo kelio, bet su Viešpaties Dvasia galite juos sugrąžinti į vėžes. Prisiminkite Pauliaus žodžius: „Mes visaip spaudžiami, bet nesugniuždyti; suglumę, bet nenusivylę; persekiojami, bet nepalikti; parblokšti, bet nežuvę.“⁵

Kodėl?

Nes Kristus savo amžinuoju pažadu kviečia: “Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu”.⁶

Viešpats pasakė: „Todėl būkite džiugūs ir nebijokite, nes aš, Viešpats, esu su jumis ir stovėsiu šalia jūsų; ir jūs liudysite apie mane, būtent Jėzų Kristų, kad aš esu gyvojo Dievo Sūnus, kad aš buvau, kad aš esu ir kad aš ateisiu.“⁷

Mes negalime būti „džiugūs“⁸ ir skendėti baimėje. Negalime patirti džiaugsmo ir baimės vienu metu. Jei laikomės Viešpaties įsakymo, jei esame džiugūs, būsime pasiruošę liudyti apie Jį, pasaulio Gelbėtoją. Mes pažinsime Jį tokį, koks Jis yra, ir pripažinsime Jo išskirtinį vaidmenį, kurį Jis atlieka pakylėdamas mus aukščiau pasaulio rūpesčių.

Būti džiugiu reiškia pasitikėti Juo, kai viskas vyksta ne taip, kaip planavome. Tai reiškia tvirtai stovėti, kai gyvenimo iššūkiai ir posūkiai blaškys mus netikėtomis kryptimis, kai tragedija ar sunkumai daužys mūsų svajones. Tačiau Viešpats primena mums: „šiame pasaulyje jūsų džiaugsmas nepilnas, bet manyje jūsų džiaugsmas pilnas.“⁹

Savo klasėse galite pasakyti, kurie mokiniai yra pasirinkę būti „džiugūs“. Jie vis dar susiduria su iššūkiais ir problemomis, tačiau jie pasitinka jas su tikėjimu bei pasikliaudami Dievu. Jie sėdi klasėje, nekantraudami atsakyti į klausimus, tikėdamiesi pažinti tiesas, kurių mokoma ir tvirtai žinodami, kas jie yra. Jiems „Dievo vaikas aš“¹⁰ giesmė yra ir žinojimas ir saugumas, ne tik išlikęs prisiminimas apie dainavimą Pradinukų organizacijoje. Jie ateina siekdami dvasinių patyrimų, įžvalgų ir supratimo – to, kas padėtų atsakyti į jų klausimus. Jie nori, kad, jiems žengiant per besivaidijantį pasaulį, jų viltis sustiprėtų, ir, nepaisant daugelio suspaudimų, šviesa jų akyse nustelbtų kasdienio gyvenimo problemas.

Galiu tik pasakyti, kad kai lankiau seminariją ir institutą, kas, atrodo, buvo taip seniai, mokiniai į pamoką ateidavo tikėdami, bent man taip atrodė. Jų nesudrebindavo tai, ką jie rado internete, kadangi tada dar nebuvo interneto. Savo kuprinėse jie nesinešiojo klausimų, kuriuos pasaulis uždavė apie religiją, apreiškimą, pranašus ar tikėjimą Dievu.

O kaip dėl sėdinčių ir snaudžiančių klasės gale? Arba dėl mergaitės, neseniai nusikirpusios visus plaukus ir nežiūrinčios jums į akis? Dėl draugų, kurie anksčiau į klasę įeidavo besišnekučiuodami, o dabar vienas su kitu beveik nesikalba? O kaip dėl puikaus mokinio, kuris, regis, prarado norą dalyvauti pokalbiuose apie Evangeliją ir dabar dažniau neateina nei ateina? Arba dėl kai kurių mokinių apatiškų ir tuščių žvilgsnių, tokių pačių kaip ir jų pastangos? Kai kurie mokiniai ateina į klasę, išsėdi, paskubomis išeina pro duris ir nieko su savimi neišsineša, netgi Dvasios. Stresas, baimė, pagundos, krizės ir nusivylimas užvaldė jų brangius gyvenimus.

