Mokytojai, atėję nuo Dievo

Vyresnysis Kimas B. Klarkas

Iš Septyniasdešimties

Vakaras su vyresniuoju M. Raselu Balardu

Kalba BŠS religijos mokytojams, 2016 m. vasario 26 d., Solt Leiko Tabernakulis

Mano brangūs broliai ir seserys, esu dėkingas už galimybę šį vakarą būti su jumis. Ypatingai noriu išreikšti dėkingumą visiems mokytojams, jų sutuoktiniams ir visiems, kurie palaiko tuos, kurie moko. Mano žentas yra rytinės seminarijos mokytojas, todėl žinau, kokio pasiaukojimo ir pasišventimo reikalauja mokymas rytinėje seminarijoje, ir mačiau nuolatinių mokytojų įtaką augančiajai kartai, įskaitant mano vaikaičius. Te Dievas laimina jus visus už tai, ką darote.

Praeitą rugpjūtį kalbėjau jums apie tai, kad turime prisiimti ant mūsų pečių dedamas didžias pareigas. Augančią kartą turime mokyti išsamiau ir galingiau, nei mes tai darėme kada nors anksčiau. O tai reiškia, kad visi turime būti geresni ir turime darbuotis geriau, nei kada nors anksčiau.

Mąstydamas apie tą Viešpaties pavedimą ir galimybę tarti kelis žodžius šįvakar, prisiminiau pasakojimą apie Nikodemo apsilankymą naktį pas Gelbėtoją, kaip tai aprašyta trečiame Jono skyriuje. Nikodemas tarė: „Rabi, mes žinome, kad esi mokytojas, atėjęs nuo Dievo, nes niekas negalėtų daryti tokių ženklų, kokius Tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo.“¹

Tame teiginyje ne tik skelbiama, kas yra Jėzus – mokytojas, atėjęs nuo Dievo, – bet ir tai, ką daro mokytojai, atėję nuo Dievo. Jie daro stebuklus gyvenimuose tų, kuriuos moko, nes Dievas yra su jais.

Labai gerai pažįstu vieną tokią mokytoją. Noriu šįvakar papasakoti palyginimą apie ją. Jis vadinasi „Palyginimas apie lopšelinukų klasės vadovę“.

Viena sesuo buvo pašaukta tarnauti savo apylinkės lopšelinukų klasės vadove. Ji buvo gerai išmokyta universitete ir turėjo daugybę minčių, ką galėtų veikti ir kuo galėtų užsiimti vaikai. Ji norėjo padaryti, kad mokymas lopšelinukų klasėje būtų pavyzdinis.

Po daugelio savaičių ta sesuo nusiminė. Lopšelinukų klasė tapo našta. Ji bijojo eiti pas vaikus. Nepaisant jos gerų ketinimų vaikai kiekvieną sekmadienį bėgiojo, šūkavo ir nekreipė į ją dėmesio. Visi jos bandymai buvo nesėkmingi. Kiekvieną sekmadienį ji grįždavo namo apsiverkusi.

Nusivylusi ji sušuko: „Padariau, ką galėjau! Ką dar galiu padaryti?“

Jai į galvą šovė mintis: „Paklausk Dangiškojo Tėvo, ką turėtum daryti“. Šluostydamasi ašaras ji atsiklaupė maldai. Ji meldėsi dėl lopšelio, savo vilčių ir nusivylimo. Ji maldoje prašė Jo pagalbos ir vadovavimo.

Dangiškasis Tėvas atsakė į jos maldą. Ji pajuto aiškų raginimą: „Tavo pamokų plano centre esi tu. Geriau sutelk dėmesį į vaikus, išmok pažinti ir mylėti juos.“

Tai buvo geras patarimas, gera žinia, bet jos nebuvo lengva klausytis. Ta sesuo žinojo, kad ji turi atgailauti. Ji turėjo pakeisti požiūrį ir pradėti kitaip galvoti apie lopšelinukų klasę. Ji meldėsi ir studijavo Raštus, ieškodama įkvėpimo.

