Vakaro su visuotiniu įgaliotiniu akcentai
Vakaras su visuotiniu įgaliotiniu
2020 m. vasario 7 d., penktadienis
Vyresnysis Bednaris mums priminė, kad mokyti reiškia ne tik pasakoti, bet ir klausytis, stebėti ir įžvelgti. Be to, būtina, kad mus mokyti būtų kviečiama Šventoji Dvasia.
Klausimas
Prezidentas Nelsonas neseniai mokė apie asmeninį apreiškimą. Ko mus norėtumėte pamokyti apie asmeninio apreiškimo gavimą?
Vyresnysis Deividas A. Bednaris
Jei gerbsime sudarytas sandoras, tai Šventoji Dvasia galės būti mūsų nuolatinė bendražygė. Dažnai sakome, kad Viešpaties balso girdėjimas per Jo Dvasią yra kažkokia retenybė. Turėtume daugiau susitelkti į supratimą, kodėl mus palieka Dvasia. Jei labai stengsimės ir rimtai neprasižengsime, tai būsime tikri, kad mus ves Šventoji Dvasia.
Atrodo, kad nemažai žmonių tiki, jog įkvėpimas iš Šventosios Dvasios pasireiškia dramatiškai, dideliu mastu ir netikėtai. Iš tikrųjų Šventoji Dvasia veda ramiai, tyliai ir palaipsniui. Dažnai, gaudami apreiškimą, net nepastebėsite, kad tuo metu gaunate apreiškimą.
Nefis yra puikus to pavyzdys. Jis ėjo „nežinodamas iš anksto, ką turės daryti“.1 Jis veržėsi pirmyn, tačiau nežinojo, ar kiekvienu atveju yra vedamas. Turėtume suprasti, kad tai, kas nutiko Nefiui, greičiausiai yra tai, kaip dažnais atvejais apreiškimas veikia mus.
Bažnyčios nariai kartais labai bijo suklysti, todėl jie nesiveržia pirmyn. Nefis ir jo broliai traukė burtus. Nelabai kas iš to išėjo. Ar ši patirtis Nefiui buvo klaida? Ne. Jis pasimokė geros pamokos. O kai naudodami visą savo turimą auksą ir turtą jie iš Labano pabandė gauti skaistvario plokšteles, Nefis pasimokė kitos pamokos, paruošusios jį tam, kas jų dar laukė ateityje.
Apreiškimas gaunamas pagal tam tikrus principus. Pavyzdžiui, prezidentas Pakeris pasakojo, jog „Prezidentas Haroldas B. Ly kartą jam yra sakęs, kad apreiškimas ateina greičiau tuomet, kai įžengi į tą vietą, kurioje ir reikalingas apreiškimas. […] Prezidentas Ly buvo teisus!“2 Tikrai verta pabūti reikalingoje vietoje, pamąstyti, pasimelsti ir paprašyti pagalbos.
Šis principas ypač taikytinas kalbant apie tarnystę. Daug tarnaujančiųjų mano, kad pakanka nusiųsti žinutę. Tačiau yra atvejų, kuomet reikia apsilankyti namuose ir pažvelgti žmonėms į akis. Tuose namuose gausite tokių įžvalgų ir įkvėpimų, kokių niekada negautumėte jokiu kitu būdu.
Klausimas
Ar galėtumėte mums plačiau paaiškinti apie prezidento Nelsono ir kitų Bažnyčios vadovų gautus apreiškimus?
Vyresnysis Deividas A. Bednaris
Daug Bažnyčios narių kalba apie tai, kiek daug apreiškimų gauta prezidentui Nelsonui tapus Bažnyčios prezidentu. Apie dabartinius pokyčius įvairiose tarybose buvo diskutuojama ir meldžiamasi daugybę metų ir net dešimtmečių. Labai dažnai apreiškimas reiškia ne ką daryti, o kada daryti.
Klausimas
Bet kartas nuo karto gausime apreiškimą ir apie tai, ką daryti, teisingai?
Vyresnysis Deividas A. Bednaris
Nereikia viena nuo kito atskirti; tai ne tai arba tai. Dažnai ir taip aišku, ką daryti sako apreiškimas. Tačiau daugumai sunku suprasti, kada tai reikia daryti. Taigi, atitinkamai ir mes galime gauti apreiškimą apie tai, ką daryti ir kada tai daryti – o ne tiesiog viena ar kita.