Ar kada nors savęs paklausiate: „Kas čia vyksta?“ Aš taip!

Baimė ir nusivylimas – štai kas vyksta. Baimė, kad atstums draugai. Baimė dėl pasiekimų moksle, dėl spaudimo ir jiems neįveikiamų problemų namuose. Baimė, kad jie negali niekuo pasitikėti ir kad niekas jais nepasitiki. Vienišumo ir buvimo grupėse baimės. Baimė, kad jie yra našta aplinkiniams. Organizuotos ar bet kokios religijos baimė. Baimė, kad nėra jokio sprendimo jų skausmui pašalinti ar jį palengvinti. Baimė skatina abejones ir neviltį, nerimą ir depresiją; baimė skatina nusivylimus, kurie nesibaigia gerai. Baimė skatina įsitikinimą, kad niekas nesupras, ir dar blogiau, kad niekas net nepaklaus: „Kas atsitiko?“

Deja, bet įvairių formų baimės baigtis negailestinga – savižudybė.

Kai praėjusiais metais Jutos gubernatorius užsibrėžė tikslą pažaboti paauglių savižudybių augimą, jis paprašė prezidentą Raselą M. Nelsoną šioms pareigoms paskirti Bažnyčios vadovą. Prezidentas Nelsonas imtis šios sunkios atsakomybės paskyrė mane. Supratau, kad nė vienas nėra apsaugotas. Paauglių savižudybių krizė pasiekia visus pasaulio kampelius. Statistika rodo, kad savižudybės dabar yra viena iš trijų pagrindinių 15–24 metų jaunimo mirties priežasčių. Bandymai nusižudyti yra 20 kartų dažnesni, palyginti su įvykdytomis savižudybėmis.¹¹Tai sukrečianti statistika, mano brangūs broliai ir seserys.

Šis reiškinys liečia mus visus. Kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, mes privalome įsipareigoti padaryti viską, ką galime, kad pakeistume nuomonę, jog savižudybė yra išeitis, sprendimas, kurį verta apsvarstyti. Privalome kalbėtis su paaugliais apie savižudybes ir parodyti jiems savo meilę taip, kad jie nebežiūrėtų į savižudybę kaip į savo skausmo spendimą. Prezidento Tomo S. Monsono gyvenimas įkūnijo žodį „gelbėti“. Turime tai priimti kaip įpareigojimą mums.

Tai yra tai, ką Gelbėtojas padarė dėl mūsų visų. Jis atėjo išgelbėti mūsų per Apmokėjimą, Jis ir toliau rodo didžiulę meilę mus gydydamas, drąsindamas ir teikdamas mums ramybę, jei tik atsigręžiame į Jį.

Mes galime parodyti meilę, jei jaunimui to reikia, surasti jiems draugą, išklausyti juos ir padėti jiems draugišku žodžiu ar veiksmu. Mums gali tekti dirbti su jų tėvais ir vyskupais, kad galėtume suteikti pagalbos įveikti sunkumus susijusius su depresija ar kita psichikos liga. Galime pakeisti jų gyvenimą. Ypač jautrūs savižudybei yra tie jaunuoliai ir jauni suaugusieji, kurie turi sunkumų susijusių su lyčių klausimais. Jie turi būti apgaubti Gelbėtojo rankomis ir žinoti, kad yra mylimi. Viešpats taip dažnai šaukia mus tikėdamasis, kad būsime Jo kviečiančios ir mylinčios rankos. Turime paraginti jų draugus daryti tą patį.

Savižudybė yra labai susijusi su neatsakytais klausimais, širdgėlomis, sielvartais, „o kas jeigu?“ ir „kas dabar bus?“ Šie gyvybės praradimai yra tokio masto tragedijos, kad mes, kaip žmonės, privalome rasti naujų ir veiksmingesnių būdų padėti mūsų jaunuoliams, parodyti rūpestį, būti šalia ir palaikyti juos. Pabandykite pavojingoje situacijoje paprasčiausiai pasakyti „Jėzaus Kristaus“ vardą kartu su tuo, kuris prarado viltį. Paprasčiausias pagarbus kreipimasis į Jį vardu gali pakeisti sunkią situaciją.