Kai kitą sekmadienį ta mokytoja nuėjo į lopšelinukų klasę, ji nebejautė baimės. Ji pasitikėjo Viešpačiu. Ji pasitiko vaikus prie durų, priklaupė, kad būtų jų lygyje, ir sveikinosi su jais kreipdamasi vardais. Ji kalbėjosi su jais apie jų šeimas, jų mėgstamą maistą ir daug kitų dalykų. Ji skyrė laiko dainavimui ir skaitė jiems istorijas. Kai kurie vaikai krykštavo ir bėgiojo, tačiau tą sekmadienį lopšelinukų klasėje vyravo kitokia nuotaika. O kai laikas baigėsi, ta sesuo buvo pavargusi, bet neišsigandusi.

Po truputį tai gerajai seseriai geriau susipažįstant su vaikais, pasikeitė jos jausmai jiems. Lopšelinukų klasės vadovė pradėjo laukti sekmadienių. Ji žavėjosi ir džiaugėsi galimybe būti su lopšelinukais. Ji juos mylėjo.

Ir […] atėjo įkvėpimas. Vieną savaitę į lopšelinukų klasę ji pasiėmė fotoaparatą ir nufotografavo kiekvieną vaiką. Ji padarė nuotraukų lentą, joje pakabino kiekvieno vaiko nuotrauką ir kiekvieną savaitę atsinešdavo ją į lopšelinukų klasę. Vaikams patiko matyti savo nuotraukas toje lentoje. Jie ne tik jautėsi ypatingi, jie jautėsi mylimi.

Po kurio laiko ta lopšelinukų klasės vadovė mokydama vaikus panaudojo savo veiklas ir projektus. Vaikams jie patiko. Tiesą sakant, vaikai taip pamėgo lopšelinukų klasę, kad po sakramento susirinkimo iš karto bėgdavo ten. Vaikams patiko būti lopšelinukų klasėje. Jie mylėjo savo lopšelinukų klasės vadovę, o ji mylėjo juos.

Iš šio palyginimo galime išmokti daug principų. Svarbiausias yra tikėjimas Dangiškuoju Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Tai mokytojos tikėjimas padėjo jai priklaupti maldoje, tikėjimas, kuris paskatino ją atgailauti, ir tikėjimas, kuris vedė ją pirmyn tiksliai nežinant, ką ji turėtų daryti. Tikėjimas yra pirmasis principas.

Antrasis principas – viltis. Vaikams lopšelinukų klasėje gali būti sunku. Jie gali būti išsigandę, jaustis vieniši ar net apleisti. Jie gali norėti ieškoti išeities. Lopšelinukų klasės vadovė jautė tokius pačius jausmus, bet ji nugalėjo juos ir žinojo, kad yra viltis Kristuje. Jos viltis buvo „gyva“, „skaisti“ ir „švytinti“, ir vaikai tai jautė.

Trečiasis principas – nuolankumas. Išdidumas ir pasitikėjimas kūno ranka mokytojui yra profesinė rizika. Nuolankumas – imlumas mokymui – yra geras išdidumo priešnuodis. Lopšelinukų klasės vadovė veikė su tikėjimu Kristumi ir nusižemino prieš savo Dangiškąjį Tėvą. Jis apšvietė ją ir palaimino ją išmintimi Šventosios Dvasios galia.

Ketvirtasis principas – meilė – tyra Kristaus meilė. Iš pradžių nebuvo lengva mylėti tuos vaikus. Tačiau lopšelinukų klasės vadovė tikėjo Kristumi ir ji nuolankiai su tikėjimu Juo pradėjo mylėti tuos vaikus. Dievas palaimino ją tyra Kristaus meile, ir vaikai ją jautė. Tiesą sakant, lopšelinukų klasės vadovė su tais vaikais užmezgė tikrosios meilės ryšius. Tie ryšiai tapo dvasiniu kanalu, kuriuo galėjo lietis mokymas, padrąsinimas ir viltis.

Broliai ir seserys, meldžiuosi, kad su mumis būtų Dievo palaiminimai, kad nepriklausomai nuo to, kur mokome, visi galėtume veikti pagal tikėjimo, vilties, nuolankumo ir meilės principus netgi uoliau, drąsiau ir kantriau, nei bet kada anksčiau. Žinau, kad jei tai darysime, Kristaus malonė bus su mumis, ir mes tikrai būsime mokytojai, atėję nuo Dievo, darantys stebuklus savo mokinių gyvenime. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.