Klausimas
Mes, mokytojai, ruošiame pamokas ir meldžiamės už mokinius. Kaip atpažinti įkvėpimą, susijusį su tais, kuriuos mokome ir kuriems tarnaujame?
Vyresnysis Deividas A. Bednaris
Jums ruošiantis ir meldžiantis dažnai į galvą ateis netikėta mintis, įkvėpimo pliūpsnis, kurio metu prisiminsite kokį nors vardą ar pažįstamą veidą. Pranašas Džozefas Smitas tai pavadino „staigiu minčių antplūdžiu“.3 Kai tai nutinka staiga, galite suprasti, kad gavote tiksliai tai, ko reikia, ir tai tikrai nepaprasti atvejai.
Gana gerų įžvalgų galite gauti iš savo mokinių užduodamų klausimų. Jau daug metų tam tikru būdu atsakinėju į tūkstančių jaunuolių ir jaunų nesusituokusiųjų klausimus. Kadangi susirinkimuose jų būna labai daug, tai dažnai leidžiu, kad tam tikru kontroliuojamu būdu jie klausimus man atsiųstų trumposiomis žinutėmis. (Nesakau, kad ir jūs turėtumėte taip pat daryti.) Tų anoniminių klausimų skaitymas yra viena iš geriausių mokymosi patirčių bet kam, kas dirba su jaunimu. Jų klausimuose tikrai kalbama apie tai, kas juos neramina ir kokia pagalba jiems reikalinga. Kaip žinoti, ką kalbėti ir ko mokyti, jei nežinome, kas su jais darosi?
Klausimas
Siekdami apreiškimo neturėtume laikytis kažkokio norminio sąrašo – ką ir kada reikėtų padaryti. Tai turėtų labiau būti grįsta principais, ar ne? Tačiau turime pavyzdžių apie Nefį, Džozefą Smitą ir Džozefą F. Smitą, kurie pirma skaitė Raštus, klausėsi pranašo ir tada gavo apreiškimą. Ar visa tai principai, ar kažkoks modelis?
Vyresnysis Deividas A. Bednaris
Dievo žodžiu sotinamės tam, kad galėtume girdėti ir atpažinti Viešpaties balsą. Jei apreiškimo siekimą paverčiame formule „darykite taip ir išeis taip“, tai atsiduriame pavojingoje zonoje. Turime laukti Viešpaties, būti budrūs ir paisyti Jo laiko – neturime reikalauti, kad apreiškimas ateitų mums tinkamu laiku.
Klausimas
Kaip turėtume gyventi, kad būtume visuomet pasiruošę apreiškimui – kad ir kada Viešpats nuspręstų jį ant mūsų išlieti?
Vyresnysis Deividas A. Bednaris
Frazė pasiruošę yra esminė. Turėtume visuomet gyventi taip, kad būtume pasiruošę apreiškimui – „kad Jo Dvasia visuomet būtų su [mumis]“.4
Gali atsirasti tokių, kurie puls į kraštutinumus; prašau, vadovaukitės sveika nuovoka.
Prisiminkite, kaip Oliveris Kauderis tapo Džozefo Smito raštininku. Išgirdęs apie aukso plokšteles ir apie Džozefą Smitą jis užsinorėjo susitikti su Džozefu. Jis ėmė ir įgyvendino savo norą.
Viešpats Oliveriui pareiškė:
„Palaimintas esi už tai, ką padarei; nes tu teiravaisi manęs; ir štai, kiek kartų manęs teiravaisi, tiek kartų gavai mano Dvasios pamokymų. Jeigu ne tai, tu nebūtum atėjęs ten, kur dabar esi.
Štai, tu žinai, kad manęs teiravaisi ir aš apšviečiau tau protą“.5
Man pats svarbiausias šioje ištraukoje yra kitas sakinys. Oliveris gavo įkvėpimą, tačiau to jis nesuprato. Jis gavo apreiškimą, tačiau net nenumanė, kad jį gavo. Taigi, per Džozefą Oliveriui gaunamas apreiškimas, kuriame sakoma, kad Oliveris buvo įkvėptas ir gavo apreiškimą.