Kai kurios bendruomenės susiduria su „grupinėmis“ savižudybėmis, kur vienas paauglys imasi tokių drastiškų veiksmų, o kiti į tai žiūri kaip į pasirinkimo variantą ir tuo seka.

Leiskite man papasakoti jums istoriją, kuri buvo nušviesta 2018 metų balandį per BBC naujienas apie britų paauglę. Ta istorija apie 16-metę Heiti Speri-Sauf, kuri jau buvo bandžiusi nusižudyti. Ji būtų bandžiusi dar kartą ir galbūt jai būtų pavykę, jei mokytoja nebūtų pastebėjusi kokia nelaiminga ji atrodė. Trys jos draugai jau tokiu būdu, nutraukė savo gyvenimą. Ji jau du metus sirgo sunkia depresija.

Heiti pasakojo: „Didžiąją dalį laiko buvau labai liūdna. Negalėjau užmigti.“ Tamsa nesiliovė. Jos tėvai buvo išsiskyrę. Motina dažnai gulėjo ligoninėje dėl įvairių sveikatos problemų. Visas dėmesys buvo sutelktas į motiną ir niekas nepastebėjo Heiti apsiniaukiančių akių. Niekas nepaklausė: „Kaip sekasi dorotis su visu tuo? Kaip jautiesi?“

Vieną dieną į klasę ji įėjo vilkėdama baisius marškinėlius ir ką tik visiškai nusikirpusi plaukus. Jos mokytoja paklausė: „Ei, ar tau viskas gerai? Kaip gyveni?“

Heiti atsakė: „Normaliai“. Ir kalbėjo toliau. Ją kažkas pastebėjo. „Aš išties labai blogai jaučiuosi“, – pasakė ji. – Išties jaučiuosi liūdna. Ir nesiliauju verkti.“

Po to ji verkė ir verkė, o skruostais tekėjo jos makiažas. Bet jai tai nerūpėjo, nes kažkas jai ištiesė pagalbos ranką.

Ši mokytoja uždavė paprastą klausimą, kurį užduodavo daugeliui vaikų. Tačiau pamačiusi, kad kažkam rūpi, Heiti griebėsi gelbėjimo virvės. Ir jai buvo padėta.

Vėliau ji paaiškino: „Atrodo, toks nereikšmingas, bet toks neįtikėtinai galingas, yra vaikui atėjus į klasę užduotas klausimas: „Kaip gyveni?“, ir net jei jie teatsako: „Gerai“ jūs žinote, kad jie jus išgirdo.“ ¹²

Mano brangus brolis Džefris R. Holandas sakė: „Kad ir kokia būtų jūsų negalia, mano broliai ir seserys, – protinė, emocinė, fizinė ar dar kitokia – nepareikškite, kad gyvenimas nevertingas, nutraukdami jį! Pasitikėkite Dievu. Pasikliaukite Jo meile. Žinokite, kad kažkada prašvis skaisti aušra ir visi mirtingumo šešėliai išnyks. Nors, pasak psalmininko, jaustumės „lyg sudaužytas indas“, turime atminti, jog tas indas yra dieviško puodžiaus rankose.“¹³

Nėra šablono, pagal kurį galėtume nustatyti, kam gresia pavojus. Tokie jaunuoliai groja trombonu, dainuoja chore, žaidžia futbolo komandose, arba po mokyklos dirba prekybos centre. Jie ateina į bažnyčią – kai kurie iš jų – yra draugai tų, kurie ateina į jūsų pamokas, nors kai kurie jau seniai padėjo religiją į šalį. Tačiau yra bendrų bruožų: nusivylimas, neišlaikytas testas, nutrūkę romantiniai santykiai, pasikartojančios patyčios, akademinis stresas ir tai, ką galėtume pavadinti paauglystės nelaimingumu.