„Ir dabar aš sakau tau tai, kad žinotum, jog buvai apšviestas tiesos Dvasia.“6
Štai ką turiu omenyje sakydamas, kad turime visuomet su savimi turėti jo Dvasią.
Klausimas
Minėjote Nefį ir jo brolius, kurie metė burtus, kad nuspręstų, kas vyks prašyti ir parnešti skaistvario plokštelių, ir kaip jie bandė jas nupirkti už auksą ir sidabrą. Kai žinome turį kažką daryti, kaip būti tikriems, kad tai daryti yra tinkamas metas? Kaip žinoti, kad darome teisingai?
Vyresnysis Deividas A. Bednaris
Nefis klaidos nepadarė ir neklydo dėl laiko. Jam tai buvo mokymosi patirtis: eilutė po eilutės, priesakas po priesako. Kiekvieno bandymo metu jis buvo ruošiamas ir iš anksto nežinojo, ką turės daryti.7
Jei atliksime viską, ką galime, ir stengsimės būti pasišventę ir atsidavę, tai kitiems nepadarysime nederamos įtakos. Šiuo darbu rūpinasi dangus – ne jūs ir ne aš. Būdamas Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariu visuomet gaunu pavedimų, kurias net neįsivaizduoju, kaip atlikčiau pats. Bet jei stengiesi, tu augi ir esi išaukštinamas. Ne visuomet sąmoningai suprasi, kad laikas yra tinkamas. Tiesiog stenkis iš visų jėgų.
Prezidentas Hinklis dažnai mokė: „Viskas bus gerai“. Nors tuo ir tikėjau, bet vis galvodavau: „Nagi, nebūna taip paprasta.“ Tačiau sendamas ėmiau suprasti, kad tai tikrai vienintelis atsakymas. Dievas nepaliks jūsų vienų, jei tik stengsitės pagelbėti, ugdyti ir tarnauti Jo vaikams. Jei stengsitės ir veiksite teisiai, tai viskas bus gerai. O tuo tarpu išmoksite tam tikrų pamokų.
Klausimas
Kaip turėtume mokyti mokinius, kurie galbūt nesijaučia tinkami būti visuomet pasiruošę apreiškimui? Jiems tai gali atrodyti pernelyg sudėtinga užduotis.
Vyresnysis Deividas A. Bednaris
Užuot galvoję „Ką turėčiau jiems pasakyti?“ susitelkite į klausimą „Ko turėčiau jų paklausti?“ Ir ne tik „Ko turėčiau jų paklausti?“, bet ir „Ką pakviesiu juos daryti?“
Pats klausimo uždavimas jiems jau yra kvietimas veikti. Jei mokinys imsis į jį atsakyti, tai parodys tikėjimą Kristumi. Tikėjimas yra veikimo ir galios principas. Jei veiksime sulig Kristaus mokymais, tai būsime palaiminti Jo galia. Visi pirmiausia norime galios, kad galėtume veikti. Tačiau taip nebus.
Tad neturėtume klausti „Ką turėčiau jiems pasakyti?“ Verčiau klauskime savęs „Ką galėčiau pakviesti juos daryti? Kokių įkvėptų klausimų turėčiau užduoti, kad jiems panorus į juos atsakyti jų gyvenime imtų reikštis Šventoji Dvasia?“ Tie klausimai yra tikrai paprasti, pavyzdžiui, „Ko mokotės?“ Atsakydamas į klausimus žmogus siekia Šventosios Dvasios pagalbos savo atsakymams. Mūsų vaidmuo yra užtikrinti, kad būtų saugu tai aptarinėti, ir pakviesti juos veikti taip, kad mokytų Šventoji Dvasia.
Jei juos mylėsite ir tikrai stengsitės daryti tai, ko nori dangus, tai būsite vedami pačiais paprasčiausiais būdais. Klausimai neturi būti sudėtingi. Jūs tiesiog stengiatės išsiaiškinti, ką jie supranta, nes jie jums tikrai rūpi.
Visuomet yra pateisinamas susirūpinimas atkrentančiais jaunuoliais. Tiesiog yra per daug tokių, kurių niekas nepakvietė patiems išsiaiškinti; jie tiesiog pasikliovė kitų žmonių žodžiais. „Jei viskas, ką žinome apie Jėzų Kristų ir Jo sugrąžintąją Evangeliją, yra tai, ką kiti žmonės mums sako ir ko moko, tai mūsų liudijimo apie Jį […] pagrindas pastatytas ant smėlio.“8 Štai kodėl skatinimas veikti ir patiems išsiaiškinti jiems padeda įgyti tvirtesnį pamatą.
Klausimas
Vienas vaikinas pirmą kartą paskaitęs Mormono Knygą nusprendė, kad nepajuto Dvasios. Galbūt jis laukė, kol koks angelas iš dangaus paliudys apie knygos tikrumą. Kaip galėtume padėti tokiu atveju?
Vyresnysis Deividas A. Bednaris
Yra daug nepaprastai ištikimų Bažnyčios narių, manančių, kad jie nepakankami geri, nes nepatiria tų dramatiškų įvykių, apie kuriuos užsimenama pasninko ir liudijimų susirinkime. Tie dramatiški įvykiai nėra norma. Jei gerbiate sudarytas sandoras ir einate pirmyn, jums viskas yra gerai, jūs esate normalūs. Sauliaus neatvertė šviesa. Almos Jaunesniojo neatvertė angelas.
„Tegul dorybė nepaliaujamai puošia tavo mintis; tada tavo pasitikėjimas Dievo akivaizdoje augs.“9 Pasitikėjimas ne jumis, o Jais – kad per juos galėsite padaryti tai, ko nei vienas patys nepadarytume.
Brolis Čadas Vebas
„Viskas, kas kviečia daryti gera ir įtikinėja tikėti Kristų, yra iš Dievo.“10 Vieną dieną galime nustebti supratę, kad mūsų mintys iš tikrųjų ne mūsų, o iš Šventosios Dvasios. Kai stengiamės daryti gera, Šventoji Dvasia nukreipia mūsų mintis ir troškimus.
Pasisakyme apie apreiškimą prezidentas Nelsonas mus pakvietė išlieti savo širdį Dangiškajam Tėvui, kalbėtis su Juo, būti atviriems su Juo ir tada klausytis. Jis prašė mus užsirašyti patiriamus dvasinius pojūčius ir tada veikti sulig jais. Tada jis tarė: „Kartodami šį procesą diena po dienos, mėnuo po mėnesio, metai po metų jūs galėsite „vis geriau ir geriau suvokti apreiškimo principą“.“11
Gyvenime daugiausia asmeninio įkvėpimo sulaukdavau ne kai melsdavausi. Pasimelsdavau, pamąstydavau, bandydavau užsirašyti kilusius dvasinius pojūčius. Bet įkvėpimas ateidavo tik man pradėjus veikti. Pamokos metu, giedant giesmę, kalbantis su kuo nors ir t.t. – pasipila atsakymai į maldas.
Vyresnysis Deividas A. Bednaris
Vienas įspėjimas: apreiškimo priemonės ir būdai gali skirtis visame pasaulyje. Pavyzdžiui, žmonės Afrikoje dažnai sapnuoja nepaprastus sapnus. Gana dažnai misionieriai ką nors sutikę gatvėje išgirsta sakant: „Aš jus sapnavau, jūs dalinatės žinia iš Dievo. Noriu pasiklausyti, ką man pasakysite.“ Tikrai nesapnuoju tokių sapnų, kokius sapnuoja ištikimi šventieji Afrikoje.
Mokydami dažniausiai remiamės savo asmenine patirtimi, tad turime būti atsargūs, kad tos patirties įgijimo modelio neprimestume kitiems. Tai nereiškia, kad jų patirtas modelis yra mažiau vertingas ar naudingas. Atminkite, kad Viešpaties Dvasia gali įvairiais būdais susisiekti su žmonių protu ir širdimi.
Prašau, būkite atviri patiems įvairiausiems dalykams, paskatinsiantiems kitus imti veikti ir patiems mokytis.
Klausimas
Kaip siekdami asmeninio apreiškimo galėtume labiau pasitikėti savimi, o ne kliautis kieno nors kito patyrimu?