Bažnyčia rimtai ėmėsi paauglių savižudybių, sukurdama interneto svetainę su informacija, vaizdo įrašais, pagalba tiems, kurie jaučiasi vieniši. Buvo sukurtos pagalbos linijos, sąrašas pavojaus požymių, parodančių, kaip Heiti atveju, jog yra šaukiamasi pagalbos.

Prašau, susipažinkite su šiais šaltiniais, kad toliau galėtumėte vykdyti savo pašaukimą kaip „mokytojas, atėjęs nuo Dievo“.¹⁴

Kaip galime patikinti kenčiantįjį, kad Viešpats žino, kaip jaučiatės? Jis prisiėmė jūsų asmeninius iššūkius ir klaidas Sau. Jis užsikėlė juos ant Savo pečių už jus, kad turėtumėte Tą, kuris tarnauja visiškai suprasdamas, kur ir kodėl skauda.

Didesnis supratimas apie Jėzų Kristų padės tiems, kurie ritasi žemyn. Jo meilė jiems bei ypatinga ir išaukštinta vieta, kurią Jis yra jiems paruošęs amžinybėje, yra vilties žinia. Jis juos myli. Jie turi tai žinoti. Raštai teigia: „aš, Viešpats, esu su jumis ir stovėsiu šalia jūsų“.¹⁵Jo pažadas būti šalia nėra tuščios kalbos skirtos tiems, kurie yra nepriekaištingai švarūs arba sėdi seminarijos taryboje. Jis gelbės kiekvieną mūsų jaunuolį, tiesą sakant, kiekvieną iš mūsų, mūsų tamsiausiomis akimirkomis. Tai yra Apmokėjimo galia, tad turime jos mokyti su tokia jėga, kad ji pasiektų kenčiančius.

Padėkite mokiniams pažinti „Raštų apsaugą“, kad jie galėtų ją prisiminti būdami pavojingoje situacijoje arba kai jiems reikia stiprybės nepasiduoti. „Būkite džiugūs ir nebijokite, nes aš, Viešpats, esu su jumis ir stovėsiu šalia jūsų“¹⁶ yra gera apsauga.

Gyvenimas visada yra kupinas iššūkių. Nė vienas nėra apsaugotas. Nei jūs, nei aš, nei jie. Kai kurie jaunuoliai kenčia manydami, kad jie yra vieninteliai turintys problemų. Visi kiti atrodo jų neturintys. Jie mano, kad jei studijuosite Raštus, laikysitės įsakymų ir kasdien melsitės, jūs nepatirsite širdgėlos, neramumų, populiarumo trūkumo ir nelaimingų atsitikimų. Taip tiesiog nebūna. Mes visi patiriame išbandymų.

Problemos, iššūkiai, išbandymai, suspaudimai, sunkumai, kančios – vadinkite, kaip norite, – yra šios mirtingosios patirties dalis, kad darytų mus stipresnius, ugdytų. Tai yra palaiminimas, kad per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą galime būti džiugūs.¹⁷

Neleiskite, kad akademinis Evangelijos mokymo griežtumas nustelbtų Dvasios galią paliesti ir padrąsinti jūsų mokinius. Paruoškite juos gauti įkvėpimą ir veikti pagal jį. Paruoškite juos gauti asmeninį apreiškimą, kurio svarbą pabrėžė prezidentas Nelsonas.¹⁸

Tai darydami jie patirs Viešpaties nukreipimo ir vadovavimo stebuklą, labai tikrą Jo meilės formą.

Kodėl pasirinkau kalbėti apie savižudybę ir jos palydovus baimę, vienatvę, neviltį, nerimą ir skausmą tokioje pagarbioje aplinkoje kaip ši? Todėl, kad jūs, brangūs broliai ir seserys, esate pirmosios pagalbos būrys, o jei nesate, kviečiu tokiais tapti. Savižudybė ir jos tamsūs palydovai yra realūs. Jie plinta tarp mūsų jaunimo kaip verpetas įtraukiantis net elitinį, daug žadantį jaunimą manyti, kad gyvenimas yra beprasmis. Nėra didesnio melo nei tai.