Vyresnysis Deividas A. Bednaris
Viena prezidento Džozefo F. Smito citata galėtų puikiai paskatinti tokį žmogų, dar tik pradedantį šią apreiškimo gavimo kelionę:
„Parodykite man pastarųjų dienų šventuosius, kuriems nepajudinamiems išlikti Bažnyčioje reikia stebuklų, ženklų ir regėjimų, tai aš jums parodysiu narius, kurie nestovės priešais Dievą ir kurie vaikšto slidžiais takais. Tiesą sau įtvirtiname ne kažkokiais nepaprastais pasireiškimais. Bet per nuolankumą ir ištikimą paklusnumą Dievo įsakymams ir įstatymams. […]
Vaikystėje […] dažnai […] Viešpaties prašydavau parodyti ką nors nuostabaus, kad taip įgyčiau liudijimą. Tačiau Viešpats to nerodė, bet rodė tiesą eilutę po eilutės, … kol tą tiesą privertė įsisavinti nuo pat galvos iki kojų pirštų ir kol abejonė bei baimė iš manęs buvo visiškai išvalytos. Kad tai padarytų, Jam nereikėjo atsiųsti angelo iš dangaus, nei turėjo kalbėti angelo trimitu. Liudijimą, kurį turiu, Jis man suteikė Gyvojo Dievo Dvasios tylaus ramaus balso kuždesiais.
Tokiu būdu ir tokia galia visiems žmonių vaikams Jis suteiks juose liksiantį tiesos pažinimą, ir per Jį jie pažins tiesą taip, kaip ją žino Dievas, ir vykdys Tėvo valią taip, kaip ją vykdo Kristus. Ir jokie nuostabūs pasireiškimai to neatstos.“12
Bet kas, kam kyla su tuo sunkumų, gali žengti pirmuosius žingsnius ir daryti tai, ką darė Džozefas F. Smitas.
Kai kurie Bažnyčios nariai prieš įtikėdami norėtų išvysti šviesą kelyje į Damaską. Tikrai? Ar Saulius buvo tokioje padėtyje, kurioje galėtų atpažinti ramų tylų balsą? Jis turėjo patirti tam tikrą dvasinį pažadinimą. Daugelis tikisi išvysti angelą, kaip tai nutiko Almai Jaunesniajam. Tikrai? Alma nebuvo pasiruošęs atpažinti ramų tylų balsą. Jis turėjo patirti tam tikrą dvasinį pažadinimą. Pats prezidentas Džozefas F. Smitas paliudijo, kad tai ne šviesa ir ne angelas. Pasitikėjimą suteikia ramaus tylaus balso atpažinimas. Tiesiog eik ir daryk.
Jei nesilaikysime įsakymų, tai negalėsime turėti nei to pasitikėjimo, nei Dvasios bendrystės. Yra jaunuolių, kuriems reikia atgailauti, ir yra jaunuolių, kurie pernelyg save smerkia galvodami, kad niekada nėra pakankamai geri. Nereikia būti tobulam; užtenka nuoširdžiai atgailauti, būti geram, užtenka stengtis iš visų jėgų ir veržtis pirmyn.
Klausimas
Esate daug kalbėjęs ir rašęs apie tai, kad turime būti susitelkę į mokinius ir į jų tobulėjimą. Ar turėtumėte ką pridurti apie tai, kaip į šį procesą įtraukti Šventąją Dvasią?
Vyresnysis Deividas A. Bednaris
„Paskirkite tarp savęs mokytoją, ir tegul ne visi kalba vienu metu; bet tegul vienu metu kalba vienas, ir tegul visi klausosi jo [ar jos] žodžių, kad visiems pasisakius, visi visų būtų ugdomi, ir kad kiekvienas žmogus turėtų vienodą privilegiją.“13 Ne mes esame mokytojai; tai Šventoji Dvasia. Šioje eilutėje raginama mokytoja paskirti Šventąją Dvasią. O tas „modelis“ – ne vienintelis modelis – yra leisti vienam kalbėti, o visi kiti tegul klausosi. Tai atrodo paprasta ir galbūt visai lengva.
Jausdamiesi saugūs žmonės galės užduoti tokius klausimus, dėl kurių jie nėra tikri. Tam tikra prasme jie mokosi ne iš kitų klasėje esančių žmonių, bet kažkieno pasakyti žodžiai gali pakviesti Šventąją Dvasią juos asmeniškai mokyti. Jie tikrai dalyvauja kolektyvinėje tikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi išraiškoje, nes tuo metu kiekvienas jų klausia, ieško ir beldžiasi. Ir tokiu asmeniniu bei kolektyviniu tikėjimo naudojimu mes pakviečiame. Žodis paskirkite nereiškia nurodykite. Negalime Šventajai Dvasiai nurodyti būti mokytoja, Ją tegalime pakviesti ir privilioti mus mokyti.
Viename misionierių susirinkime aptarinėjome daug dalykų. Misionierių paklausiau: „Kas, jūsų manymu, dar čia nepasakoma?“ Vienas 18-metis misionierius, kuris į misijos vietą atvyko vos prieš 4 savaites, atsakė: „Vyresnysis Bednari, jei atsakymą išgirstu jūsų balse ar kito misionieriaus balse – tai žinia visiems. Jei jį pajuntu savo širdimi, jei jis ateina į mano mintis – tai iš Dievo ir skirta tik man.“ Stulbinantis atsakymas, ar ne? Kiek laiko reiktų skirti paskaitai, situacijos suvaidinimui ar kokiai kitokiai mokymosi patirčiai, kad 18-metis gautų tokią dvasinę įžvalgą?
Taigi, kai kviesime kitus veikti – naudoti turimą tikėjimą, – tai padės privilioti Šventąją Dvasią, kuri mokys tiek asmeniškai, tiek kolektyviai.
Labai svarbu dėmesį sutelkti į besimokantįjį ir kviesti Šventąją Dvasią būti mokytoja. Turime atlikti tam tikrą vaidmenį. Mes pakviečiame, priviliojame ir vedame, o tada Šventoji Dvasia viską pakreipia pačiais nepaprasčiausiais būdais.
Klausimas
Viena mergina manęs paklausė, ar prisimenu ją mokęs vieno konkretaus principo. Ji pasakė, kad tai amžiams pakeitė jos gyvenimą. Prisiminiau tą situaciją ir kad to jos visai nemokiau; tiesą sakant, ji ne taip suprato, ko bandžiau mokyti. Ją mokė Dvasia. Kaip mokiniams padėti suprasti, kad jie gauna apreiškimą ir kad jie galėtų drąsiau jo siekti labiau sau?
Vyresnysis Deividas A. Bednaris
Ką galėtumėte ją pakviesti daryti, kad savo akimis pamatytų tai, ko niekada anksčiau nematė?
Šventoji Dvasia mums viską primins.14 Ji patyrė kažką nepaprasto, nes išgirdo kažką, kas nebuvo pasakyta. Padėkite jai tai suprasti. Paprašykite jos prisiminti šį nutikimą ir tada dar prisiminti panašių nutikimų. Padėkite jai tuose dviejuose ar trijuose nutikimuose pastebėti kokį nors modelį ir suprasti, kodėl ji gavo tokių dvasinių įžvalgų.
Mūsų jaunimas yra labai skirtingas ir jie turi visokiausių iššūkių ir sunkumų. Tačiau turėtume tikėtis, kad jie bus tokie, kokie, pasak mūsų, jie yra. Turėtume juos kviesti veikti. Tada, jiems prakalbus, stovėsite apstulbę. Pirmiausia pagalvokite, ką pakviesite juos daryti, kad galėtų žinoti, ko jiems reikia pasimokyti.
Klausimas
Ar galėtumėte mums padėti suprasti, o gal ir pasimokyti, kaip galėtume geriau klausytis ir stebėti?
Vyresnysis Deividas A. Bednaris
Rekomenduočiau įsigyti nebrangų Mormono Knygos egzempliorių ir perskaityti jį nuo pradžios iki galo, ieškant visų vietų, kur rašoma: „akimis, kurios mato, ir ausimis, kurios girdi“ ar panašiai. To paties paieškokite Doktrinoje ir Sandorose bei Naujajame Testamente. Skaitydami Raštus būkite kaip koks agentas – klauskite, ieškokite ir belskitės – ir užduokite sau klausimą „Kaip pamatyti tai, ko įprastai nematau? Kaip išgirsti tai, ko įprastai negirdžiu?“ Jei Raštus skaitysite uždavę sau tokius klausimus, tai Šventoji Dvasia jus mokys ir atsakys į jūsų klausimus. Aš neatsakysiu; Šventoji Dvasia jus mokys individualiai, privačiai ir asmeniškai jums parodys atsakymą.