Gyvenimas yra trapus. Mes nežinome kada visiškai netikėtai gali kas nors kam nors nutikti. Tam nutikus mes jaučiamės nepasiruošę, pasimetę ir nežinome, ką daryti toliau. Bet jei esame iš namų, kuriose šeima kartu meldžiasi, studijuoja Raštus ir rengia šeimos namų vakarus, tada priemonės „išlikti stipriems“ yra lengviau pasiekiamos. Tačiau, prašau, nepadarykite klaidos, manydami, kad kažkuriam iš jūsų jaunuolių negresia pavojus, nes visos tos priemonės yra vykdomos. Šeimos namų vakaro veikloje kiekvieno šeimos nario buvo paprašyta parašyti vieną jiems svarbų dalyką. Keturiolikmetis kuriam, atrodė, puikiai sekasi, parašė: „Žinoti, kad kažkam rūpiu.“

Turiu artimą draugą, kuris pradėjo lankyti seminariją tik būdamas vyresnėje vidurinės mokyklos klasėje. Jis nelankė bažnyčios; joje nebuvo buvęs nuo 13-os metų. Būdamas dainininkas, jis nusprendė įstoti į seminarijos chorą, ir buvo priimtas. (Į seminarijos chorą priimami visi!) Jis neprisimena nei vienos pamokos klasėje. Tačiau kiekvieną kartą, kai jie giedodavo, Dvasia pripildydavo kambarį, ir jis žinojo, kad tai buvo kitoks dainavimas nei tas, kai jis dainuodavo mokyklos chore kitoje gatvės pusėje. Jis pajuto tai, ko anksčiau niekada nejautė. Jis pajuto Dvasią. Atėjusiam iš nedarnių namų, kuriuose Evangelijos nebuvo mokoma, jam Dvasia nebuvo pažįstama. Jis pradėjo ją branginti ir ja kliautis. Jis turi tvirtą Jėzaus Kristaus Evangelijos liudijimą, nes „buvo kažkas, kas juo pasirūpino“. Dabar, po daugelio metų, jis vis dar dažnai kalbasi su savo seminarijos mokytoju, kuris buvo „mokytojas, atėjęs nuo Dievo“.¹⁹

Tiems, kuriuos mokote, kurie neturi paramos tinklo, paramos namuose, jūsų mokymai tampa itin svarbūs jų gerovei. Tai gali būti mokiniai, kurie asmeniškai užduoda klausimą, kad galėtų įsitraukti į tolesnę diskusiją apie Evangeliją, nes tai yra vienintelis laikas jų dienoje, kada jie turi tą dvasinį ryšį. Prašau, branginkite tas galimybes ir raskite joms laiko.

Išgijimas ateina per Gelbėtoją, kuris „nusileido žemiau visko“,²⁰ kad „savo kūnu sužinotų, kaip pagelbėti savo žmonėms jų silpnybėse“.²¹

Pagalvokite apie tai, kaip Jėzus pamaitino penkis tūkstančius su keliomis žuvimis ir duonos kepalais paimtais iš jaunuolio pietų, o tada nuėjo į kalną vienumoje melstis. Jo mokiniai plaukė Galilėjos ežeru ir užklupus vakarui Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Jį pamatę jie „iš baimės ėmė šaukti“²², o Jėzus jiems atsakė: „Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!”²³

Kai, atsiliepdamas į Viešpaties kvietimą, Petras tą vakarą drąsiai perlipo per valties bortą ir pradėjo eiti vandeniu, jis džiūgavo, kol nepažvelgė žemyn ir nepamatė verpetų ir siautulingų vandenų. Tada jis iš baimės sušuko.

Jėzus ištiesė jam pagalbos ranką ne su pašaipa, bet su užuojauta. Moronis apibūdina mūsų nukrypimus taip: „tegul Kristus [jus] iškelia ir tebūna per amžius [jūsų] atmintyje jo kentėjimai ir mirtis, […] ir jo gailestingumas, ir didis kantrumas, ir jo šlovės ir amžinojo gyvenimo viltis.“²⁴

Jis kalbėjo mums, kadangi visi mes, broliai ir seserys, esame ant vandens.

Kitoje Naujojo Testamento istorijoje grupė susirinko aplink „paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant gulto“.²⁵Viešpats Jėzus pažvelgė į sergantį vyrą ir, pajutęs aplinkinių tikėjimą, tarė: „Būk drąsus“.²⁶

Šiame paskutiniame Evangelijos laikotarpyje Jėzus Kristus per Džozefą Smitą kreipėsi į Savo tarnus, kurie buvo išvykę į misijas ir susidūrę su pavojais bei nelaimėmis, sakydamas: „Būkite džiugūs, maži vaikeliai, nes aš esu tarp jūsų.“²⁷

Džozefas Smitas regėjime matė apaštalus jų misijoje Anglijoje labai išvargusius ir stovinčius ratu. Jų drabužiai buvo apdriskę, kojos ištinusios, o akys nuleistos žemyn. Jėzus stovėjo tarp jų, bet jie Jo nematė. Gelbėtojas pažvelgė į juos ir pravirko.²⁸

Ar įžvelgiate modelį? Įgalinanti Kristaus galia yra paprastumo apraiška parodanti, kad Jis visada pasiruošęs mums padėti. Kad ir kas nutiktų, Jis bus su mumis, mus paguos ir išgydys, jei ateisime pas Jį ir pasinaudosime Jo galia mus išgelbėti. Dažniausiai Jis išgydo sužeistą širdį. Paklausite kaip tai nutinka? Per Apmokėjimo galią, kurią naudojame savo gyvenime dabar – ne pabaigoje prieš Paskutinįjį teismą, bet kiekvieną dieną, stengdamiesi būti panašūs į Jį, mylėti tai, ką Jis myli, sekti Jo išrinktais pranašais.

Studijuodamas Apmokėjimą bandau įsivaizduoti siaubingą situaciją, kuomet Gelbėtojas klūpojo Getsemanės sode. Jis meldėsi: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia!”.²⁹Jis taip apibūdino Savo kentėjimą: „Kaip skaudžiai, tu nežinai, kaip baisiai, tu nežinai, taip, kaip sunkiai pakeliamai, tu nežinai“.³⁰Mūsų jaunimas turi suprasti šį gilų teiginį.

„Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino.“³¹

Kai Jam to reikėjo, kai Jis užsikrovė mūsų visų nuodėmių svorį, mūsų labai blogas dienas, mūsų silpnybes ir nusivylimus, Jo paguosti pasirodė angelas. Broliai ir seserys, mūsų didžiausiuose varguose, Viešpats parūpino „angel[us] aplink jus, kad jus palaikytų.“³²

Prieš tai, per paskutinę vakarienę, Gelbėtojas aiškiai apibūdino Savo misiją ir pažadėjo ramybę sakydamas: „Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!“³³Jis taip tvirtai žinojo, kas Jo laukia, tvirtai žinojo Savo vaidmenį įgyvendinant didį išgelbėjimo planą, jog ragino Savo mokinius: „Būkite džiugūs.“

Vyresnysis Nylas A. Maksvelas Vyresnysis NylasA. Maksvelas pastebėjo: „Neįsivaizduojama Getsemanės agonija turėjo nusileisti ant Jėzaus; Judo išdavystė buvo neišvengiama. Po to sekė Jėzaus suėmimas ir apkaltinimas; dvylikos kaip avių išsklaidymas; siaubingas Gelbėtojo nuplakimas; neteisus teismas; minios šauksmas už Barabą, o ne Jėzų; o tada siaubingas nukryžiavimas Kalvarijoje. Ar buvo dėl ko džiūgauti? Dėl to, kad, pasak Jėzaus, Jis nugalėjo pasaulį! Apmokėjimas turėjo tapti realybe. Visos žmonijos prisikėlimas buvo garantuotas. Mirtis turėjo būti įveikta. Šėtonas nesugebėjo sustabdyti Apmokėjimo.³⁴