Leiskite pateikti pavyzdį. Mano žmona Siuzana visuomet buvo nepaprastai ištikima lankančioji mokytoja. Vykstant tarnystės programos koregavimams prezidentas Nelsonas paprašė „kilnesnės ir šventesnės“15 tarnystės. Siuzana įsiklausė ir panoro išsiaiškinti, ką tai reiškia. Pamąsčiusi ir pasimeldusi ji priėjo prie stulbinančios išvados – seserų, kurioms ji tarnavo, pasiteirauti „Ką jums reiškia mūsų kilnesnė ir šventesnė tarnystė?“
Tai yra pats paprasčiausias ir akivaizdžiausias klausimas, tačiau tų jos seserų atsakymai buvo nuostabūs. Viena sesuo paprašė kartu su ja nuvykti į šventyklą. Kita sesuo paprašė persiskaityti kokį nors visuotinės konferencijos pasisakymą ir tada susitikti pietums ir aptarti, ko pasimokė. Siuzana suabejojo: nejaugi praeityje ji darė kažką ne taip. Ji nieko nedarė klaidingai. Kilnesnis ir šventesnis būdas – buvo atvertos akys, ir jos pamatė taip, kaip nebuvo mačiusios anksčiau.
Klausimas
Ką, likus kelioms minutėms, norėtumėte pridurti ir paliudyti?
Vyresnysis Deividas A. Bednaris
Aš myliu jus. Myliu tokius, kokie esate ir kokie stengiatės tapti. Man labai patinka tai, ką darote. Visi turime kur patobulėti, tačiau sakau „Ačiū“. Dėkoju jums Pirmosios Prezidentūros, Dvylikos Kvorumo ir Bažnyčios švietimo valdybos vardu.
Gyventi žemėje šiuo laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpiu yra viso gyvenimo palaiminimas. Kadaise prezidentas Gordonas B. Hinklis man nuolat sakydavo: „Deividai, tai yra nuostabiausias laikas sugrąžintosios Bažnyčios istorijoje“. Ir jis buvo visiškai teisus.
Tik pagalvokime apie tai, ką esame palaiminti stebėti. Šiais metais minime 200-ąsias Pirmojo Regėjimo metines. Paskelbta apie šventyklų statybas Papua Naujojoje Gvinėjoje ir Pnompenyje, Kambodžoje. Turime misionierių buvusios Tarybų Sąjungos ir kitose kadaise buvusiose komunistinėse šalyse bei šventyklą Ukrainoje. Tai yra nuostabiausias laikas sugrąžintosios Bažnyčios istorijoje.
Tad šiomis dienomis turime ypatingą atsakomybę. Jei buvome išsaugoti šiems laikams, tai tik todėl, kad turime daug darbo. O mūsų vaidmuo yra padėti augančiai kartai tam pasiruošti. Tai yra nuostabiausias laikas sugrąžintosios Bažnyčios istorijoje – didžiausia priešprieša ir didžiausios galimybės. Šiandien visi kartu turime progą tarnauti, liudyti, lankyti ir padėti.
Meldžiu, kad Šventoji Dvasia papildytų mano žodžius, jei kažko pats neperteikiu. Liudiju, kad Tėvas ir Sūnus tikrai pasirodė Džozefui Smitui prieš 200 metų. Liudiju, kad Tėvas yra mūsų Tėvas ir Jis yra laimės plano kūrėjas. Žinau ir liudiju, kad Jėzus Kristus yra Viengimis Amžinojo Tėvo Sūnus. Liudiju, kad Jis gyvas. Jis prisikėlęs; kapas – tuščias. „Jo čia nėra! Jis prisikėlė.“16
Liudiju, kad per pranašą Džozefą Smitą žemėn yra sugrąžintas kunigystės įgaliojimas ir kunigystės raktai ir kad Tėvo ir Sūnaus pasirodymas pradėjo Evangelijos sugrąžinimą. Liudiju, kad tas Sugrąžinimas tęsiasi.
Liudiju tai ir reiškiu jums meilę šventuoju Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.