Galime mokyti Prezidento RaseloM. Nelsono išsakytos tiesos: „Jei ne mūsų Išpirkėjo begalinis Apmokėjimas, nė vienas iš mūsų neturėtume vilties kada nors sugrįžti pas savo Dangiškąjį Tėvą. Jei ne Jo prisikėlimas, mirtis būtų pabaiga. Mūsų Gelbėtojo Apmokėjimas amžinąjį gyvenimą padarė galimą, o nemirtingumą – realų visiems.“³⁵

Apmąstykite, kaip galite į savo mokinių širdis įlieti Gelbėtojo stiprybės, meilės visiems mums ir pagarbos Tėvo dieviškajam planui. Melskitės, kad padėtumėte jiems suprasti, kad Jėzaus Kristaus Apmokėjimas yra skirtas jiems ir ką tai reiškia jų labai sudėtingame gyvenime.

Skatinkite tarnauti Dievo karalystėje, nes tai atneša Dievo Dvasią.

Keletą metų tarnavęs ir vadovavęs Bažnyčios šventyklos departamentui, džiaugiuosi lankydamas šventyklą ir matydamas eiles vaikinų ir merginų, einančių į šventyklą, atlikti krikštus už mirusiuosius. Savo mokyme pabrėždami šventyklos galią, jūs sustiprinate šią puikią jų galimybę pažinti Jėzų Kristų, žinoti, kad Jis yra džiaugsmo šaltinis.

Džiaugiuosi augančiu endaumentą gavusių jaunų suaugusiųjų, tarnaujančių šventyklos darbuotojais, skaičiumi. Visi baltai apsirengę, tykios ramybės aplinkoje, jie stovi ant šventos žemės liudydami Jį, kad Jis buvo, kad Jis yra ir kad Jis ateis.³⁶Mūsų tarnystė Viešpačiui šventykloje iš tiesų yra vienintelis būdas pajausti Gelbėtojo artumą.

Skatinkite savo mokinius visada turėti galiojančią šventyklos rekomendaciją – riboto naudojimo arba reguliarią, priklausomai nuo jų amžiaus ir aplinkybių, ir pasidalyti savo jausmais apie apsilankymą šventykloje, apreiškimą ir įkvėpimą, kuris ateina, kai jie siekia daugiau nei šio gyvenimo, „geresniojo pasaulio dalykų“,³⁷ tarnaudami tiems, kurie patys negali atlikti apeigų.

Brangus prezidentas Nelsonas sakė: „Kada savo gyvenimą sutelkiame į Dievo išgelbėjimo planą […] ir Jėzų Kristų bei Jo Evangeliją, galime jausti džiaugsmą nepaisant to, kas mūsų gyvenime vyksta ar nevyksta.“³⁸

Kai buvau įšventintas apaštalu, brangus prezidentas Monsonas pareiškė, kad turiu būti ypatingas Jėzaus Kristaus vardo visame pasaulyje liudytojas. Tai priėmiau labai rimtai. Nagrinėjau Raštus, ieškodamas Viešpaties pagal Jo vardus ir titulus. Visa tai, kuo ketinu pasidalyti su jumis, yra iš Raštų eilučių, mums primenančių apie mūsų viltį, kuri yra Jame. Jis yra:

Izraelio viltis.³⁹
Žėrinti aušrinė žvaigždė.⁴⁰
Gerasis Ganytojas.⁴¹
Patarėjas.⁴²
Ramybės Kunigaikštis⁴³
Gelbėtojas.⁴⁴
Pasaulio Šviesa.⁴⁵
Būsimųjų gėrybių vyriausiasis Kunigas.⁴⁶
Galingas išgelbėti.⁴⁷
Tas, kuris turi visą galią.⁴⁸

Kristaus įtaka, poveikis ir pasiekiamumas yra visa apimantys. Jis yra šalia, kai mes blaškomės ir stengiamės judėti pirmyn. O jei paslystame, Jo „šviesa, kuri šviečia tamsoje“⁴⁹ – dar vienas Jo vardų – būna ryškesnė nei bet kada. Jis myli mus mūsų šviesiausiomis ir tamsiausiomis akimirkomis.

Būnant Jėzaus Kristaus mokiniu nereikia spėlioti, ką Jis nori, kad padarytume. Jo kelias yra ryškiai paženklintas Jo pėdomis. Sekdami Juo mes pradedame mylėti tai, ką Jis myli. Kiekvieną savaitę, kai atnaujiname savo sandoras su Juo ir priimame šventą sakramentą, mūsų supratimas apie Jį, kaip „Pasaulio „Išpirkėją“,⁵⁰ „Tiesos Dvasią“⁵¹ ir „Žodį“⁵², auga.

Mokykite sakramento galios savo mokinius, ypač tuos, kurie svyruoja, ar laiko šią šventą apeigą savaime suprantamu dalyku. Tegul sakramento palaiminimas, kad „Jo Dvasia visuomet būtų su mumis“,⁵³ taps tuo, apie ką kalbate, kad Jėzaus Kristaus gydomosios galios per Jo Apmokėjimą siekimas būtų realus.

Be to, Gelbėtojas apie Save kalbėjo per pareiškimus, kurie atskleidė tiek Jo dieviškąją prigimtį, tiek ir Jo amžinuosius vaidmenis, pavyzdžiui:

„Būkite ramūs ir žinokite, kad aš esu Dievas.“⁵⁴
„Aš pajėgus padaryti jus šventus“⁵⁵
„Aš […] vykdau [Tėvo] valią“.⁵⁶
„Man [Viešpačiui] malonu pagerbti tuos, kurie man tarnauja“.⁵⁷
„Jums pakanka mano malonės“.⁵⁸
„Manyje rasi[te] ramybę“.⁵⁹
„Nebijokite, […] nes jūs esate mano“.⁶⁰

Brangūs draugai, broliai ir seserys, toks yra Gelbėtojas, kurį pažįstu, myliu ir garbinu visa širdimi. Iš visos savo sielos gelmių liudiju Jį, Jo gerumą ir gailestingumą. Jis pažadėjo: „esate mano draugai ir turėsite paveldą su manimi.“⁶¹

Iš tikrųjų, broliai ir seserys, Jėzus Kristus visada yra atsakymas. Mums stiprybės suteikia Jo misijos ir Jo Evangelijos supratimas, mūsų meilė Jam, mūsų tikėjimas bei pasitikėjimas Juo.

Helamanas labai gerai apibūdina tai: „Atminkite, kad būtent ant mūsų Išpirkėjo, kuris yra Kristus, Dievo Sūnus, uolos jūs turite statyti savo pamatą; idant kada velnias pasiųs savo galingus vėjus, taip, savo strėles viesule, taip, kada visa jo kruša ir jo galinga audra daužysis į jus, tai neturėtų galios jums nutraukti į nelaimės ir begalinio vargo prarają, dėl uolos, ant kurios esate pastatyti, kuri yra patikimas pamatas; ir jeigu žmonės stato ant šito pamato, jie negali griūti.“⁶²

Palieku jums savo palaiminimą, kad savo gyvenime pajustumėte Viešpaties meilę ir padėtumėte savo mokiniams pajusti tą patį. Laiminu, kad turėtumėte vilties ir būtumėte džiugūs, kad Viešpaties Dvasia būtų su jumis, įkvėptų jus ir pakylėtų. Laiminu jus, kad išklausytumėte savo mokinius, kad pajaustumėte, ko jie nepasako ir ką išreiškia, kad turėtumėte įkvėpimo žinoti, ką Viešpats norėtų, kad jūs darytumėte. Laiminu jūsų šeimas, jūsų žmonas ir vyrus. Žinokite, kokią pagarbą, pasitikėjimą ir meilę mano kolegos broliai ir aš jaučiame jums bei kokį svarbų darbą jūs atliekate, kad atvestumėte sielas pas Jėzų Kristų. Jauskite šalia stovintį Viešpatį, kai liudysite Jį, Pasaulio Gelbėtoją. Atsakymas visada yra Jėzus Kristus.

Jėzaus Kristaus vardu, amen.